(A. Maceinos "Didžiuosius dabarties klausimus" vertinant)
Dr. Gr. Valančius
III. Dialektika, paradoksai ir oportunizmas
"Pasaulio sekuliarizacija" skyriuje Maceinos dezintegracinės tendencijos atsiskleidžia visu ryškumu, čia jis jungia, vienija, integruoja, bet štai vėl skaldo, išskiria, dezintegruoja pagal reikalą, kurį diktuoja jo dialektika. Tos dialektikos ašis yra tezė, kad pasaulis nėra Dievas (jame negyvena, nesireiškia, neženklina), bet yra Dievo. Pasaulis yra Dievo kūrinys, bet jis, ateistiškai orientuotas, to nenori pripažinti ir kratyte kratosi. Tas pasaulis iš vienos pusės (ontologiškai) yra blogas, nes, neigdamas savo kūriniškumą, kratosi santykio su Kūrėju, o iš kitos pusės (kosmologiškai) jis yra geras, nes einąs savo "autonomišku" keliu, laikosi savo paties dėsnių, tvarkos ir turi net savas tiesas! Kaip sakyta. Dievas jame vis tiek jau nebegyvena ir savęs nebeženklina; tartum jau suaugusį vaiką būtų į bernus išleidęs — manykis, kaip išmanai.
Iš pasaulio išeidamas (bet tik iš kosmologinės jo plotmės), Dievas įspėja jame Jo nebeieškoti, nes vis tiek nebus galima rasti. Jis pasirinkęs kitą gyvenvietę ir kitokį būdą save ženklinti, apreikšti (plg. 59-79 psl.). Moka juokauti ir Dievas, ar ne? Keistai, labai keistai, netgi paikai gali visa tai skambėti, jei nors sekundei užmirši Maceinos dualistinę dialektiką: pasaulis kosmologinėje bei antropologinėje ir pasaulis ontologinėje plotmėje. Dėl to, skaitant apie pasaulio "sekuliarizaciją", patartina nepaliaujamai prieš akis turėti dviveidžio romėnų dievo Januso vaizdą. Jis viena galvos puse žiūri į kosmologinę (ne Dievas) pasaulio plotmę, o kita — į ontologinę (Dievo) pasaulio plotmę. Visuomet čia atkreiptinas dėmesys į vardininko ir kilmininko linksnius. O jei turi neblogą vaizduotę ir atmintį, tai visą laiką galvok ir vaizduotėje laikyk abi mėnulio puses: šviesiąją ir tamsiąją. Taip pat gali vaizduotis Dievą ir velnią, pasidalinusius pasaulį per pusę. Užmiršk, kad pasaulis yra vienaplotmis ir vienareikšmis. Kai skaitydamas sutinki žodį pasaulis, stabtelk ir įsitikink, katrą pasaulį susitikai (kosmologinį ar ontologinį). Įspėju, kad, skaitydamas knygą, tai turėsi daryti kokius 200 ar 300 kartų.
