VILNIUS — ARCHITEKTŪROS PAŽIBA Redakcija 290
KAIP TIKĖJIMAS PRARANDAMAS Kun. Juozas Zasas 291
VILNIUS AMŽIŲ RŪKUOSE Vincentas Liulevičius 294
VILNIAUS SUKAKTĮ MININT J. Puzinas 297
EILĖRAŠČIAI Natercia Freire 300
MOTERIS BAŽNYČIOJE Ses. Margarita Bareikaitė 302
DIALOGAS SU DIEVU Juozas Prunskis 307
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (IX) Br. Krištanavičius, S.J. 310
VILNIŲ APDAINAVĘS POETAS Jonas Miškinis 317
VAIKAS NETURI APETITO B. Ambrozaitienė 318
HIPIŲ KULTAS — NESUBRENDIMAS Pranys Alšėnas 320
Šis numeris iliustruotas Vilniaus vaizdais Viršelis ir vinjetės — Jūratės Eidukaitės
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai:
Danutė Bindokienė, Marija Eivaitė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Nijolė Užubalienė. Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636.
Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Thompson, Connecticut 06277.
Tikime, kad Gedimino kalne tuoj vėl plevėsuos mūsų tautinė vėliava
Šį "Laiškų Lietuviams" numerį skiriame Vilniaus 650 metų sukakčiai paminėti. 1323 m. Gediminas Vilnių paskelbė Lietuvos sostine. Vilnius, tapęs Lietuvos sostine, pradėjo sparčiai augti. Jis greitai tapo ne tik politinio ir kultūrinio, bet ir religinio gyvenimo centru. Dygte pridygo daug puošnių bažnyčių ir kitų didelės architektūrinės vertės pastatų. Dabar Vilnius yra tikras architektūros muziejus. Jis gali didžiuotis ne tik daugybe stilingų bažnyčių, bet ir kitais pastatais, įvairių stilių architektūriniais paminklais.
Kai 1323 m. Gediminas su visu savo dvaru iš Trakų persikėlė į Vilnių, pradėjo labai rūpintis šia naująja sostine. Neries ir Vilnelės santakoje buvusią gyvenvietę jis ryžosi paversti ne tik karine tvirtove, bet drauge prekybos ir amatų centru, todėl laiškais jis kvietė iš užsienio pirklius bei amatininkus, žadėdamas jiems daug lengvatų. Jis labai rūpinosi ir naujų namų statyba. Archeologinių kasinėjimų metu Gedimino pilies kalne buvo aptikta medinės pilies likučių iš XIII amžiaus. Gediminas, įsikūręs Vilniuje, pilį perstatė, o gal ir iš naujo ją pastatė. XIV a. antrojoje pusėje pilis turėjo būti daug kartų perstatoma ir taisoma. Ją daug kartų puolė ir griovė kryžiuočiai. 1399 m. gaisras Vilniuje sunaikino didelę miesto dalį. Tad apie seniausią Vilniaus medinę architektūrą nieko tikro negalima pasakyti.
Vytauto laikais jau buvo Lietuvoje daug prityrusių mūrininkų ir architektų. Po 1419 m. gaisro buvo pastatyta Gedimino pilies kalne nauja mūrinė pilis, kurios griuvėsiai išliko ligi mūsų dienų. XV a. buvo pastatytos ir kelios mūrinės bažnyčios: Pranciškonų, šv. Jono, šv. Mikalojaus. Šie pastatai turi būdinguosius gotinės architektūros bruožus. XVI a. Vilnius jau turėjo apie 30 tūkstančių gyventojų.
KUN. JUOZASZASAS
Kai stebime kitų, dažnai mums nuo pat kūdikystės ar jaunystės pažįstamų žmonių gyvenimą, kai prisimename, kad jie kadaise yra buvę labai geri ir uolūs katalikai, ir kai matome, kad dabar jie visiškai pasikeitę, nutolę nuo tikėjimo, klausiame patys save, kas su jais atsitiko, dėl ko jie taip pasikeitė. Atsakymas aiškus: jie prarado tikėjimą. Bet čia vėl kyla kitas klausimas: ar tai yra įmanoma? Argi tikėjimą galima prarasti? Taip, tikėjimą, kaip ir kiekvieną brangenybę, galima prarasti, galima iš tikinčio žmogaus tapti aktyviu bedieviu.
TIKĖJIMO PRARADIMO PRIEŽASTYS
Kai kurios tikėjimo praradimo priežastys yra bendros visiems, o kitos labiau subjektyvios, asmeniškos. Iš tų bendrųjų priežasčių galima paminėti šias:
1. abejingumas tikėjimo dalykams,
2. tikėjimo abejonės,
3. nuolatinis tikėjimui priešingos literatūros skaitymas.
