Šiemet sukanka 40 metų nuo Karolio de Foucauld (tariama de Fuko) (1858-1916) mirties. Nuostabus buvo jo gyvenimas: iš pradžių — pilnas nerimavimo ir audrų, po to — pasinėręs Dievo akivaizdoje dykumų tyloje ir ramybėje. Tartum siaučiąs liūtas, virtęs avinėliu, Karolis de Foucauld atsigulė prie Viešpaties kojų.
Jo gyvenimas buvo virtinė skirtingų tarpsnių: turtingas, meniškos nuotaikos aristokratas, kavalerijos karininkas Prancūzijoje ir Afrikos kolonijose, Maroko mokslinis tyrinėtojas, vienuolis trapistas Syrijoje, klarisių zakristijonas Palestinoje, misijonie-rius atsiskyrėlis Saharoje, pagaliau kankinys, Afrikos musulmonų fanatikų nužudytas. Kiek čia įvairių nuotaikų ir spalvų, įdomių psichologinių momentų, dvasios audrų ir lūžių, jausmo prarajų ir bedugnių! Retai kuris kitas gyvenimas talpina savyje tiek apčiuopiamų dieviškos malonės įrodymų ir jos galybės stebuklų. Karolis de Foucauld yra tikrai nuostabi dvasios turiningumu asmenybė. Daug rašytojų jau yra bandę ją nušviesti. Prancūzų režisierius Poirier yra net sukūręs kino filmą apie jo gyvenimą — "L'appel du silence" (Tylos šauksmas).
De Foucauld gyvenimo paveikslas pasidaro dar įdomesnis, prisiminus 19-jo šimtmečio Prancūzijos dvasinio gyvenimo foną, auklėjusį ir formavusį jo dvasią. Juk tai buvo metas, kada žmonės didžiavosi proto ir mokslo visagalybe pažinti kiekvienai tiesai ir nuvainikuoti (nors to atvirai ir nebuvo sakoma) viskam, kas dvelkė bet kokiu antgamtiškumu. Kaip tik tuo metu Renanas dėjo pastangas savo raštais užgesinti Jėzaus asmenybės šviesą. Evoliucionistai mokslininkai, piktnaudodami Darvino atradimus, tarėsi turį teisę pažeminti žmogaus pranašumą ir garbę, pastatydami jį greta gyvulių. Flaubertas ir Zola savo natūralistiniais romanais garbino kūną ir jo teises, visai pamiršdami, jog ir dvasia turi savo teisių ir siekimų.
Audringa jaunatvė
Karolis de Foucauld gimė 1858 m. rugsėjo 15 d. Štrasburge, aristokratų šeimoje. Nevienas jo giminių paskutiniaisiais šimtmečiais dalyvavo žymesniuose Prancūzijos istorijos įvykiuose. Įdomiu sutapimu Karolis išvydo pasaulį tuose pačiuose istoriniuose didikų rūmuose, kur pirmąkart, 1792 metais, buvo sudainuota Marselietė. Sienoje įmūryta lenta visiems pasakojo apie tą įvykį. De Foucauld giminės herbe buvo įrašytas šūkis "Niekada atgal!", t. y. visada žengti tik pirmyn, nežiūrint kliūčių ir nepasisekimų. Karolis tą šūkį savo vėlesniame gyvenime labai įtikinančiai įvykdė!
Vos pradėjęs septintuosius savo amžiaus metus, berniukas netenka tėvelio ir mamytės. Jį su seseria Marija Ines paima globoti senelis. Būdamas vienuolikos metų, Karolis nuvažiuoja vasaros atostogų pas savo tetą vienoje Normandijos pilyje. Ten susipažįsta su savo dviem pusseserėmis. Viena jų, Oliva, vėliau ištekėjusi už grafo de Bondy, tampa gražiausia jo gyvenimo draugė. Jai Karolis pasipasakodavo visus savo sielos pergyvenimus. Tą draugiškumą įrodo 734 jai parašyti laiškai, paskutinysis jo paties mirties dieną.