Nėra jau toks paprastas dalykas skaityti filosofinę knygą, įkaustytą į griežto metodo, sistemos, dialektikos rėmus. Nusprūdęs nuo vienos vienintelės dialektinės papėdės, gali visai pasimesti ir nutraukti vedamąją minties giją. Negi prisipažinsi stokojąs inteligencijos, nepajėgiąs sekti autoriaus minties ir nusikeikęs sviesi knygą pastalėn? Užuot taip nekultūringai elgęsis, verčiau draugui šį tą papasakok iš knygos turinio ir pasigirk perskaitęs vertingą knygą, nors pats sau širdy ir sakytum — makalynė! Gali juk ir praleisti tokius dalykus, kurių nesuvirškini, nesupranti. Aš pats susižymėjau keletą Maceinos teigimų, apie kuriuos jau porą mėnesių galvoju ir vis tiek nesuprantu. Gal dėl to, kad baisiai nemėgstu dialektikos, o tik šiaip sau samprotauti. Pavyzdžiui: daiktas būna, bet nereiškia, nieko neženklina. O aš, kvailiukas, maniau, kad neiįmanoma kuo nors būti ir nieko nereikšti. Man atrodė, atrodo ir prie to pasiliksiu, kad net sliekas ar varlė ką nors ženklina, ką nors reiškia. Kai buvau dar jaunas, mano profesorius aiškino apie garsųjį Kanto "Die Kritik der reinen Vernunft". Kai paskaitos gale užsirašiau ir pasibraukiau išvadinę mintį, kad daiktas savyje yra nepažįstamas (Ding an sich ist unerkennbar), labai nusiminiau ir širdy pamaniau, kuriem galam ta filosofija reikalinga. Tur būt, nuo to laiko ir neturiu jokio skonio metodiškai, sistematiškai, dialektinei filosofijai. Vėliau tas pats profesorius kalbėjo apie "Praktischer Verstand", ir tuoj reikalai pagerėjo. Vadinas, nelįsk į dalykų gilumas, nebandyk visko ieškoti, bet samprotauk, logiškai svarstyk, filosofuok, interpretuok. "Praktiškasis protas" leidžia iki valiai filosofuoti, kartais net išmintingiau, kaip profesionalui filosofijos profesoriui. Kartais net atsitinka, kad pastarieji visiškai paklysta ne savo filosofinėse mintyse ar idėjose, bet kriterijų, metodų, dialektikos pinklėse.
Ir Maceina turi vargo su kažkokiom gal visai be reikalo suraizgytom dialektinėm pinklėm savo paskutinėje knygoje. Tebūnie čia leista porą žodžių tarti apie dialektiką, sakykime, nors apie dvi gerai žinomas jų sistemas: hegelinę (tezė, antitezė, sintezė) ir scholastinę (pro, contra, conclusio). Blogiausias čia (dialektikoj) dalykas yra tas, kad tiesa (kartais tik tariamoji) praryja ne tik savo, bet ir netiesos (tikros ar tik tariamos klaidos) tiesas. Šiame pasakyme neieškokite paradokso, nes jo čia nėra. Taip atsitinka labai paprastu, normaliu ir neišvengiamu būdu, nes kiekviena klaida nėra 100% klaida, ir kiekvienoje netiesoje visad rasi bent grūdelį tiesos. Tai ypač pasakytina apie samprotavimus, kuriuos vadiname abstraktiniais, t. y. filosofiniais. Tą mintį ypač pabrėžė žymus vokiečių teologas Hans Kueng (plg. Structures of the Church. N.Y., 1964). Dėl to jis ir reikalauja, visų konfesijų krikščioniškiems protams galvas krūvon suglaudus, performuluoti net Bažnyčios dogmas taip, kad jose išnyktų bet koks skepticizmo likutis ir neliktų nė krislelis netiesos.
Kalbėdamas apie evangelijų numitinimą, Maceina be pasigailėjimo čaižo teologus Bultmaną, Marxseną, Lehmaną ir olandų katekizmo autorius už jų tariamąjį ("mirtinai nuodėmingą") bandymą perprasminti evangelijas. Sąvokos, kategorijos ar terminai performuluoti ir perprasminti, be jokių ginčų, yra giminingos. Taigi gal čia daugiau esama sąvokinio, dialektinio, o ne prasminio ar teologinio ginčo bei nesutarimo. Net pats Maceina savo knygos gale, sąmoningai ar nesąmoningai, visai "išbaltina" juodus olandų perprasmintojų "velnius", jų pusėn nusišypso ir net sviedžia jiems komplimentą — bravo, jūs teologijos pionieriai Europoje!
