Kam neteko girdėti apie epidemijas? Anksčiau, kai gydymo mokslas dar nebuvo taip išsivystęs, žmonės mirdavo it musės, marui ar kitai užkrečiamai ligai įsiveržus į kurią šalį. Kaip limpama liga užkrečia kūną, taip ir žmonių dvasią gali užpulti pavojinga epidemija.
Jei kas paklaustų, ar Dėdės Samo žmones yra apnikusi kokia dvasios epidemija, nedvejodami turėtume pasakyti: taip! Ir jei paklaustų, kokia ta epidemija yra, mūsų atsakymas būtų: abejingumas tikrajam tikėjimui! Tik išeikim į Amerikos miestų ir miestelių gatves ir ką mūsų akys išvys? Skirtingą bažnyčią ant kiekvieno gatvės kampo! Tik paklausykim, kaip žmonės kalba apie religiją, ir ką išgirsim? "Svarbu ne ką žmogus tiki, bet kaip gyvena. Visos bažnyčios yra lygiai geros; visos juk garbina tą patį Dievą". Panašiai yra kalbama. Nuostaba apima blaiviai galvojantį žmogų, kad tamsos galybei yra pavykę taip apmulkinti tūkstančius žmonių. Juk kankiniai verčiau leisdavo save žiauriai nukankinti negu priimti kitą tikėjimą arba atsižadėti nors vienos tikėjimo tiesos. Mūsų tautiečiai Kražiuose nežiūrėjo kazokų bizūnų, kad tik išlaikytų savo bažnyčią; rizikavo savo turtu ir laisve, nešdamiesi iš Prūsų lietuviškas maldaknyges ir kitas knygas, nes bijojo, kad su rusų raidėmis bus primestas ir pravoslavų tikėjimas. Jei tad nesvarbu, ką žmogus tiki ar kuriai bažnyčiai priklauso, kam visa tai? Tuokart tiek mūsų tautiečiai, tiek mūsų Bažnyčios kankiniai buvo pasigailėtini fanatikai, užjaustai siaurapročiai.
Jau vien šis mažytis pavyzdys aiškiai byloja, jog yra milžiniškas skirtumas, ar žmogus tiki viena ar kita, ar priklauso tikrajai Bažnyčiai ar ne. Tuo dar labiau įsitikinsim, pažvelgę į du dažnai linksniuojamus posakius.
Svarbu ne ką žmogus tiki, bet kaip gyvena.
Tarp to posakio ir Kristaus mokymo yra toks skirtumas, kaip tarp dienos ir nakties. Vieną kartą Atpirkėjas stebuklingai padaugino duoną. Panaudojo tą progą pamokslui apie dangaus duoną — šv. Komuniją: "Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus... Duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas pasaulio gyvybei" (Jo. 6/51.52). Jo klausytojai ima murmėti. Kaip jis gali jiems duoti valgyti savo kūną? Tie žodžiai perdaug kieti, kad kas galėtų jų klausyti! Kristus tikriausiai juos nuramino: "Jūs netikit, kad aš galiu duoti valgyti savo kūną ir gerti savo kraują? Nesukit sau dėl to galvos! Juk svarbu ne ką žmogus tiki, bet kaip gyvena!" Jis to nesakė! Kristus nedviprasmiškai pabrėžia: "Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo!" (Jo. 6/54). Nuo to meto daug jo mokinių pasitraukė šalin ir jau nevaikščiojo drauge. Jėzus leidžia jiems eiti. Jis pasiryžęs verčiau leisti net savo dvylikai išrinktųjų eiti šalin, jei nori, negu atsiimti atgal ar pakeisti vieną žodį iš to, ką buvo pasakęs!