1870 metų Prancūzijos tragedija (turėjo kapituliuoti prieš vokiečius), o gal iš dalies ir jo senelio karjera (buvo pulkininkas) sužadina jaunuolyje patriotizmą ir kariškio profesijos ilgesį. Pasibaigus karui, senelis su savaisiais nebegrįžta į Štrasburgą (po karo atitekusį vokiečiams), bet apsigyvena Nancy mieste. Čia Karolis priima pirmąją Komuniją. Gal ji ir padarė jam įspūdžio, tačiau su šešioliktaisiais jo gyvenimo metais prasideda religinės dvasios dusimas. Netrukus ji visai užgęsta. Nors, tolimesniam mokslui patekęs į jėzuitų mokyklą, ir turi progos išbristi iš religinių abejonių bei svyravimų klampynės, ja nepasinaudoja. Vis labiau prasiveržiąs išdidumas, nepriklausomumo ir maištavimo dvasia privedė prie to, kad mokyklos vadovybė buvo priversta juo nusikratyti. Karolis stoja į garsiąją Saint-Cyro karo mokyklą. Naujojoje vietoje jo nedrausmingumas dar labiau pasireiškia. Tingumas, prabangos ir pramogų vaikymasis, pareigos jausmo stoka ir domėjimasis dalykais, nieko bendro neturinčiais su karo mokslu, veda jį į visišką nucharakterėjimą ir ištižimą. Mokyklą vis dėlto baigia. Stoja į kitą įgytų karo mokslo žinių pagilinti. Ir čia tas pats nedrausmingumas, nuolatinės bausmės už nusikaltimus drausmei, tas pats nerimtumas. Toks dvasios stovis tęsiasi dvylika metų. Karolis gyvena be religijos, tačiau prieš ją nekovoja. Priešingai, kartkartėmis prasiveržiąs liūdesys ir
Amerikos Lietuviu Delegacija 1940 m. aplankė tuometini Prezidentą Rooseveltą, kuris jiems štai ką pasakė:
“Man malonu patirti, kad jūs, lietuvių kilmės Amerikos piliečiai, esate taip giliai susirūpinę savo gimtojo krašto likimu. Mano protėviai į šį kraštą atkeliavo iš Olandijos. Nors jau daug metu praėjo nuo to laiko, aš tebelaikau Olandiją savo protėvių tėvyne, Olandijos nelaimę skaudžiai pergyvenu ir darysiu, ką įstengsiu, kad ji vėl atgautu laisvę. Mano žmonos protėviai atsikėlė čia iš Belgijos. Aišku, kad Belgijos likimas yra nė kiek nemažesnis mano rūpestis. Dėl to aš puikiai suprantu ir jūsų sielojimąsi Lietuvos likimu.
Bet leiskite man pasakyti, kad jūs padarėte dvi klaidas. Pirmoji yra jūsų rašte, kuri man įteikėte. Ten pasakyta, kad Lietuva prarado savo nepriklausomybę. Klaidinga taip teigti: Lietuva savo nepriklausomybės neprarado — Lietuvos nepriklausomybė tik laikinai pertraukta. Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Tai atsitiks gal greičiau, negu jūs galite tikėtis. Kita klaida buvo padaryta vieno iš kalbėjusių, kuris apie Lietuvą išsitarė, kaip apie labai mažą valstybę. Pasižiūrėkite į Lotynų Amerikos respublikas ir pamatysite, kad jų tarpe yra net mažesnių už Lietuvą, kurios tačiau laisvai ir laimingai gyvena. Netiktų kalbėti apie Lietuvos mažumą, nes ir pati mažiausia tauta turi lygiai tokią pat teisę būti nepriklausoma, kaip ir pati didžiausioji tauta.”
J. Pautienius
Lietuviška ganykla
nerimas liudija kitokio gyvenimo ilgesį. Tą laikotarpį Karolis vėliau aprašys, sakydamas, kad tada jis buvo "vien egoizmas, tuštybė, neskaistumas, pikto troškimas; buvau tartum proto nustojęs..."
