Eile progų mes linkime kitiems, o kiti linki mums — laimės ir sėkmės. Daug kartų vildamiesi klausėmės tokių ar panašių linkėjimų ir, savo ruožtu, juos siuntėme draugams ir pažįstamiems. Liūdna pripažinti, kad nuo tų linkėjimų nei kiti, nei mes laimingesni nebūsime pasidarę. O linkėta, rodos, buvo nuoširdžiai ir prasmingai. Kur priežastys?
Pati svarbiausioji priežastis glūdi mūsų prigimties pastovume. Mat, žmogaus prigimtis niekada esmingai nesikeičia. Žmogus yra įdėtas į žmogiškosios prigimties rėmus ir jų išaugti bei praaugti jis neįstengia. Antgamtinė malonė ir gera valia gali apvaldyti neigiamuosius palinkimus arba duoti jiems teigiamą kryptį. Pati gi prigimtis esmingai nepakeičiama. Kitaip žmogus liautųsi buvęs žmogumi.
Kita priežastis, kuri mums atrodo taip pat labai svarbi, ir apie kurią norėtume čia kalbėti, yra žmogaus romantinė pažiūra į gyvenimą. Tur būt, kiekvienas žmogus žavisi herojumi ir slapčia pavydi jam herojiškųjų ypatybių. Jau vaiko amžiuje mes pastebime didžiulę pagarbą ir milžinišką dėmesį herojui. Konkrečios šio žavėjimosi formos keičiasi pagal kraštą, istoriją, papročius, bet, tur būt, visur mes rasime herojų kultą, kuris nuolat gyvas, patrauklus, nuolat įkvepiantis, nes pats žmogus nešiojasi gilų, nors ir slaptą norą būti herojumi. Su amžiumi šis noras darosi kuklesnis ir realistiškesnis, bet jis nuolat lydi žmogų. Jaunatvėje širdis svajingesnė, ir dar visas gyvenimas prieš akis. Todėl šio noro perspektyva tarsi nesulaikoma jėga tiesia rankas į ateitį. Vyresniame amžiuje žmogus mato, kad jaunystės troškimai dar neišsipildė. Dar būtų ne per vėlu, bet jau nebėra energijos, nebėra jėgų. Senatvėje žmogus mato, kad šio noro perspektyva pakeitė kryptį. Ji dabar grįžta į praeitį, ir jos šviesoje žmogus kartoja jaunystės degančius žodžius, bet jau nebeturėdamas žemėje ateities ir bandydamas taikytis su gyvenimo likimu.
Popiežiui Pijui XII šių metų kovo mėn. 2 dieną sukanka 80 metų amžiaus. Jis gimė Komoje 1876 m. kovo mėn. 2 dieną. Buvo įšventintas kunigu 1899 m. balandžio mėn. 2 dieną. Po poros metų pradėjo darbuotis Vatikano sekretoriate. 1917 m. buvo paskirtas Apaštališkuoju Bavarijos Nuncijum ir konsekruotas arkivyskupu. Po kelių metų buvo paskirtas Nuncijum Berlyne, pasirašė konkordatus su Bavarija ir Prūsija. 1929 m. paskirtas kardinolu ir kitais metais, po kard. Gasparri mirties, tapo Vatikano Valstybės Sekretorium, šiose pareigose išbuvo iki buvo išrinktas Popiežium 1939 m. kovo mėn. 2 d. Savo popiežiavimo metu išleido daug vertingų enciklikų, paskelbė Marijos Dangun Ėmimo dogmą (1950 m. lapkr. 1 d.) ir pravedė Kat. Bažnyčioje labai naudingų reformų. Vatikano sluoksniuose kalbama, kad paskutinės labai sunkios ligos metu jam pasirodęs Kristus. Po to Popiežius tuoj pasveikęs. Jo pagijimas tikrai daugeliui specialistų atrodė stebuklingas.