4. dažnas lankymas tokių vietų, kur nuolat puolamas tikėjimas,
5. draugavimas su netikinčiais asmenimis,
6. blogas, nedoras gyvenimas,
7. apsileidimas praktikuoti savo tikėjimą.
Dabar panagrinėsime šias priežastis atskirai.
1. Abejingumas tikėjimo dalykams yra labai pavojingas. Tai pirmas žingsnis į tikėjimo praradimą. Abejingumas, pamažu verždamasis į žmogaus širdį, ją atšaldo viskam, kas rišasi su tikėjimu, ją patraukia prie kitų dalykų, žmogus pradeda tikėjimo vis labiau ir labiau nebevertinti, kol pagaliau visiškai jį atmeta. Kieno širdyje viešpatauja abejingumas, tas niekad nesistengs tikėjimo geriau pažinti, suprasti, pagilinti savo žinias. Tokiu būdu atveriamas kelias ignorancijai, o ignorancija priveda prie tikėjimo netekimo. Teisingai ir Jonas XXIII yra pasakęs, kad ignorancija yra didžiausia Bažnyčios nelaimė.
VINCENTAS LIULEVIČIUS
1923 m. Lietuvoje buvo atšvęsta šešių šimtų metų sukaktis nuo Vilniaus miesto įkūrimo. Tai padaryta, remiantis Gedimino laišku, rašytu 1323 m. sausio 25 d. (Gedimino laiškai, Vilnius, 1966 m.), kuriame pažymėta, kad jis parašytas "mūsų mieste Vilniuje" (29-35 psl.). Tačiau šiuo metu jau mums aišku, kad to laiško rašymo datos (1323) negalima laikyti Vilniaus miesto įkūrimo data. Jei jau šioje vietovėje apsigyveno valdovas, tai ji jau anksčiau buvo žmonių gyvenama. Tai patvirtina archeologiniai kasinėjimai.
1. VILNIAUS VIETOVĖS SENUMAS
Vilniaus senumui nustatyti daug padėjo E. ir V. Holubovičių Gedimino kalne kasinėjimai, atlikti 1939-1940 m. Jie kalne užtiko gyvenvietę-sodybą. Savo apyskaitoje (Elena ir Vladimiras Holubovičiai, Gedimino kalno Vilniuje 1940 metų kasinėjimų pranešimas, Chicago, 1956 m.) jie sako: "Seniausių Gedimino Kalno radinių analizė leidžia šias senienas priskirti viduriniajam geležies amžiui (V-VIII). Nei tos sodybos pradžios, nei galo iš turimos medžiagos nustatyti negalima" (10 psl.).
Kalne surastoji sodyba nėra atsitiktinė. Visa apylinkė buvo tirštai gyvenama. Tam tikslui jie duoda ir daugiau žinių: "V-VIII amžiaus sodybų, kaip ir Gedimino Kalne, sutinkame ir daugiau Vilniaus krašte. Viduriniajame geležies amžiuje plačiu spinduliu nuo Vilniaus turėjo būti žmonių sodybų tinklas" (t.p.). To teigimo patvirtinimui nurodo eilę pilkapių, kurių tarpe yra siekiančių net IV a., pavyzdžiui, Pakraugės, Nemenčinės vls. (t.p.).
Ir įdomiausia, kad tos sodybos yra žinomos kultūros. Apie jas pasakyta: "Taip pat ir seniausioji Gedimino Kalno sodyba, kaip ir iš viso to laikotarpio Vilniaus krašto sodybos, yra gimininga su viduriniojo geležies amžiaus sodybomis iš Lietuvos, Latvijos ir Rytprūsių ir priklauso rytų Lietuvos grupei, o etniškai priskirtina baltų kultūros sričiai (Holubavičiai, 12 psl.).
Vilniaus senamiesčio bendras vaizdas
Tai labai svarbios žinios apie Vilniaus Gedimino kalno sodybą V-VIII a. Toliau archeologai suabejoja dėl sodybos buvimo vėlesniais amžiais. Todėl jie sako: "Žemesniųjų sluoksnių padėtis ir senienų medžiagos analizė leidžia daryti prielaidą, kad naujajame geležies amžiuje (800-1250 a.) Gedmino Kalne buvo sodybos pertrauka" (Holubavičiai, 12 psl.).