21 metų Karolis kavalerijos karininkas. Jo laisvalaikiai — ūžimas su draugais ir moterimis, prabangiškos puotos. Jo ištaigingos karietos ir arkliai, brangių meno kūrinių pirkimas, stačiai beprotiškas pinigų mėtymas kelia didelio rūpesčio pažįstamiems ir giminėms. Tačiau, nežiūrint to džiaugsmo ir linksmybės, jo sielą netikėtai užgula slegiančios tuštumos ir liūdesio debesys. Nekartą net linksmiausios puotos metu jaunasis karininkas nutyla, apimtas šlykštėjimosi ir graužimosi. Ieško užsimiršimo vienos, paskui kitos moters meilėje. Ilgainiui įsitikina, kad jos nėra meilės vertos ir nuo jų nusigrįžta. Dėl nedrausmingo bendravimo su viena iš jų turi net pasišalinti iš aktyvios karo tarnybos.
Maroke gresia vietinių gyventojų sukilimas prieš prancūzus. De Foucauld vėl įjungiamas į pulką ir pasiunčiamas į Afriką. Čia jo dvasios pasaulis ima kisti. Kovose su sukilėliais pripranta prie drausmingo gyvenimo. Jo akims atsiveria krikščioniškosios savitvardos vaidmuo žmogaus dvasiai. Įsitikina, kad tik auka ir skausmas (nes auka neįmanoma be skausmo!) yra kiekvieno gėrio pagrindas. Būdamas Afrikoje, taip pat susidomi vietiniais gyventojais, jų kalba, papročiais ir dvasia. Marokas tampa jo svajonių šalimi. Ryžtasi atsidėti vispusiškam to krašto tyrinėjimui. Išstojęs iš kariuomenės, net nesugrįžęs Prancūzijon, ruošiasi vykdyti savo sumanymą. Vienas geras krašto žinovas padeda tai ekspedicijai pasiruošti. Tuosyk Karoliui buvo 23 metai.
Krašto tyrinėjimas tęsėsi ištisus metus. Tai buvo tikra tūkstančio ir vienos nakties pasaka. Reikėjo praskleisti uždangą į nežinomą, užsidariusį musulmonų dvasios pasaulį. O svetimtaučiui tiek kliūčių pažinti tikrąjį islamo veidą! De Foucauld persirengia žydų rabinu, pakeičia savo pavardę ir, tikro rabino lydimas (kurį pasisamdė sau palydovu), leidžiasi į savo drąsųjį žygį. Po plačiais rūbais paslėpti moksliniai įrankiai, rankovėje įkištas pieštukas ir sąsiuvinėlis, kuriame slaptai pasižymi tūkstančius svarbių pastabų. Kiekviename žingsnyje pavojus būti atpažintam ar išduotam. Labai lengvai gali prireikti užmokėti už savo drąsą gyvybe. Tačiau Karolis, pilnas užsidegimo, dirba Prancūzijos garbei.
Grįžęs iš ekspedicijos, išleidžia didelį dviejų tomų veikalą apie Maroką. Knyga, pilna vertingų žinių, gauna Prancūzų Akademijos premiją. Geografijos Draugija Paryžiuje, įvertindama jo darbą, suteikia didįjį aukso medalį.
Dvasios lūžis
De Foucauld grįžo iš Maroko nauja dvasia ir naujais papročiais. Jame jau nebegalima atpažinti buvusio karininko ir jo vėjavaikiškos nuotaikos. Dabar jis mažai kur rodosi, o jei kur ir užeina, tai tik į mažus, rimtų žmonių ratelius. Kalba mažai, o apie savo kelionę ir nuotykius visai neužsimena. Parėjęs namo, apsivelka ilgus marokiečio drabužius. Lovos jo kambaryje nėra. Atpratęs nuo jos, miega ant grindų Afrikos gyventojų papročiu. Daug skaito ir studijuoja.
