1973 liepa-rugp july-aug XXIV no7
KAM PIRMENYBĖ? Juozas Vaišnys, S.J. 217
EILĖRAŠČIAI Zenta Tenisonaitė 220
TIKĖJIMO PRARADIMO IR ATRADIMO KLAUSIMU Jurgis Gylys 221
ŽVILGSNIS Į MENĄ (XV) Feliksas Jucevičius 225
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (VII) Br. Krištanavičius, S.J. 232
ŠVENTASIS SENELIS Halina Mošinskienė 239
A.A. KAN. MYKOLĄ VAITKŲ PRISIMENANT J. Venckus, S.J. 241
PAAUGLYS BĖGA IŠ NAMŲ J. Stašinskas 242
KADA ŽMOGUS SENSTA? Medikas 245
LIETUVYBĖS ESTAFETĖ M.D.E. 247
LIŪNĖS SUTEMOS “BADMETIS” Algis Dirda 250
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 251
Viršelis ir vinjetės — Jūratės Eidukaitės
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai:
Danutė Bindokienė, Marija Eivaitė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Nijolė Užubalienė. Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636.
Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Jau ir kasdieninis žmogaus gyvenimas yra sudėtingas: dažnai sunku nuspręsti, kurią iš daugelio galimybių pasirinkti. Dar daugiau šios rūšies problemų iškyla religiniame, tautiniame ir aplamai kultūriniame gyvenime. Vertybių gradacija žmogui kartais nelabai aiški: kas yra svarbiau, kam priklauso pirmenybė, ką pasirinkti?
Dabar, atostogų metu, kai yra daugiau laiko ramiai pagalvoti, norėtume atkreipti visų dėmesį į vieną svarbų klausimą, kuris iki šiol daugelio nėra suprastas, neįvertintas, o gal ir nustumtas į paskutinę vietą, — tai švietimo reikalai. Visi suprantame ir nuolat kartojame, kad jaunimas yra mūsų ateitis, kad nuo jo priklausys ir mūsų lietuviškosios išeivijos išlikimas, ir Lietuvos laisvė. Kiekvienam aišku, kad jaunimas, jeigu nori pasilikti aktyvus lietuvių bendruomenėje, turi lankyti lituanistines mokyklas, turi skaityti lietuviškas knygas ir laikraščius, kad galėtų laisvai lietuviškai kalbėti ir rašyti, nes, užmiršęs kalbą, anksčiau ar vėliau užmirš ir lietuvybę.
Tie, kurie dirba su jaunimu ir jį iš arčiau pažįsta, kartais labai susirūpinę ieško galimybių, kaip jį aprūpinti lietuviškais skaitiniais, ką daryti, kad norinčiam lietuviškai skaityti būtų ką paduoti į rankas. Kai matoma, jog čia, išeivijoje, išleistų skaitinių trūksta, pradedama galvoti apie knygas, dabar išleistas Lietuvoje. Jos yra be galo pigios, ir nėra jau taip sunku jų gauti. Bet kai kurie, tai išgirdę, pakelia didelę audrą spaudoje, nors gerai ir nesupranta, apie ką ten eina kalba. Jau ne kartą buvo spaudoje piktinamasi ir vis kartojama, kad Švietimo Taryba siūlo įvesti į mokyklas okupanto išleistus vadovėlius. Tokio dalyko niekas niekuomet nėra siūlęs nė minėjęs! Kas su tais vadovėliais yra šiek tiek susipažinęs, labai gerai žino, kad beveik visuose yra komunistinės propagandos. Iš pašalinių asmenų teko nugirsti, kad, jų nuomone, ir tokie propagandos prigrūsti vadovėliai nebūtų kenksmingi, nes mokytojas galėtų vaikams paaiškinti, kokia toji propaganda yra grubi ir pigi, kiek ten yra melo ir faktų iškraipymo. Tad jie mano,
Georges Rouault Kristaus išjuokimas (1932)
kad tokiu būdu kaip tik vaikus būtų galima lengviau nuo komunizmo atgrasinti. Bet čia yra principo klausimas, ir Švietimo Taryba tų vadovėlių niekad nesiūlys.
ZENTA TENISONAITĖ
TERRA INCOGNITA
Šiandien aš ateinu kaip kūdikis,
kuris klastos ir melo dar nežino.
Mano širdy balta gėlė pražydo —
vaikiškai nekalto džiaugsmo ir vilties.
Pro violetiniai melsvas miglas einu,
ieškodama šalies, kurioj nei laikas,
nei žmogus iliuzijos sparnų ir
vizijos sapnų nėra palietęs.
Šiandien mano išlaisvinta siela
kaip vyturys padangėje dainuoja.
HELLEBORUS NIGER
(skirtas Vaciui P.)
Helleborus niger raudonai pražydo,
saulę paviliojo laimės pažadais.
Ar meni baltuojant berželius beržyno,
vėjui vos kvėpuojant vakarais žaliais?
Turmalino jūra, saulė kaip topazas,
kalnai ametisto — pasakų šaly.
Sidabrinis smėlis ir sapnu oazės
supasi svajonės šviesos svaiguly.
Helleborus niger raudonai pražydo,
širdin įsiliejo ilgesys aitrus.
Ar meni kukuojant girioje iš ryto
raibąją gegutę, dobilų laukus?
("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)
JURGIS GYLYS
Visais laikais daugiausia buvo diskutuojami tikėjimo ir religijos klausimai. Paviršutiniškai žiūrint, atrodo paprasta, o iš tiesų tai yra pati sunkiausioji žmogaus ir visos žmonijos problema.