J. PUZINAS
Šįmet sukanka lygiai 650 metų, kai Vilnius pirmą kartą jau įsakmiai paminimas istoriniuose šaltiniuose. Dėl to kai kurie istorikai 1323 metus nori laikyti Vilniaus miesto pradžia. Mano įsitikinimu, 1323 metai sąlyginai gali būti laikomi Vilniaus — Gedimino sostinės įkūrimu. Vilniaus praeitis siekia labai tolimus priešistorinius laikus. Jau prieš 12-10 tūkstančių metų Vilnius ir jo apylinkės buvo apgyventos žmonių. Apie tai liudija titnaginiai dirbiniai, surasti kairiajame Neries krante, Grybų gatvėje. Turime radinių ir iš naujojo akmens amžiaus, kai formavosi baltų, t.y. lietuvių, prūsų, latvių protėvių kultūra ir tautybė. Tai yra vykę maždaug prieš 4000 metų. Iš lietuviškojo laikotarpio tuo tarpu seniausių sodybos liekanų aptikta Gedimino pilies kalno rytinėje dalyje. Tai prieškristinio laikotarpio rytiniams baltams būdinga brūkšniuotoji keramika. Paskutiniaisiais amžiais prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus Gedimino pilies kalne jau yra buvusi sustiprinta sodyba. Kalne ir vėliau gyventa žmonių. Didelės svarbos dalyku laikytinas XIII a. medinės pilies liekanų atradimas, o 1964 m. vakarinėje Gedimino pilies kalno pašlaitėje aptikta mūrinio pastato dalis su puošnių skliautų fragmentais. Tai seniausio Vilniaus mūrinio pastato liekana, kuri, manoma, galėjusi būti Mindaugo po 1251 m. krikšto statyta katedra. Maždaug tam pačiam laikotarpiui skiriamas ir apvalusis bokštas, turįs keturkampį pagrindą, vėliau sudaręs pagrindą katedros varpinei. Taigi, XIII a. Vilniuje jau yra buvusios trys pilys: Aukštutinė Gedimino pilies kalne. Žemutinė jo papėdėje ir Kreivoji Plikajame kalne, už Vilnios. Kaip rodo paskutiniųjų laikų archeologiniai kasinėjimai, Gedimino pilies papėdėje yra buvusi nemaža sodyba, kur aptikta medinių gyvenamųjų ir ūkinių trobesių bei gatvių grindinių liekanų. Seniausieji trobesiai siekia XIII a. vidurį, kiti yra XIV ir net XV a. Apie XIV-XV a. ir vėlyvesnių laikų Vilniaus pilis turime nemaža duomenų. Prie pilių koncentruojasi amatininkai bei pirkliai, tikrieji miestinės gyvenvietės liudininkai. Vilniaus miesto pradmenų tenka ieškoti dar priešgedimininiame laikotarpyje. Deja, neturime visai patikimų istorinių šaltinių tai ankstyvajai Vilniaus praeičiai nušviesti.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidaus dekoracijos
Skaityti daugiau: GEDIMINO SOSTINĖS VILNIAUS 650 METŲ SUKAKTĮ MININT
NATERCIA FREIRE
DAUGIAU NEBESLĖPKITE VEIDŲ
Šviesią valandą nebeuždenkite karstų,
Kai aukštai šviečia saulė.
Leiskite, kad gyvenimas visad būtu Mirtis.
Leiskite, kad Mirtis visad būtu Gyvata.
Nes viena ir kita meilėje taip susinarplioję,
Netgi nežino paslapties, kuri jas perkilnoja.
Leiskite siaubui ir puvenoms prisiklijuoti
Prie mūsų, stačiom vaikščiojančių, gyvųjų odų.
Neleiskite mums užmiršti bedugniškų nusileidimu
Į Aistrą.
Nebedangstykite daugiau urnose ir terasose
Kalėdų naktų,
Kurios buvo ir turėjo ateiti.
Vaikystės budėjimai. Jūros kvapsnis.
Priešingam vėjuje monologai.
Tas akių pasimetimas ore,
Bežiūrint į balto debesies aukštas nimfas.
Koks subtilus kvapsnis paryčiais,
Kai atvilnija iš sparnuotu kontinentų!
Ligotų. Tokių ligotų. Tokių ligotų.
Su savo neišsvajotų naktų akimis.
Mums atneša savo neryškius kūnus
Iš kitu dirvų smulkių dulkių,
Paaukotų avinėlių, tamsiųjų miškų
Lakštingalų.
Daugiau nebeslėpkite veidų po ašarų
Audeklu. Po raudonmedžio dugnu,
Kur mūsų nežinojimas lankstosi.
Daugiau nebedangstykite karstu šviesią valandą,
Kai būna vidudienis ir Saulė rauda.
Ses. Margarita-Bareikaitė
Šiame rašinyje paliesime moters teises ir pareigas, o taip pat jos siekius ir uždavinius Bažnyčioje. Pirmiausia pažvelgsime į pačią Bažnyčią: kas ji yra, kaip ji save ir savo misiją supranta ir kaip ją vykdo, kokio tikslo ir kokiom priemonėm siekia. Ypatingai kokius atsinaujinimo planus šiuo metu ji yra užsibrėžusi ir kaip jų siekia.