J. Pautienius
Gyvenime žmogus susitinka su herojizmu, ir jame kartojasi noras nuveikti ir palikti žemėje ką nors didelio, nuostabaus, apie ką kiti žmonės kalbėtų, girtų, pripažintų. Šis noras yra tuo įdomus, kad nors žmogus gyvenime jo neįvykdo, vis dėlto šis noras nudažo eilę žmogaus nusistatymų savotišku idealizmu, kuris pasireiškia ne sistemingu ir kasdieniu idealo siekimu, bet gerokai nerealistišku palinkimu apleisti smulkmenas ir laukti pasirodant didesnės svarbos dalykų. Mes sakome, kad šis noras yra gerokai nerealistiškas ta prasme, kad labai dažnai žmogus jo neįvykdo, nepaverčia apčiuopiama gyvenimo tikrove. Šis noras dar ir dėl to yra nerealistiškas, kad jis nebekreipia dėmesio į smulkmeną, mano ją esant laiko gaišinimu ir laukia didesnės svarbos dalykų, kurie, deja, žmogų aplenkia, o jei ir apsilanko, tai tik retomis progomis.
Tur būt, kiekvienas nori būti turtingu, bet retas — ištvermingai ir per metų metus — taupo mažas ir neįspūdingas pinigų sumeles, kurios galų gale išauga į dėmesio vertą kapitalą. Dažnas pareiškia norą būti rašytoju, kalbėtoju, bet retas prisiverčia kantriai ir sistemingai lavintis, tobulintis, mokytis iš savo klaidų ir kitų patyrimo. Ne vienas nori būti puikiu pianistu ar dainininku, bet retas ištveria kasdienėje lavinimosi monotonijoje. Daug kas pasiduoda savimylos sukurtam mitui, kad jau pakankamai dirbta, kad jau laikas nustebinti pasaulį neįprastu talentu.
Galų gale mes prisiartiname prie esmingojo herojizmo elemento, kuris dažniausiai būna klaidingai suprastas. Šis esmingasis herojizmo elementas yra blaivusis aukos ir pareigos momentas. Herojus aukojasi praktiškai, konkrečiai ir iš skubaus reikalo, kurio kiti nemato, o jei mato, tai nedrįsta daryti tiesioginių išvadų. Kai herojus net gyvybės auką sudeda, niekur tuo metu negroja orkestrai, minios iš pagarbos ir nustebimo nešaukia valio. Herojus atlieka savo pareigą, kuri yra neįdomi, nepatraukli ir dažnai labai pavojinga. Čia nėra tos romantikos, kurią mes matome filmuose, apie kurią skaitome knygose, kurią sukūrė menininko vaizduotė ir legendos nesiskaitymas su faktais.
Herojus atlieka savo pareigą, nors ji atrodo jam neįdomi, nepatraukli, pavojinga. Dažniausiai tai būna pats sunkiausiasis gyvenimo momentas ar momentų virtinė, reikalaujanti viso asmens pajungimo vienam dideliam darbui. Ne retai tai būna momentas, kuriame herojus miršta, kad kiti gyventų. Kartais tai būna valanda, kurioje herojus viską praranda, kad kiti nieko neprarastų.
Iš šono žiūrint į tai, ką herojus atlieka, yra ir įdomu, ir patrauklu, ir įspūdinga. Iš šono žiūrėdami į herojų, mes matome jo drąsą, bet nepastebime, kai jis savo viduje kovoja su baime. Matome jo tikėjimą, bet nieko nežinome apie jo kovą su neviltimi. Matome jo meilę, kai jis savo širdyje kovoja su neapykanta. Herojus yra įdomus, patrauklus, įspūdingas kitiems, bet ne sau. Jame nėra svajingo romantizmo, bet užsispyręs ir blaivus pareigos atlikimas, plieninė valia ir ištvermė visuose tuose atvejuose, kai bėgti būtų logiška, kai klupti būtų žmogiška, kai pasiduoti būtų racijonalu. Herojus atlieka savo pareigą ir jis neturi laiko akademinėms diskusijoms. Jis aukojasi, kai garbūs prelegentai aptaria aukos esmę ir prasmę.