Štai kas pasidaro, kai mėgsti narpliotis dialektikos voratinkly. Vidutiniško šių dalykų žinojimo skaitytojui dažnai pasidaro nebeaišku, kur čia autoriaus filosofija, kur teologija, ir kur tik vienos kurios ar abiejų kartu dialektika. Bepigu skaityti šv. Povilo, pirmojo krikščionybės teologo-pagrindėjo laiškus. Dažnai jis įspėja: čia kalba Viešpats mano lūpomis (reiškia, tikėk ir neabejok); čia kalbu aš pats (reiškia, tau tik patariu, raginu). Su ta dialektika yra tikra bėda kiekvienam skaitytojui, nebent išskyrus tik labai išprususį. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, kas atsitiko su tuo minėtu Hegeliu (1770-1831), Goethės, Napoleono ir Beethoveno bendraamžiu. Šį padorų žmogų toji biaurybė dialektika murkdyte sumurkdė. Teologas, knygų apie Švenč. Trejybę autorius, prirašęs daugybę filosofinių veikalų. Na, ir ką iš jo padarė toji minėta dialektika? Jis pasidarė ne tik dialektinio materializmo tėvu, bet ir vadinamojo istorinio materializmo-marksizmo dvasiniu įkvėpėju, filosofiniu pagrindėju. Vadinas, Hegelis "pagimdė" Marksą, Engelsą, iš kurių gimė Leninas, Stalinas ir kiti. O pats Hegelis iš esmės nė į vieną iš jų net iš tolo nėra panašus.
Ne geriau ir su scholastikos dialektika. Kai "contra" ir "pro" premisos yra persijojamos, kai stengiamasi kviečius atskirti nuo pelų, tai dažnai su pelais į šiukšlyną išmetama ir daug kviečių, niekad nepatenkančių į "conclusio" aruodą. Gal kartais net tame šiukšlyne gali atsirasti daugiau kviečių, negu aruode. Daugelio dalykų performavimas, ypač šiais kontroversiniais laikais, yra būtinas. Su krikščioniška meile reikėtų stengtis išrankioti iš "contra" sieto visus tiesos grūdelius, kad nė vienas jų nežūtų, bet visi būtų sudėti į tiesos (conclusio) indą. Kalbu apie krikščionis aplamai, ne vien apie katalikus. Visuomet prisimenu kardinolo Bea anuometinį pareiškimą (manau, ne be Jono XXIII leidimo ir palaiminimo): "Visi krikščionys, ne tik katalikai, krikšto sakramentu yra įjungti į Mistinį Kristaus Kūną ir jame pasilieka. Gali turėti visus likusius šešis sakramentus, bet, neturėdamas pirmojo — krikšto, nesi krikščionis". Ypač reikia pagirti Maceiną už tai, kad jis niekad nedaro jokios diskriminacijos įvairių krikščionių konfesijų atžvilgiu, net kai kuriais požiūriais aukščiau iškeldamas ortodoksus (plg. "Dievo Avinėlis"). Su visais bendraukime, kaip pridera krikščionims, nusimetę visokius dogmatistų, fundamentalistų, legalistų, fideistų ir kitokius apsiaustus.
Grįžtant prie dialektikos, prašyte prašosi ir vienas kitas pavyzdys. Neseniai katalikai nuėmė ekskomuniką nuo ortodoksų (buvusią uždėtą nuo 1054 m.), o ortodoksai tokią ekskomuniką nuėmė nuo katalikų. Tai buvo tuo metu padaryta dėl kontroversijos, išreikštos žodeliu "filioque" — buvo diskutuojama, ar Šv. Dvasia eina tik iš Tėvo, ar iš Tėvo ir Sūnaus. Mano nuomone, tai buvo tik tariamai dogmatinė kontroversija, o iš tikrųjų čia būta nemažos dozės vadinamojo istorinio oportunizmo.