PRIEŠVATIKANINĖ BAŽNYČIA
Į minėtus klausimus atsakymai būtų buvę gerokai skirtingi prieš keliolika metų — prieš II Vatikano susirinkimą. Dabar II Vatikano susirinkimas mums pateikia kitokius atsakymus. Šio susirinkimo nustatytomis gairėmis Bažnyčia bando žengti platų žingsnį pirmyn. Tačiau po keturių šimtų metų stagnacijos šis žingsnis gali atrodyti gana sunkus. Vien žmogiškai galvojant, gal jis atrodys net per didelis ir gąsdinantis. Prisiminus, kad Bažnyčios steigėjas ir jos galva yra pats Kristus, o jos siela ir jėga Šv. Dvasia, reikia tikėti, kad šis žingsnis yra jų įkvėptas ir pradėtas, jų vadovaujamas ir globojamas. Tad nėra abejonės, kad jis turi atnešti nuostabių vaisių.
II Vatikano susirinkimas yra lyg naujosios Sekminės, kuriose Šv. Dvasios liepsnos turi iš naujo uždegti ne tik visus Bažnyčios narius, bet supurtinti visą pasaulį. Bet Kristus ir Jo atsiųstoji Šv. Dvasia veikia per Bažnyčią, per Dievo tautą, per žmones, kurie klauso Jo balso. Kristaus misijos tęsimas yra įpareigojimas visai Bažnyčiai, visiems jos nariams. Tai reiškia ne tik vyskupams, kunigams ar vienuoliams, bet visiems vyrams ir moterims, kurie per krikštą ir sutvirtinimą yra tapę pilnateisiais Kristaus mistinio Kūno nariais.
Ne taip buvo galvojama apie vyrą ir moterį priešvatikaniniais laikais. Per paskutiniuosius šimtmečius pasauliečio vaidmuo Bažnyčioje buvo gerokai iškreiptas ir susiaurintas. Pasaulietis buvo padarytas tik pasyviu apaštalavimo lauku, pašventinimo dirva, kurią turėjo purenti vyskupai ir kunigai. Bažnyčios nariai buvo padalinti į du luomus: aktyviuosius — dvasiškius ir pasyviuosius — pasauliečius. Pasauliečių pareigos Bažnyčioje buvo išreiškiamos keturiais angliškais žodžiais: believe, pray, obey and pay.
JUOZAS PRUNSKIS
Savo raštuose toli nuo Bažnyčios, net ir nuo Dievo, buvo nutolęs Renanas. Kartą vienas to meto rašytojas, Gaston Vallier, savo vasaros atostogas praleido Bretaniįos kaimelyje, kur gyveno ir Renanas. Vieną dieną, eidami drauge, jiedu sutiko bažnytinę procesiją. Žinodamas Renano nusistatymus, rašytojas Vallier labai nustebo, kai tas nusiėmė skrybėlę ir palenkė galvą prieš kryžių. Stebėdamasis rašytojas paklausė, ar Renanas pasikeitęs ir sugrįžęs prie Dievo. Šis atsakė:
— O, ne! Mes tik kartkartėmis vienas kitą pasveikiname, bet niekada nesikalbame tarp savęs.
Ir tikinčiųjų tarpe yra tokių, kurie nesikalba su Dievu — nei maldos formule, nei šiaip šiltu žodžiu ar mintimi. Bet žiūrėkime, kaip toliau buvo su tuo Renanu. 1892 metų spalio 1 d. jis gulėjo mirties patale. Ilgu pabrėžtinu sakiniu mirštantis Renanas, kiek pajėgdamas, sušuko:
— Būk gailestingas man, Dieve, būk gailestingas!
Bet argi reikia žmogui laukti mirties valandos, kad prakalbėtų į Dievą?
Žymus Australijos lakūnas Hans Bertram yra parašęs knygą: "Skridimas į pragarą". Tai lyg jo gyvenimo išpažintis. Net 26 metus jis gyveno be Dievo ir tikėjosi, kad taip ištvers iki galo. Ir tada atėjo didžioji katastrofa, kurią jis taip aprašo:
— Šešiolikta diena, kai mes klaidžiojame. Nebėra nei maisto, nei vandens. Argi mes išprotėsime, ar jau mirsime? Betgi mes taip jauni dar. Mes turime gyventi! Mano akys įsminga į žvaigždėto dangaus begalybę. Net negalvodamas, seku krintančias žvaigždes. Ir tada aš atrandu kelią, vienintelį — pradedu melstis. Nakties tyloje kartoju vieną po kito Tėve mūsų žodžius ir savo likimą perkeliu į Viešpaties rankas. Tą valandą atrandu paprasčiausią gyvenimo tiesą, kurios mes, žmonės, veltui taip ilgai ieškojome, kol ji pati apsireiškė, kai lyg koks uždangalas nukrito nuo akių. Ta tiesa, kurią dabar šaukdamas skelbiu pasauliui, yra: žmogau, tau reikia valios ir tikėjimo. Stipriausia valia paluš kurią dieną, jei neturėsi tikėjimo!