Tuo metu, kaip matyti iš dienoraščio, pradeda nujausti, kad dorybė yra tiesos sesuo; jog, norint prie tiesos prisiartinti, būtina dorai gyventi. Jis pamilsta dorybę, nors Dievo dar nepažįsta. Ir štai jo sieloje suskamba pirmoji malda: “Viešpatie, jei esi, leisk man tai pažinti!"
Tiesos ieškodamas, Karolis kreipiasi į graikų ir romėnų išminčių raštus. Sokratas, Seneka, Markus Aurelijus tampa jo dvasios penu. Tuo pačiu metu į jo rankas patenka Prancūzijoje pagarsėjusi Bossuet'o knyga apie tikėjimo paslaptis. Veikalas daug padeda Karoliui geriau pažinti tikėjimą. Jis taip pat susipažįsta su gilios dvasios žmogum, H. Huvelinu, šv. Augustino parapijos Paryžiuje klebonu. Aštraus reumatizmo prirakintas prie kėdės, tas kunigas savo dvasia spinduliuoja į aplinką: duoda patarimus, vadovauja ko nors gražesnio ir aukštesnio besiilginčioms sieloms. Vieną dieną, po eilės pokalbių su Karoliu, užuot tęsęs instrukcijas apie tikėjimą, klebonas pakviečia jį tuojau pat atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Tai padarius, jaunojo vyro religinės abejonės dingsta. Jo sielą pripildo gili ramybė. Klebonas pasilieka jo dvasios vadu iki pat savo mirties, ištisus 24 metus.
Nerimaująs atsiskyrėlis
"Vos tik įtikėjau Dievo buvimą, supratau, kad negaliu niekam kitam gyventi, kaip tik jam; tą pačią tikėjimo valandą man buvo suteiktas vienuolio pašaukimas". Tais žodžiais Karolis de Foucauld pasisako savo tikėjimo stiprumą ir radikalumą. Trokšta artimiau susijungti su Dievu, tapdamas vienuoliu. Kunigas Huvelinas, bijodamas, kad tasai pasiryžimas gali būti vien praeinančio uolumo karštis, o ne rimto apsigalvojimo vaisius, trejus metus atkalbinėja jį nuo sumanymo stoti į vienuolyną. Prisimindamas dvasinį Afrikos gyventojų skurdą, de Foucauld kartais svajoja pasiaukoti tam kraštui. Apie 1888 metus atsitiktinai aplanko vieną trapistų vienuolyną. Pradeda galvoti, kad reikėtų ir jam pasirinkti panašų aštraus gyvenimo būdą. Jo dvasios vadas pataria aplankyti šv. Žemę. Nuvykęs į Nazaretą, baigia brandinti savyje visiško Dievui pasiaukojimo mintį. Grįžęs į Prancūziją, pas žinomus Solesmes benediktinus atlieka rekolekcijas. Netrukus atlieka kitas pas trapistus. Vis labiau save nagrinėdamas ir tardamasis su dvasios vadu, galų gale nutaria stoti į trapistų vienuolyną. Parašęs savo dvasios draugei, pusseserei de Bondy jautrų atsisveikinimo laišką, 1891 metų pradžioje atvyksta pas trapistus.
Vienuolija jis truputį nusivilia. Nors tai griežčiausia Katalikų Bažnyčios vienuolija, tačiau jam atrodo nepakankamai griežta. Po šešių mėnesių, jam pačiam prašant, perkeliamas į Syrijos trapistų vienuolyną,. kur tikisi galėsiąs vesti griežtesnio pasiaukojimo gyvenimą. Ten išgyvena septynerius metus. Įsimąsto į Didžiosios šv. Teresės raštus. Jie padaro didelės įtakos jo gyvenimui. Tačiau netrukus Karolio dvasią sudrumsčia du įvykiai: vyresniųjų nutarimas ruošti jį kunigystei ir šv. Sosto potvarkis sušvelninti griežtus trapistų vienuolijos nuostatus. O jis jaučiasi visai nevertas kunigystės ir trokšta kaip tik griežtesnio gyvenimo! Karolyje kyla mintis kurti naują vienuoliją, kurios nariai gyventų visiškame neturte, iš savo pačių rankų darbo, ir aukotųsi Dievui netikinčiųjų tarpe. Jo dvasios tėvas savo laiške vis dėlto pataria studijuoti teologiją ir ruoštis kunigystei. O dėl jame bręstančio naujos vienuolijos sumanymo pataria laukti. Trejus metus išlaukęs, pareiškia norą išstoti iš trapistų. Vyresnieji, bandydami jo nusistatymą, pasiunčia į Romą studijuoti teologijos. Bet Karolio nusistatymas nepasikeičia. 1897 m. jo paties noru grąžinamas į pasauliečių luomą.
