Gerbiamieji,

      Žinau, kad Jūs “Laiškuose Lietuviams" nagrinėjate visas gyvenimo problemas, tad norėčiau ir aš patiekti porą klausimų.

      1.    Norėčiau sužinoti, kaip teologijos mokslas žiūri į savižudybę ir kaip aiškina jos pasekmes. Žinome, kad savižudybės atvejai yra labai skirtingi. Vieni žudosi, padarę didelius nusikaltimus, kiti žudosi, savo noru sėsdami į torpedą, kad susprogdintų priešo laivą, žinoma, ir patys žūdami. Arba štai nusižudo senas šeimos tėvas, sergąs nepagydoma liga ir nenorėdamas būti šeimai našta. Jis tai daro tik iš artimo meilės. Ar jį Dievas už tokį darbą smerks? Juk atrodo, kad tai labai kilnus pasielgimas.

      2.    Kitas klausmiastai dabartiniai JAV santykiai su Rusija. Mes, kurie esame Rusijos pavergti, jaučiame prieš ją neapykantą ir matome, kad išsigelbėti galėtume tik tada, jei būtų jai duotas mirtinas smūgis. Bet juk Kristus liepė mylėti priešus ir jiems geru už bloga atsilyginti. Bet ar šis Kristaus pamokymas gali būti visuomet praktikoje įvykdomas? Jeigu mane apiplėšusiam gangsteriui iš meilės atiduosiu ir tuos pinigus, kurių jis dar neatėmė iš manęs, tai ar tokiu savo veiksmu aš jam gera padarysiu? Ar tokiu būdu jo nepaskatinsiu dar daugiau vogti? Atrodo, kad ir Amerika su Rusija dabar panašiai elgiasi, bet iš to nieko gero nematome. Tad ar galima visuomet valstybių ir atskirų žmonių santykiuose įvykdyti tą Kristaus mokslą, kuriuo Jis liepia mylėti priešus ir jiems gera daryti?    P. P.

Gerbiamasis,

      Abu Jūsų klausimai tikrai gyvenimiški ir aktualūs. Atsakysim į kiekvieną paeiliui.

      Pirmasis — apie savižudybę — pailiustruotas dviem pavyzdžiais. Lakūną, sėdantį į torpedą ir susprogdinantį priešo laivą, reikia girti; jo veiksmas yra geras ir leistinas. Tačiau sergantį tėvą, nusižudantį, kad nebūtų šeimai našta, reikia peikti; jo veiksmas neleistinas ir blogas. Kodėl toks skirtumas tarp tų iš pirmo žvilgsnio visai panašių pavyzdžių? Tai paaiškina "dvejopos pasekmės" dėsnis — gal vienas iš svarbiausių doroviniame gyvenime (plg. "L. L." 1952 m. liepos-rugp. mėn. 169-171 p.).

      Žemėje gėris dažnai taip susipynęs su blogiu, kad vienas negalimas be kito. Jonelis, tyčia išdaužęs langą, nori išvengti diržo — tai gera; tačiau tai gali vien pameluodamas — tai bloga. Vytauto Didžiojo tarnaitė išvadavo kunigaikštį iš kalėjimo, duodama jam savo drabužius persirengti ir pati palikdama kalėjime — tai gera; tačiau tai darydama pati prarado galvą — tai bloga. Lakūnas nori tiksliai pataikyti torpeda į priešo laivą — tai gera; tačiau tai darydamas pats žūna — tai bloga. Tėvas nenori būti šeimai našta, nes serga nepagydoma ir atstumiančia liga — tai gera; tačiau tai daro save nužudydamas — tai bloga. Kitais žodžiais, dažnai iš savo veiksmo pramatome dvejopą pasekmę: vieną gerą, kitą blogą, ir viena negalima be kitos. Ar toks veiksmas leistinas?