Tokius žodžius yra ištaręs ne vien anas buvęs aviacijos garsenybė — ateistas. Iš kruvinos Prancūzų revoliucijos, kada tikinčiųjų kraujas upėmis tekėjo, ir giljotina kapojo galvas kaip kopūstus, mes prisimename vieną iš aktyviausių revoliucionierių — Mirabeau. Jis 1791 m. balandžio 2 d. jau gulėjo mirties patale. Buvo tokia graži pavasario diena. Mirštantysis paprašė jo lovą atkelti prie lango, kad galėtų matyti slėnį, šiltuose saulės spinduliuose apsidengiantį žalumu. Lyg primiršęs savo ateistinę pasaulėžiūrą, jis sušuko:
— Argi visas šis grožis neturi būti sukurtas Dievo?!
BR. KRIŠTANAVIČIUS
IX.NAUJOKYNO PARUOŠIMAS
Kiekviena vienuolių bendruomenė, norinti išaugti į savarankišką provinciją, stengiasi kiek galima greičiau įsteigti savo naujokyną ir užtikrinti narių prieauglį. Atidaryti naujokyną Lietuvoje vertė dar ir kitos priežastys. Visų pirma finansinė. Reikia prisiminti, kad 1924 ir 1925 m. į jėzuitų ordiną įstojo net 15 lietuvių kandidatų. Jų kelionė į Olandiją ir išlaikymas naujokyne užkrovė vokiečių provincijai nemažą finansinę naštą. Antra priežastis buvo ta, kad keli naujokai, pasiilgę tėvų ir tėviškės, vėl grįžo į gimtąjį kraštą. Jei naujokynas būtų buvęs savam krašte, gal jie būtų apsipratę. Trečia priežastis buvo ta, kad kai kurie naujokai, nemokėdami vokiečių kalbos, sunkiai permatydavo naujokyno gyvenimą ir jausdavosi tarsi svetimi. Tiesa, magistro instrukcijos ir mąstymų punktai jiems būdavo verčiami į lietuvių kalbą, bet išpažintys ir asmeniški pasikalbėjimai su vyresniaisiais bei kolegomis sudarė nemaža sunkumų. Visos tos priežastys vertė vokiečių provincijos vadovybę ir pirmuosius jėzuitus Kaune rūpintis savu naujokynu, kur kandidatai galėtų be išorinių sunkenybių įeiti į ordino dvasią.
Turint galvoje tas aplinkybes, nėra ko stebėtis, kad jau 1924 m. liepos 29 d. T. Kipas buvo aptikęs Aleksote patogų žemės sklypą, kur būtų galima pastatyti naujokyną. Tą sklypą jis parodė T. B. Andruškai, kuris visiškai pritarė T. Kipo planui. Nors sklypas priklausė valdžiai, bet juodu tikėjosi jį gauti nemokamai.
Deja, tam planui nepritarė T. Bley, atvykęs į Kauną rugpjūčio 11 d. T. Provincijolas manė, kad būtų negera, jei visos esamos ir būsimos jėgos susitelktų apie Kauną. Jo nuomone, panašią klaidą yra padarę Bavarijos jėzuitai, susikoncentruodami apie Miuncheną.
1925 m. buvo pilni didelių finansinių rūpesčių, nes tais metais buvo statomas rytinio kolegijos sparno trečiasis ir ketvirtasis aukštas. Bet naujokyno planas pasiliko gyvas, ir lapkričio 24 dieną kažin kas papiršo T. Kipui vieną dvaro centrą netoli Plokščių. Kitą galimybę sudarė buvęs bernardinų vienuolynas su 80 ha žemės, esąs tarp Tytuvėnų ir Šiluvos.
JONAS MIŠKINIS
Kiekviena kultūringa tauta savo būsimąjį gyvenimą tvarko ne tik pagal naujai susidarančias aplinkybes, bet stengiasi dar surasti atramos taškų praeityje, semtis stiprybės iš praeities. Toji stiprybė yra tautos istorijoje, papročiuose, tradicijose.
Mūsų tautos praeitis yra garbinga, didinga jos istorija, būdingos tradicijos. Tad ir dailioji lietuvių literatūra, naudodamasi ta medžiaga, stengiasi sukelti lietuvių širdyse didesnę meilę ir pagarbą Lietuvai. Kaip tik dėl to nemaža mūsų literatūros kūrinių, liečiančių senovę, pasižymi stipria dvasia ir forma. Pvz. Krėvės "Šarūnas ir Skirgaila", Pietario "Algimantas" niekad nepasensta, yra įdomūs skaityti ir skatina lietuvį siekti didžių dvasinių vertybių. Tad čia ir iškyla klausimas, ar mūsų dailioji istorinė literatūra gali duoti tautinį idealą. Atrodo, kad atsakymas turėtų būti teigiamas.