Kitas pavyzdys. Fariziejai prikiša Jo mokiniams, kad, nusiskindami subatos dieną varpų, laužo šventę. Kristus tikriausiai jiems tarė: "Jūs, fariziejai, tikite, kad keletos varpų nuskynimas sulaužo subatą, mes netikim. Kam mums dėl to ginčytis? Jūs tikėkit, kas jums patinka, mes tikėsim, kas mums patinka. Juk svarbu ne ką žmogus tiki, bet kaip gyvena". Jis to nesakė! Kristus ne viena proga viešai iškėlė fariziejų mokslo klaidingumą ir liepė saugotis jų mokslo, kaip pavojingo raugo!
Evangelijose pilna panašių pavyzdžių. Pats Išganytojas yra pasakęs, jog jo gyvenimo tikslas buvo skelbti tiesą: "Tam aš gimiau ir atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą" (Jo. 18/37). Sakyti tad, kad nesvarbu, ką žmogus tiki, yra sakyti, jog nesvarbu, ar mes tikim tiesą ar klaidą. Kas tai sako, tas tyčiojasi iš Kristaus pasiuntinybės — vesti žmones į tiesą!
Visai taip pat buvo su Kristaus apaštalais. Užteks vieno pavyzdžio. Kai kurie iš žydų, tapę krikščionys, skelbė, jog, norint būti išganytam, nepakanka apsikrikštyti ir tikėti Kristų; reikalinga taip pat būti apipiaustytam ir laikytis Mozės įstatymo. Šv. Paulius, be abejo, jiems taip atsakydavo: "Jūs tikite, kad tiedu dalykai reikalingi išganymui, mes netikim. Mūsų abiejų tiesa. Juk svarbu ne ką žmogus tiki, bet kaip gyvena". Šv. Paulius to nesakė! Jis panaudojo kiekvieną progą iškelti to mokslo klaidingumui, nežiūrėdamas, kad už tai jį visur žydžiuoją krikščionys persekiojo. Savo laiške Galatams jis labai stipriais žodžiais pasmerkia tikėjimo susiskaldymą ir nevienybę: "Aš stebiuos, kad jūs taip veikiai nukrypstate nuo tos evangelijos, kuri pašaukė jus į Kristaus malonę, prie kitos... Bet nors mes patys ar angelas iš dangaus skelbtų jums kitą evangeliją, ne kaip mes jums skelbėme, tebūnie atskirtas!" (Gal. 1/6.8). Kitais žodžiais šv. Paulius liepia šalintis nuo tokio žmogaus kaip eretiko, žiūrėti į tokį kaip į didžiausią pavojų savo tikrajam tikėjimui. Ir jei toks po pirmo įspėjimo ir toliau pasilieka prie savo, tebūnie išskirtas iš jų tarpo!
Visos bažnyčios yra lygiai geros; visos juk garbina tą pati Dievą.
Kad visos bažnyčios garbina tą patį Dievą, yra tiesa. Klausimas yra, ar visos garbina Dievą, kaip Jis nori būti garbinamas. Ir į šį klausimą turime atsakyti griežtą: ne! Jei kuri konfesija savavališkai atmeta kai kuriuos pagrindinius Kristaus reikalavimus arba išsirenka vien tokius, kurie patinka, ji negarbina Dievo, kaip Jis nori būti garbinamas. Užuot Jį garbinusi, tokia bažnyčia iš Dievo tyčiojasi. Pažiūrėkim į keletą pavyzdžių. Kristus davė savo Bažnyčiai tris galias: galią žmones mokyti, pašvęsti, valdyti. Kad ir kaip gerbtume savo brolius protestantus, turime pasakyti, kad jų bažnyčios visas tris galias yra išmetę pro langą. Ar tad galime sakyti, kad jos garbina Dievą, kaip Jis nori būti garbinamas?
1. galia mokyti.