Stebėdamiesi ir žavėdamiesi herojumi, mes pasisaviname ne jo blaivumą ir realistiškumą aukos ir pareigos atžvilgiu, bet praeivio ir žiūrovo entuzijazmą, gal ne tiek pačiam herojui, kiek jo žygdarbiams. Tokiu būdu, savo pasaulėžiūrą į įvairius idealus, gyvenimo bei pašaukimo tikslus mes nudažome tam tikru romantizmu. Mes laukiame tik didelių įvykių ir ranka numojome į smulkias progas. Kai mums tenka sunkus pergyvenimas, mes nustembame, kad orkestras negroja Herojų Maršo, kad nesigirdi kovos trimitų, kad nėra guodžiančių, už jaučiančių, drąsinančių minių, kad mums vieniems reikia kentėti, grumtis, nugalėti.
Gyvenimas paprastai maža turi romantizmo; jis susideda iš kasdienybės, pareigos monotonijos ir įvykių pilkumo. Dideli įvykiai yra reti svečiai. Be abejo, žmogus turi išmokti įprasminti kasdienybę idealu, pertraukti darbo monotoniją humoro ar metodo varijantu, o įvykių pilkumui duoti gyvesnę spalvą. Šita prasme žmogus yra savo laimės kalvis. Bet jo dalia yra smulkūs darbeliai, kurie—metų perspektyvoje—yra tūkstančiai ir milijonai plytų, iš kurių išauga dangoraižis.
Kiekvienas žmogus yra herojus, jei jis nepaniekina smulkmenos ir kasdiene ištverme stato prasmingo tikslo dangoraižį. Kiekvienas žmogus yra herojus, jei jis gyvenimo kasdienybėje nepasiduoda monotonijos slegiančiai nuotaikai, bet gyva ir pozityvia mintimi kiekvienai dienai duoda šviesų veidą, kiekvienai smulkmenai didžią vertę, kiekvienam skausmui šventą prasmę.
Jei mes sumaišome esminguosius herojizmo elementus su patrauklumu ir įspūdingumu, kuriuos herojaus asmuo iššaukia praeiviuose ir žiūrovuose, tai mes vaikomės pelkių ugnelę. Mat, herojaus patrauklumas ir įspūdingumas yra greičiau herojizmo pasekmė negu statybinis elementas. Herojizmas gimsta tą minutę, kai auka ir pareiga susijungia siekti konkretaus ir neatidėliojamo tikslo, kurį diktuoja dvasinis idealas. Hero-jizmas trijumfuoja, kai auka viršija pareigą. Kiekvienas žmogus tampa herojumi, kai jis supranta ir pergyvena šventąjį aukos ir pareigos santykį, kai jis kenčia ir dirba prasmingai ir sąmoningai. Paprastai, žmogaus auka ir pareiga apibrėžia smulkaus masto dalykus. Didelio masto dalykai nėra kasdienė žmogaus dalia. Bet kuklaus masto dalykai gauna nekasdienį dydį iš prasmingo žmogaus tikslo, kuriam pajungtas visas žmogaus gyvenimas.
Šitokia pasaulėžiūra turi remtis realistiškumu ir konkretumu. Jei ji maitinama nepraktišku romantizmu, daug laiko ir energijos žūva svajonių verpetuose, daug progų praleidžiama tik dėl to, kad jų kukli pradžia. Bet jei žmogus pasisavina herojaus realistiškumą ir praktiškumą, tai jis pradeda veikti, nelaukdamas ir neatidėliodamas, gyvendamas prasmingo tikslo perspektyvoje. Mat, tik šios perspektyvos šviesoje gyvenimo tikslas atsistoja prieš žmogaus akis visu jam priklausomu dydžiu, o smulkmena tampa organine visumos dalimi.
Bruno Markaitis, S. J.