Didysis Lietuvos poetas, mūsų tautos dainius prel. Tonas Mačiulis-Maironis buvo didelio talento asmenybė. Jis mums paliko labai daug įvairios kūrybos: poezijos, dramų, poemų, baladžių. Iš Maironio kūrinių veržte veržiasi tautinis idealas. Tur būt, kūrybiškiausias ir poetiškiausias jo kūrinys yra "Pavasario balsai". Maironis buvo nuolat bemąstąs ir gyvenimo reiškinius gyvai atjaučiąs žmogus. Dėl to jis ne kartą rimtai susisielodavo, nors buvo pašauktas gaivinti tautoje pasitikėjimą ir šviesesnio rytojaus troškimą. Tos poeto nelinksmos nuotaikos visuomet būdavo įveikiamos ryžto ir vilties tautos ateitimi. Maironis, jo paties žodžiais tariant, "patsai ramumo nepažinęs, kitiems išganymą nešė".
Maironio "Pavasario balsai" — tai daugiausia lyriški eilėraščiai, kuriuose dainius išreiškia savo mintis ir pergyvenimus. Tie pergyvenimai nėra vienodi. Čia randama ir savo asmens bei kūrybos apibūdinimų, ir karščiausios tėvynės meilės apraiškų, ir graudžių senovės prisiminimų, ir filosofinių minčių santraukų. Jis vaizdžiai dėkoja Visagaliui už jam suteiktas dvasines gėrybes, tarp kurių pamini ir poeto talentą. Labai nuoširdus yra jo pasisakymas apie tai, kas iš viršaus dažnai nėra matoma, bet giliai širdyje užslėpta:
Žmonės spėja iš veido ramaus,
Būk man rožėmis klojas takai;
Na... ir laimės pavydi, vaikai!
Bet ar saulė kitaip betekėtų.
Nors jie pragarą mano regėtų?
B. Ambrozaitienė
Vaikas nevalgo ... Vaikas mažai valgo ... Vaikas negeria pieno... Vaikas nemėgsta sriubos... Su tokiais nusiskundimais dažniausiai kreipiasi motinos į vaikų gydytojus.
Kas nežino, kad augančiam vaiko organizmui maistas yra svarbu. Noras valgyti, apetitas kaip tik ir yra vaiko sveikatos požymis.
Jei vaikas praranda apetitą, purtosi ir nenori valgyti įprasto maisto, yra pagrindo įtarti, kad jis nesveikas. Tokiu atveju reikia stebėti vaiko nuotaiką, matuoti temperatūrą ir nedelsiant iškviesti gydytoją. Jei vaikas karščiuoja, negalima prievarta kišti maisto. Kol gydytojas atvyks, reikia tenkintis skystu maistu, o suviduriavusiam vaikui tegalima duoti tik pasaldinto virinto vandens.
Staigus apetito netekimas, didelė temperatūra gali būti infekcinės ligos pradžia. Stipresnis maistas tokiais atvejais gali pakenkti. Nieko neatsitiks, jei vaikas, sunkiai susirgęs, vieną kitą dieną pabus nevalgęs. Gajus vaiko organizmas pasveikęs bematant atgaus jėgas ir išlygins prarastą svorį.
Ne tik infekcinės, bet ir kitos ūminės ligos, pavyzdžiui, plaučių uždegimas, skrandžio kataras, kepenų ir žarnų ligos, kartais ir smarkesnis viduriavimas gali laikinai atimti vaikui norą valgyti.
Pasitaiko, kad po persirgtos sunkios ligos vaikas blogai valgo ištisas savaites ar net mėnesius. Čia jau tikrai reikia motinai susirūpinti, nes ilgesnį laiką stokodamas maisto, vaiko organizmas gali labai nusilpti. Motina turi palaikyti ryšius su gydytoju, kad šis dažnai tikrintų vaiko sveikatą. Po sunkių infekcinių ligų kartais organizmą vargina lėtinio pobūdžio komplikacijos, pavyzdžiui, lėtinis plaučių uždegimas, virškinamojo trakto sutrikimai, tuberkuliozės procesas.
Lėtinės ligos paprastai reikalauja ilgesnio gydymo. Tačiau vieni vaistai čia maža gali padėti. Reikia stiprinti visą organizmą, tada ir liga greičiau pasiduos. Gydytojas, jei reiks, skirs apetitą skatinančių vaistų. Tačiau jokiais vaistais, netgi žolelėmis, piktnaudžiauti negalima. Be gydytojo patarimo neduokime vaikui nieko, netgi metėlių arbatos! Pirmiausia reikia ištirti, kodėl vaikas neturi noro valgyti.