Siųsdamas savo apaštalus į pasaulį, Išganytojas pastatė šitokią išganymo sąlygą: "Kas tikės ir apsikrikštys, bus išganytas; kas netikės, tas bus pasmerktas" (Mk. 16/16). Jei tad Dievas, grasindamas amžinu pasmerkimu, įsakė tikėti, ką mokė, turime Jo mokslą pažinti. Turime turėti priemonę sužinoti, ką yra mokęs; kitaip, kaipgi tikėsi, jei nežinai, kas tikėtina? Ar Dievas tokią priemonę mums davė? "Taip", sako protestantai. Ir kokia ta priemonė? "Šv. Raštas, ir niekas kitas kaip šv. Raštas", atsako. Tačiau mes, katalikai, sako-
Prof. I. Šlapelio portretas
Prof. Ignas Šlapelis (1881. I. 31. — 1955. VI. 3.) paruošė knygą apie dail. J. Pau-tieniaus tapybą, ši knyga buvo išleista jau po I. Šlapelio mirties, šiame “L. L.” numeryje duodame keletą J. Pautie-niaus kūrinių iš minėtos knygos.
J. Pautienius
me: "Ne tik šv. Raštas, bet ir Bažnyčia". Jei Dievas būtų norėjęs, kad žmonės žinotų Jo mokslą iš šv. Rašto, tikriausiai būtų tą knygą žmonijai davęs. Ar davė? Ne! Kristus savo apaštalams sakė: "Eikite ir mokykite". Niekur nėra pasakęs: "Sėskite ir rašykite biblijos". Taip pat Kristus sakė ne: "tas, kas neskaito šv. Rašto", tebūnie tau kaip pagonis ir muitininkas (Mt. 18/17), bet "kas neklausys bažnyčios". Be to, Kristaus įsteigtoji Bažnyčia išbuvo ilgą eilę metų be šv. Rašto, iki buvo parašytas Naujasis Testamentas. Kaip per tą laiką žmonės galėjo žinoti, ką Kristus mokė, kad galėtų tai tikėti ir būti išganyti? Ar apie tai jie žinojo iš šv. Rašto? Jo dar visai nebuvo!
Niekur Kristus neliepė savo apaštalams rašyti Naujojo Testamento. Jie tai padarė savo noru ir šv. Dvasios pagalba. Ir, kaip patys evangelistai prisipažįsta (plg. Jo. 21/25), jame nėra surašyta visa, ką Kristus darė ir mokė. Šv. Raštas yra tikėjimo šaltinis, ir labai vertas skaityti. Tačiau jis nėra nei Kristaus lieptas paruošti, nei išsamus, nei vienintelis. Pirmaeilė, paties Kristaus žmonijai duota ir išsami tikėjimo priemonė yra Jo įsteigtosios Bažnyčios mokymas. Tačiau protestantai tą priemonę atmeta, pripažindami vien šv. Raštą. Pažiūrėkim, prie kokių absurdų tai veda.
Jei atmetu Bažnyčios autoritetą, iš kur žinau, kad šv. Raštą teisingai suprantu? "O, su tuo nėra bėdos", paaiškina protestantai. "Šv. Dvasia vadovauja skaitančiam šv. Raštą". Ar tai gali būti tiesa? Anglikonų pastorius remiasi šv. Raštu, sakydamas, kad Bažnyčioje turi būti vyskupai. Presbiterijonai išveda iš šv. Rašto, kad Bažnyčios vyskupų neturi būti, vien senesniųjų taryba. Jie abu tvirtina, kad pagal šv. Raštą Kristus yra Dievas. Bet čia ateina unitaristas ir sako, jog Kristus yra vien žmogus, ir cituoja keletą šv. Rašto vietų tam įrodyti. Tai tik trys protestantų bažnyčios, kiekviena savaip suprantanti šv. Raštą. Kas būtų, jei paimtume visus 300 skirtingų Amerikos bažnyčių ir sektų? Viena sako: yra pragaras; kita sako: pragaro nėra. Viena sako: krikštas yra būtinas išganymui; kita neigia: nebūtinas. Viena sako: Kristus gyvena Eucharistijoje; kita tvirtina: Eucharistija yra vien Paskutinės vakarienės atminimas. Ir dar daug kitų tvirtinimų ir neigimų. Argi kas nors galėtų būti tiek kvailas tikėti, kad nesikeičianti ir amžina šv. Dvasia veda tuos 300 sektų, sakydama vienai taip, kitai ne; sakydama, kad tas pats dalykas yra juodas ir baltas, teisingas ir klaidingas tuo pačiu metu; paneigdama net paties Kristaus dievybę?!