Klarisių tarnas
Palikęs trapistus, vėl vyksta į Palestiną, norėdamas Nazarete vesti paslėptą gyvenimą, kaip Kristus. Nereikalaudamas jokio atlyginimo, pasitenkindamas tik duona ir vandeniu, stoja tarnauti klarisių vienuolynui. Jo ilgos ekstatinės maldos, nuolankumas (džiaugiasi, kad vaikai gatvėje jį apmėto, laikydami bepročiu) ir uolumas parodo vienuolėms, jog stovi nepaprastos sielos akivaizdoje. Pasiunčia jį į klarisių vienuolyną Jeruzalėje, kad tenai vyresnioji nuspręstų, kas jis per žmogus. Matydama jo šventumą, vyresnioji didžiai stebisi, kad toks žmogus nesiryžta tapti kunigu. "Dievas nori, kad gyvenčiau nežinomas", sako jis, pateisindamas savo elgesį. Bet toji protestuoja: "Ar turite teisę, prisidengdamas nuolankumu, sulaikyti tas dangaus malones, kurias Dievas norėtų duoti žemei?" Vyresniosios žodžiai sukelia Karolyje abejonių: gal ir negerai daro, nepriimdamas kunigo šventimų?
Tarnaudamas pas klarises, atliekamu laiku meldžiasi ir studijuoja. Skaito šv. Jono Krizostomo, šv. Jono nuo Kryžiaus, šv. Augustino raštus. Tęsia toliau Didžiosios šv. Teresės raštų studijas. Mąsto šv. Raštą su pluksna rankoje. To pasekmė—tūkstančiai puslapių, kuriuose užrašė mąstymo metu kilusias mintis. Projektuoja taip pat savo būsimą kongregaciją — švenč. Jėzaus Širdies Mažuosius Brolius. Gyvena tikro atsiskyrėlio gyvenimą. Pagaliau apsisprendžia už kunigystę ir, grįžęs į Prancūziją ir turėdamas 42 metus, po menesį trukusių rekolekcijų, įšven-čiamas kunigu.
“Visų brolis” Afrikoje
Karolis de Foucauld
Ir toliau jį nesulaikomai traukia Afrika ir jos gyventojų skurdas. Nori jiems padėti: apsigyventi kur nors Maroko vidury, kad iš jo ten laikomų Mišių atperkamoji malonė galėtų tekėti į mahometonų sielas. Bet kunigui tai neprieinama šalis. Dėl to nutaria apsigyventi Saharoje. Maroko kaimynystėje. Netoli Beni-Abbės oazės kaip tik budi prancūzų kariuomenės dalinys. Pats tarnavęs kariuomenėje, Karolis gerai žino, kaip tie kareiviai yra dvasiniai apleisti, kiek daug jų be jokios sielos paguodos žūna kovoje su maištingais vietos gyventojais. Tiki, jog jau pats Švenčiausiojo Sakramento buvimas mahometonų tarpe veiks į juos.