Pranys Alšėnas
Nūdieniam pasauly ryškus jaunuolių apsileidimas, netvarkingumas, palaidumas ir kitokios partizaniško sukilimo apraiškos prieš vyresniąją kartą, be abejo, kelia daug rūpesčių tėvams ir auklėtojams, kurie nori matyti visai kitokius savo vaikus ir auklėtinius.
Toronte yra pagarsėjęs priemiestis Yorkville, kur yra vadinamųjų hipių lizdas. Apie tą lizdą neseniai buvo spaudoje paskelbtas atitinkamas pranešimas su ilgesnio tyrinėjimo duomenimis, iš kur matyti, kad hipių kultas yra ne kas kita, kaip tik jaunuolių nesubrendimo reiškinys.
Yorkvilėje ir kituose hipių centruose (tiek Kanadoje, tiek ir JAV) jų gyvenimo būdas yra degraduotoji kultūra, alkoholizmas, narkotikų naudojimas, palaida meilė ir kitos negerovės: tinginiavimas, nesimokymas, nesiruošimas jokioms profesijoms ir aplamai gyvenimui.
Minėtą pranešimą po ilgesnio tyrinėjimo paskelbė "The Alcoholism and Drug Addiction Research Foundation of Ontario". Kaip spaudoje rašoma, šis pranešimas pateikęs keletą staigmenų policijai ir kitiems, kurie pažįsta Yorkvilę ir rūpinasi ten susimetusių jaunuolių liūdna ateitimi. Skaitantiems tą pranešimą pagrindinis netikėtumas buvo labai mažas tų vadinamųjų hipių skaičius Yorkvilėje, kurie buvo ir tebėra skirtingi nuo tų, kurie ten lankosi tik savaitgaliais, nuo motociklistų ir nuo vadinamųjų "greasers", t. y. išsitepusių plaukus kažkokiais riebalais. Tikrųjų hipių tenai esama ne daugiau kaip 300. Kai kas net iš gerai pažįstančių jų gyvenimą tvirtina, kad dabar jų ten yra dar daug mažiau — gal mažiau negu 100.
Dėl hipių "populiarumo" ir gausaus jų lankymo, ypač savaitgaliais, pranešimas kaltina spaudą, kuri per daug ir per gražiai rašanti apie hipius, apie jų gyvenimą ir susidariusį, jei taip galima pavadinti, "hipių kultą". Daugumas hipių Yorkvilėje pasilieka neilgai, daugiausia iki trejų metų. Jeigu kuris nors gauna pastovų darbą arba ruošiasi vesti, o mergaitės, jeigu tampa nėščios, tuojau pranyksta iš Yorkvilės. O kai kurių ir šiaip sąžinė bei protas atsibunda nuo ten susimetusių jaunuolių nusikaltimų ir kitų nepadorių veiksmų. Tokie tuojau pranyksta iš tos grupės ir susiranda vietą normalių žmonių tarpe.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
KAI KURIOS NEVARTOTINOS SVETIMYBĖS (BARBARIZMAI)
Nė viena kalba negali apsieiti be tarptautinių žodžių, paprastai kilusių iš graikų ar lotynų kalbos, ir mes, lietuviai, jų nemaža vartojame, pvz. filosofija, kultūra, mašina, revoliucija ir kt. Šalia tų tarptautinių vartotinų žodžių yra į mūsų kalbą įsibrovusių ir tokių svetimybių, kurios mums visai nereikalingos, nes turime ir savo kalboje toms sąvokoms gerus atitikmenis. Ypač mūsų šnekamojoje kalboje neretai pasitaiko išgirsti iš kaimyninių kalbų pasiskolintų, visai mums nereikalingų žodžių. Čia vėl alfabetine tvarka suminėsime tokius dažniau nugirstus žodžius ir po brūkšnio duosime lietuviškąjį atitikmenį.
Abzacas — pastraipa,
ale — bet.
apart — be.
Bačka — statinė.
baika — juokas, pokštas, išdaiga,
bantas — kaspinas,
biskis — truputis.
blūdyti — kliedėti, klaidžioti, pamišusiam klajoti.
britva — skustuvas.
brudas — blogas, biaurybė, nešvarybė.
bujoti — augti, klestėti, vešėti,
bulkutė — bandelė, bandutė.
Chlamas — šlamštas.
Daboti — prižiūrėti,
dežuruoti — budėti,
diktas — tvirtas, stiprus, pilnas.
Fainas — geras, mandagus, puikus, išauklėtas.
falšyvas — netikras, klastingas, melagingas.
Geradėjas — geradarys.
Išmiera — dydis, mastas, matmuo, išmatavimas.