Kai Jurgis Vašingtonas su draugais parašė Jungtinių Valstybių konstituciją, gal būt, paskelbė amerikiečiams: "Kiekvienas pilietis tegu aiškinasi konstituciją, kaip išmano"? O ne! Jis įsteigė Vyriausiąjį Teismą konstitucijai aiškinti, ir to teismo sprendimas saisto kiekvieną pilietį, nuo prezidento iki elgetos. Tik tokiu būdu buvo išlaikyta Jungtinių Valstybių vienybė. Lygiai taip pat pasielgė Kristus. Jis įsteigė savo Vyriausiąjį Teismą aiškinti šv. Raštui — Bažnyčios autoritetą. Kas gi nemato, prie ko yra privedęs to autoriteto atmetimas: prie anarchijos ir chaoso, suskaldžiusio protestantizmą į šimtus sektų ir bažnyčių. Palyginus su ta anarchija, Sovietų Rusija su visomis savo revoliucijomis atrodo kaip pavyzdingo valdymosi ir darnaus sutarimo modelis. To autoriteto atmetimas padarė iš krikščionijos pajuokos objektą pagonių akyse. Pagrįstai jie sako mūsų misijonieriams: "Jūs skelbiate meilę ir vienybę, tuo tarpu jūs patys esate susiskaldę ir nevieningi. Pirma susitarkite tarp savęs dėl tikrosios religijos ir tiesos, ir tik tada ateikite mums jos skelbti!"
2. galia pašvęsti.
Svarbiausia priemonė žmogų pašvęsti yra atleisti jo nuodėmes. Pernai teko būti ligoninės kapelionu Vakarų pakrašty, Seattle mieste. Pacientų tarpe būdavo daug protestantų. Išsikalbėdavom apie religiją. Kiekvieną kartą, paklausus vieno dalyko, duodavo baisiai miglotą atsakymą. Ne dėl to, kad klausimas būtų buvęs labai gudrus. Jis būdavo labai paprastas: "Ką Tamstos bažnyčioje reikia daryti, norint gauti nuodėmių atleidimą?" Savaime aišku, atsakymas būdavo: "Jei noriu, kad man būtų atleistos nuodėmės, einu pas Dievą, pasakau, kad gaila, ir Jis nuodėmes atleidžia". "Gerai", sakydavau, "Tamsta labai gerbiate šv. Raštą. Parodykit man vietą, kur Kristus yra pasakęs: Jei norit, kad Dievas nuodėmes atleistų, eikit tiesiai pas Jį? To niekur nepasakyta. Bet Kristus savo apaštalams aiškiai pasakė: Kam nuodėmes atleisite, tiems bus atleistos, kurių nuodėmes sulaikysite, tų bus sulaikytos (Jo. 20/23). Kur yra Tamstos bažnyčioje tie, kurie atleidžia, ypač tie, kurie sulaiko nuodėmes?" Viena moteris atsakė, jog apie tai niekad nebuvo pagalvojusi. Vienas vyrų atsakė nelankęs universiteto ir dėl to negalįs į klausimą atsakyti. Kitų atsakymai buvo vėl kitokie. Suprasti tokiems aiškiems Kristaus žodžiams ir pamatyti, kad protestantų bažnyčiose jie nėra vykdomi, nėra reikalo lankyti universiteto; užtenka blaiviai pagalvoti.
Jei Dievas būtų norėjęs, būtų galėjęs atleisti nuodėmes pats, bet Jis panorėjo jas atleisti per savo ambasadorius — kunigus. Tačiau protestantams tai nepatinka. Nuodėmes Dievas turi atleisti pats, be tarpininkų. Ne kaip Jis, bet kaip jie nori. Ar tad galime sakyti, kad jie garbina Dievą, kaip Jis nori būti garbinamas?