Nelengva buvo gauti iš tuo metu religijai nepalankios prancūzų valdžios reikiamą leidimą. Apaštališkam Prefektui Afrikoje pritarus, su kariuomenės daliniu išvyksta Afrikon ir Beni-Abbės oazėje atlaiko pirmąsias Mišias. Vietinių žmonių tarpe pasklinda žinia: atvyko prancūzų atsiskyrėlis ir apsigyveno jų tarpe! Baisiai norėtųsi jiems tą atsiskyrėlį pamatyti, bet iš pradžių nedrįsta. Pamažu nepasitikėjimas išsisklaido. Tas naujasis atvykėlis visada taip maloniai šypsosi. Visus maloniai priima, visiems suranda gerą žodį. Domisi net labiausiai apleistais seniais ir jais kaip tikras tėvas rūpinasi. Išperka vergus ir suteikia jiems laisvę. Vienas iš jaunų negrų, jo pavadintas
Paulium, pasilieka visam gyvenimui pas tėvą Karolį kaip tarnas. Visi mato, kad jis pasiryžęs visiems aukotis, tiek čiabuviams, tiek prancūzams. Kas vakarą susirinkusiems į jo koplyčią kareiviams skaito ir aiškina evangeliją, tokiu būdu pasidarydamas jų neoficialiu kapelionu. Laiko jiems ir Mišias. Pats jų laikymo būdas nuostabiai veikia dalyvius. "Jei jis tardavo “Viešpatie, nesu vertas", tai būdavo ištariama tokiu susigraudinimu, kad mes verkdavome drauge su juo", pasakoja vienas Mišioms tarnavęs alžirietis kareivis. Tėvas Karolis kitaip ir nebevadinamas kaip "visų brolis".
Jis aukojasi, bet dar daugiau meldžiasi. Prie tabernakulio praleidžia kaitros valandas, kai visi kiti ilsisi, suradę kokią paūksmę. Meldžiasi tenai ir naktimis, nes jo širdį spaudžia tie Afrikos milijonai, nepažįstą ir nesiilgį tikrojo Dievo. Štai jo dienotvarkė: keliasi 3 val. ryto ir skiria penkias valandas maldai; 8-10 val. dirba fizinį darbą; 10-12:30 val. skiria maldai, skaitymui ir valgiui (valgo tik kartą į dieną!); po to iki 4:30 val. vėl rankų darbas; 4:30 - 8 val. meldžiasi; 8-11 val. miega; nuo 11 val. vakaro iki 1 val. ryto vėl meldžiasi; po to lieka dar dvi valandos miegui. Toks gyvenimo būdas griežtesnis negu aštriausiame trapistų vienuolyne. Valgo tik kartą per dieną, ir tai tik duoną su vandeniu ir keletą prastų datulių, gautų iš kariuomenės sandėlio. Jei gauna pinigų, juos išleidžia beturčių maitinimui. Tai tikras pirmųjų amžių atsiskyrėlis, bet atsiskyrėlis, neužmerkiąs akių dvasiniam artimo skurdui ir degąs sielų gelbėjimo ugnimi.
Kunigas Karolis nenustoja svajojęs, jog atsiras pasiaukojusių sielų kurios paseks juo ir padės vykdyti užsibrėžtą misiją — skelbti krikščionybę savo gyvenimo pavyzdžiu. Tačiau kas gi nemato, kad jo gyvenimo būdas eiliniam žmogui neįmanomas, tiesiog savižudiškas! Vienas aukštas Bažnyčios atstovas kartą nusistebėjo jo heroizmu: "Niekada nemačiau žemėje tokio šventumo; tik knygose apie tai skaičiau. Vienu tik stebiuos — kad jis nedaro stebuklų. Bet turiu pasakyti, jog abejoju, ar taip elgtis išmintinga... Man atrodo, kad tas dvasios įtempimas, kurį sau užsideda ir nori uždėti savo mokiniams, viršija žmogaus jėgas. Bijau, kad jo pavaldinys greičiau išeis iš proto negu mirs nuo perdėtų atgailų". Nenuostabu, kad tokiam gyvenimui atsiskyrėlis de Foucauld nesuranda draugų.
(Pabaiga kitame numeryje)
Ignas Naujokas