      Taip, atsako teologai, leistinas, jei išpildoma viena sąlyga — jei geroji pasekmė eina ne iš blogosios, bet abi kyla betarpiškai iš paties veiksmo, nepriklausomai viena nuo kitos. Tai galima šitaip pailiustruoti:

      Taip neleistina: veiksmas —» blogoji pasekmė —» geroji pasekmė.

 blogoji pasekmė Turi būti veiksmas

 geroji pasekme

      Kodėl? Kadangi geras tikslas nepateisina blogų priemonių. Jei geroji pasekmė kiltų iš blogosios, siektume gero tikslo blogomis priemonėmis. Tačiau jei pasekmės viena nuo kitos nepriklauso, blogoji nenaudojama, kaip priemonė, o tik prileidžiama, toleruojama. Tas dėsnis yra niekas kita, kaip sveiko proto padiktuota išvada.

      Dabar pažiūrėkim, ar toji sąlyga išpildoma duotuose pavyzdžiuose. Lakūnas plaukia torpedoje į priešo laivą. Geroji tokio veiksmo pasekmė yra priešui padaromas nuostolis, blogoji — jo paties mirtis. Ar geroji pasekmė kyla iš blogosios? Aišku, kad ne! Jei lakūnas kokiu nors būdu sprogime ir išliktų gyvas, laivas visvien būtų susprogdintas. Dėl to lakūno veiksmas yra leistinas.

      Ligotas šeimos tėvas perpiauna sau kaklą. Geroji tokio veiksmo pasekmė yra palengvinimas šeimai, blogoji — jo paties mirtis. Ar geroji pasekmė kyla iš blogosios? Žinoma! Jei tėvas nemirtų, palengvinimo šeimai nebūtų. Dėl to toks veiksmas yra neleistinas. Aišku, jei jis (iš nežinojimo) mano, jog toks veiksmas geras, Dievas jo nepasmerks.

      Paanalizuokim porą kitų aukščiau suminėtų pavyzdžių. Vytauto tarnaitė pasilieka kalėjime. Josios veiksmo geroji pasekmė yra kunigaikščio išgelbėjimas, blogoji — jos pačios mirtis. Ar geroji pasekmė kyla iš blogosios? Nieko panašaus! Jei tarnaitės lenkai ir nebūtų nužudę, Vytautas visvien būtų buvęs laisvas. Dėl to tarnaitės veiksmas yra leistinas. Tačiau visai kas kita su Joneliu, išdaužiusiu langą. Jis suverčia bėdą ant kito. Jo veiksmo geroji pasekmė yra diržo išvengimas, blogoji — melas. Ar geroji pasekmė kyla iš blogosios? Taip. Jei nemeluotų, diržo neišvengtų. Dėl to toks veiksmas neleistinas.

      Tiek dėl pirmojo klausimo. Antrasis klausimas yra apie priešų meilę. Ar Evangelijos žodžiai "darykit gera tiems, kurie jūsų neapkenčia" gali būti įgyvendinti valstybių bei pavienių asmenų gyvenime? Abejojimą sukelia Amerikos santykiai su Rusija.

      Kristaus įsakymas daryti priešui gera yra vykdytinas ir įvykdomas. Tik nemanykim, kad Amerika padarė komunizmui gera savo politika. Jei ligoniui reikalinga operacija, jam daroma bloga, o ne gera, jei ji atidedama, delsiama. Tikrasis gėris komunistinei Rusijai yra komunizmo sunaikinimas. Be to, Kristus, liepdamas daryti gera priešui, suponavo savaime suprantamą taisyklę — negalima daryti gera, jei žinome, kad iš to kils bloga. Jei duodamas mane apiplėšusiam gangsteriui pinigų, jį tik dar labiau padrąsinu plėšikauti, mano išmalda būtų ne vien kvaila, bet neleistina. Ji darytų bloga tiek jam pačiam, tiek jo ateity apiplėšiamiems žmonėms.

      Meilė ir gero darymas yra vienas ir tas pats dalykas, nes meilė nėra jausmas, o veiksmas. Jei priešui darome gera, jį mylime. Tas tikrai myli komunistą, kas nori jam operacijos— išpiauti pasėtus jame pražūtingo mokslo nuodus. Tikrai myli gangsterį ir daro jam gera, kas nori jam kalėjimo, nes šaltoji apsaugos jį nuo tolimesnių prasikaltimų ir duos progos atsiteisti už padarytas kaltes.

A. Tamošaitis, S. J.