3. galia valdyti.
Kristus įsteigė savo Bažnyčią kaip bendruomenę. Kam Jis pavedė tos bendruomenės valdymą? Petrui. "Ir aš tau sakau: tu esi Petras (Petras reiškia uolą), ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią... Aš tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje" (Mt. 16/18.19). Galią valdyti Bažnyčią Kristus sudėjo į Petro ir jo įpėdinių rankas. Bet ką daro protestantai? Jie sako: mes nenorime būti valdomi Kristaus vietininko žemėje! Ar galime sakyti, kad jie garbina Dievą, kaip Jis nori būti garbinamas?
Būnant toje pačioje ligoninėje, sykį teko važiuoti autobuse su vienu senesnio amžiaus ponu. Pakalbėjus apie šį bei tą, paklausiau, kokia jo religija. "O, aš nepriklausau jokiai", atsakė. "Aš stengiuosi būti nuoširdus ir laikyti 10 Dievo įsakymų. Tokia mano religija".
Nėra jokios abejonės, kad tokia religija yra labai patogi. Jokių Bažnyčios rinkliavų. Sekmadienio rytą galima miegoti, kiek nori — jokių Mišių. Jokių pasninkų, jokių gavėnių. Jokio reikalo eiti pas kunigą ir pasisakyti savo nuodėmes. Niekas neturi teisės įsakinėti, su kokiu asmeniu galima kurti šeimą, su kokiu ne, kokių knygų negalima skaityti, kokių filmų nežiūrėti. Niekas nepasakys, kaip auklėti vaikus arba kaip tvarkyti savo paties gyvenimą. Vienu žodžiu — esu savo paties bosas. Ir, nežiūrint to, galiu sakyti esąs nuoširdus žmogus. Tikrai patogu, jokios abejonės!
Tačiau patogumas yra vienas dalykas, o Dievo valia yra kitas. Visai nesuprantama, kodėl tas žmogus jaučiasi įpareigotas laikyti 10 Dievo įsakymų, jei jis mano esąs laisvas prieš nemažiau svarbų Dievo įsakymą — priimti Jo viengimio Sūnaus atneštąją religiją. Kodėl sustoti pusiaukelėje? Kodėl neiti iki galo ir nevogti, nežudyti kitų? Juk tas pats Dievas, kuris įsakė nežudyti, taip pat įsakė priimti kiekvieną savo Sūnaus apreikštąją tiesą. Tas pats Dievas, kuris įsakė nežudyti, taip pat įsakė priimti kiekvieną savo Sūnaus apreikštąją tiesą. Tas pats Dievas, kuris ant Sinajaus kalno sakė "Nevok", ant Taboro kalno sakė: "Tai mano mylimiausias Sūnus; jo klausykite". Ir vieną ir kitą kartą Dievas pagrasė bausmėm tiems, kurie Jo įsakymų nesilaikys. Senajame Testamente Viešpats grasė: "Štai skiriu šiandien tavo akivaizdoj palaiminimą ir prakeikimą: palaiminimą, jei laikysies Viešpaties tavo Dievo įsakymų; prakeikimą, jei jų nesilaikysi, bet nukrypsi nuo kelio, kurį tau parodžiau" (Deut. 11/26-28). Naujajame Testamente Viešpats grasė: "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visam sutvėrimui. Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas; kas netikės, bus pasmerktas" (Mk. 16/15.16).
Esame apsupti žmonių, užsikrėtusių abejingumu tikrajam tikėjimui. Neleiskime tamsos slibinui užkrėsti juo savęs ir išvaduokim kiek galima daugiau žmonių iš to abejingumo miego. Tai bus mūsų graži pagalba plėsti Dievo karalystę. Kražių didvyriai, knygnešiai, gabenę iš Prūsų "Aukso Altorių", ir krikščionijos kankiniai, mirę už tikėjimą, yra su mumis.
A. Tamošaitis, S. J.
Laisvė be idealų daugiau kenkia negu padeda.
A. Graf