JESUS CHRIST SUPERSTAR
Gal viena iš pačių sunkiausių temų pavaizduoti filme yra religinė tikrovė, ypač Kristaus gyvenimas. Čia reikia antgamtę perteikti gamtinėmis priemonėmis, dievybę pavaizduoti žmogaus jėgomis. Nelengva ekranan perkelti šventumą., kad jis neatrodytų naiviai, o Kristaus gyvenimo vaizdavimas filme susiduria su ypatingomis problemomis— kaip perteikti Dievo-Žmogaus kančią ir mirti.
Daugelio šių problemų sprendimą sau palengvino naujasis filmas “Jesus Christ Super-star”, pradėdamas vaizdu, kaip aktoriai keliauja i Palestiną suvaidinti Kristaus istorijos. Tuo žiūrovui norima pabrėžti, kad jie neturi užsimojimo ekrane perteikti šimtaprocentinę tikrovę, o nori tik duoti Kristaus gyvenimo ir mirties vaidinimą. Tokiu būdu filmo gamintojams lieka daugiau laisvės.
Turėdami prieš akis dabarties žmogų, filmo aktoriai čia perteikia Kristaus gyvenimo ir mirties vaizdus moderniam žmogui priimtinesnėmis priemonėmis. Čia skamba džiazo muzika, gausiai įvesta baleto, net rieda tankai, tarškia lėktuvai, lyg užakcentuojant, kad Kristus buvo gyvas ne tik prieš porą tūkstančių metų, bet ir dabartiniais moderniosios technikos laikais. Kai kas iš Kristaus sargų net ir automatą po pažastim pasispaudęs, lyg norėdamas pasakyti, kad prievatra buvo atgrasi anais laikais, kaip ji tebėra tokia ir mūsų dienomis.
Filmas visų pirma patraukia dėmesį savo labai ryškiomis nuotraukomis iš Izraelio ir labai ginčijamos Jordano teritorijos į vakarus nuo Jordano upės. Net amerikiečių spauda tuos filmų vaizdus vadina jaudinančiais. Filmuotojas Douglas Slocombe vertas pagyrimo. Kritikai šiltai atsiliepia ir apie muziką, sukomponuotą Andrew Lloyd Webber ir Tim Rice, nors ne visi dalykai patiks tiems, kurie nemėgsta modernių džiazinių melodijų.
Filmo režisierius Norman Jewison yra parodęs daug išradingumo ir sumanumo, pats įdėjęs nemažai pastangų ir į scenarijaus paruošimą drauge su Melvyn Bragg.
Filme dalyvauja apie 40 jaunų žmonių. Kristaus vaidmeniui parinktas Ted Neeley. Jo vaizduojamas Kristus išeina perdaug žmogiškas, net su sentimentaliomis scenomis, dalyvaujant Marijai Magdalenai (Yvonne Eliman). Nors jis stebuklingai gydo, uždedamas rankas, tačiau šiaip filme jis daugiau iškyla iš žydų siekimo susilaukti vado, kuris juos išlaisvintų iš romėnų. Net ir dialoguose vaizduojamas Kristus vietomis yra labai ribotai žmogiškas. Tačiau pati sunkiausioji mirties ant kryžiaus scena labai įspūdingai perteikta ir ilgai pasilieka akyse bei mintyse.
"Laiškų Lietuviams" konkursas, tema "Kas padeda ir kas kenkia išlikti lietuviškajai išeivijai" baigiasi š.m. gruodžio 15 d. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki gruodžio 15 dienos. Už geriausius straipsnius skiriamos penkios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. ir V — 25 dol. Premijų mecenatai: dr. L. Kriaučeliū-nas — 200 dol., V. ir O. Kuliešiai — 100 dol., S. Rudokienė — 50 dol. ir dr. F. Kaunas — 50 dol. Laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" koncerte vasario mėn. 2 d. Jaunimo Centre. Meninę programą atliks Gina Čapkauskienė ir Nerija Linkevičiūtė, akompanuojant Alvydui Vasaičiui.
ĮDOMUS jaunimo anketos duomenys
Pernai Jaunimo metų proga buvo paskelbta anketa, norint sužinoti, koks yra mūsų jaunimas religijos ir tautybės atžvilgiu. Anketą organizavo Jaunimo žygis už tikėjimo laisvę. Buvo išdalinta apie 2000 anketų. Atsakymus atsiuntė daugiau kaip ketvirtadalis. Tai, galima sakyti, yra gana gerai. Anketos organizatoriai nustebo, kad į anketą atsakė ne tik jaunimas, bet ir nemaža suaugusiųjų, ypač kunigų. Atsakymai labai įdomūs. Kas norėtų plačiau su jais susipažinti, gali rašyti šiuo adresu: Jaunimo Žygis už Tikėjimo Laisvę, 23430 Harms Road, Cleveland, Ohio 44143. Pageidaujama, kad norintieji tos brošiūrėlės, kur paduoti visi anketos atsakymų duomenys, atsiųstų vieną doleri jaunimo žygiui paremti.