Charakteringu "už" ir "prieš" metodu Maceina svarsto celibato klausimą (plg. "Bažnyčia ir pasaulis", 27-34 psl.). Tai aktuali knyga, bet jau paskutiniai argumentai už celibatą tai neverti nė vieno skatiko, kai kalbama apie dvasininkų vaikų eventualų apsiskandalinimą ir žmonių kalbas. Jeigu jau mes kreipsime dėmesį į tai, ką kuriuo klausimu pradės pliurpti visokie "pletkininkai" ir gandų nešiotojai — tai jau pasaulio galas! Tokiems tik užčiaupti burnas, parodant vartelius į jų pačių daržus ir uždaržius. Leiskite čia kai ką pridurti. Kai kurie gal prisimena neseniai spaudoje vykusį mano dialogą su kun. V. Bagdonavičium, kuriame palietėme ir celibato klausimą. Mano mielam oponentui labai nepatiko, jis net, atrodo, palaikė tai piktžodžiavimu, kai prie celibato pridėjau žodį oportunizmas. Matote, kas atsitinka, kai nesusikalbi, kai pavartotus terminus vienas vienaip, kitas kitaip supranta. Savo žodyne turiu tris oportunizmus: individualų, politinį ir istorinį. Tame dialoge oportunizmą ir pavartojau šia pastarąja prasme. Individualiam oportunizmui beveik visiškai atitinka žodis savanaudiškumas, kiekvienos progos savanaudiškas išnaudojimas. Politinio oportunizmo pavyzdys gali būti tas, kai protestantas Rockefelleris ir katalikas Kennedis rinkiminės agitacijos metu nuėjo į žydų sinagogą, užsidėjo žydiškas "jermulkas" ir pradėjo visa gerkle šaukti, linguodami kartu su žydais. Jei neklystu, Žigimantas Augustas, paskutinis Jogailaitis, 16-tame šimtmetyje perkėlė Lietuvos-Lenkijos sostinę iš Krokuvos į Varšuvą. Panašiai padarė ir Petras Didysis, 18-tame amžiuje perkeldamas Rusijos sostinę iš Maskvos į Petrapilį, o 1918 m. Leninas vėl atkėlė atgal į Maskvą. Tai istorinio oportunizmo pavyzdžiai. Taip pat šios rūšies pavyzdžiu laikau ir galutinį celibato patvirtinimą 1139 m. Laterano visuotiniame Bažnyčios susirinkime. Gyvendami atviro išsikalbėjimo metu, galime paminėti dar ir kitą istorinio oportunizmo pavyzdį, kai krikščionybės centru nebuvo padarytas nei Betliejus, kur Kristus gimė, nei Nazaretas, kur gyveno, nei Jeruzalė, kur mirė, bet Roma.
Jei dialektika ir paradoksai turi glaudų ryšį su čia diskutuojama Maceinos knyga ("Didieji dabarties klausimai"), tai trireikšmis oportunizmas gal tik labai tolimai ir netiesioginiai su ja rišasi. Šią daugiareikšmę sąvoką prikergiu tik tam, kad pabrėžčiau atsargumo ir apdairumo reikalą, vartojant panašias sąvokas ar panašius terminus. Savyje nėra nei "prakeiktų", nei "išganytų" terminų, o priklauso nuo to, kokią prasmę į juos įdedi, kokiame kontekste vartoji. Juk ne velnio, o žmogaus yra išgalvoti terminai ir panteizmas, ir dualizmas, ir monizmas, netgi materializmas. Kiekvienoje klaidoje ir "klaidoje" yra ir tiesos grūdelių, tik reikia mokėti juos rankioti. Taip darė ir šv. Tomas Akvinietis, jis rankiojo tuos mažus tiesos grūdelius ir krovė į didįjį "Doctrina sancta" tiesos indą. Jo raštuose nė su didžiausiu žibintu nesurastum tokių žodžių, kaip nesąmonė, išmonė, svaičiojimai. Jis nė vieno nepasmerktų, bet pasakytų: "Pažiūrėsime, parankiosime, kiek tiesos grūdelių yra tuose žodžiuose, kuriuos parašei ar pasakei''. (Bus daugiau)