Todėl ir svarstymas, kaip tikėjimas prarandamas ir kaip jis vėl atrandamas, yra tiek sunkus, kad niekas negali manyti esąs jj išsamiai išnagrinėjęs ir neginčijamai teisingai išsprendęs.
Atskiras individas yra lyg atskiras pasaulis. Jo nepažinęs, gali ir neteisingai spręsti, kaip jis pasielgtų kurioj nors situacijoj.
Bandykime peržvelgti kelias gyvenimo iškarpas.
1. Saulėlydžio metu ataidėjus bažnyčios varpams į kaimo laukus, tėvas ir motina žegnodavosi ir sukalbėdavo "Viešpaties Angelą". O jų suaugę vaikai? Rodos, tų varpų gaudimo nė negirdi...
2. Vienas pamiškės ūkininko sūnus išėjo į kunigus, o kitas jau gimnazijoje įsipainiojo į kraštutinius kairiuosius, žavėjosi ir skelbė berno kultą. Studentaudamas jis jau dirbo pogrindyje. Jo veikla buvo sekama. Atsiradus aiškiems jo veikimo įrodymams, buvo padaryta krata. Kaltininkas suspėjo pasprukti. Grįžo Lietuvon jau su raudonaisiais. O vieną vakarą jis pasibeldė į savo brolio kunigo duris.
— Ateini suimti? — paklausė kunigas.
— Pasislėpti atvykau, — tarė susijaudinęs jaunuolis.
— Tai kas atsitiko? Ar jau esi nemalonėj? — giliai atsidusęs, paklausė dvasiškis.
— Iš niekieno nemalonių neprašiau, — atšovė paklaustasis. — Sakyk, ką tėtė su mama apie mane galvoja?
— Tai jų dar nematei?
— Nedrįstu jiems pasirodyti...
— Jie mano, kad tu žuvęs.
— Tai gerai, tegu geriau mano, kad aš žuvęs... — tyliai ištarė jaunuolis.
— Tavo jaunesnysis brolis suimtas...
— Už ką gi jis?
— Kas žino už ką? Gal paleis? Užvakar dar buvo kalėjime. Gal gali padėti?
— Ką gi aš galiu padėti? Gal ir patsai greit ten atsidursiu...
— Tai ar tu jau neberaudonas? — paklausė nustebęs kunigas.
— Jei nori žinoti, brolau, tai aš raudonas iš gėdos. Kalbu tau iš širdies — aš jais nusivyliau...
3. Baigiantis misijoms, klausyklos apgultos norinčių atlikti išpažintį.
FELIKSAS JUCEVIČIUS
XV. EUROPIETIŠKOJO EKSPRESIONIZMO EPOPEJA
GEORGES ROUAULT
Tai buvo septyniasdešimtųjų vasara. Grįždamas iš Graikijos, sustojau dar Paryžiuje. Miela vėl būti Louvre, Notre Dame, bulvaruose. Be muziejų, tą vasarą buvo dar galima pamatyti porą neeilinių parodų: Matisso ir europietiškojo ekspresionizmo. Matisso retrospektyvinę parodą buvau matęs porą metų anksčiau Londone, o ekspresionistai, ypač šiaurės kraštų, man buvo tikra naujiena. Kas yra ekspresionizmas, sunku pasakyti. Mėginsiu tik apibūdinti. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje pradėjo formuotis meno pasaulyje stipri atoveika realizmui ir pozityvizmui. Visų pirma buvo nukreiptas dėmesys į apraiškas ir įspūdžius. Tai darė impresionistai. Sekanti menininkų karta ėjo dar toliau — ji nusprendė išreikšti abstrakčias idėjas, jausmus ir net anapus nuojautas. Jai buvo simbolis svarbiau, negu simbolizuotasis daiktas. Tik prisiminkime Gauguin ir Van Gogh. Ekspresionistai laikėsi to paties principo. Niekada ekspresionistai nebuvo organizuota grupė nei mokykla su nustatyta doktrina.
Šiuo atžvilgiu jie skyrėsi nuo fauvizmo, kubizmo ir surrealizmo. Net pats ekspresionizmo terminas nėra jau taip aiškus. Iš pradžių buvo naudojamas pažymėti avangardistus dailininkus, kaip Matisse, Derain, Picasso. Vėliau jis įgavo aiškesnę prasmę. Vokiečiams jis reiškė Künstlerseele plus Wirklichkeit. Bet paprastai dailininko vidaus pasaulis svarbiau negu tikrovė. Tik tiek reikalinga tikrovė, kiek ji padeda dailininkui save išsakyti. Net stiliaus ir formos problemų sprendimas liko pas juos antroje vietoje. Taip suprastas ekspresionizmas ypač gyvavo Vokietijoje ir šiaurės kraštuose, mažiau Prancūzijoje.
Goyą reikėtų laikyti ekspresionizmo pradininku. Jo siautulingi kontrastai, smarkūs potėpiai, deformuotos figūros reiškė naujos meno vizijos užuominą. Bet jo parodoje nebuvo. Pirmtakų salė buvo skirta Edvard Munch, James Ensor, Van Gogh ir Paul Gauguin. Tikras internacionalas. Paskui ėjo fauvistai, t.y. prancūziškieji ekspresionistai, ir man mažiausiai pažįstami die Brücke ir der Blaue Ritter atstovai. Amžiumi fauvistai ir "tiltininkai" daugiausia dar jauni. Jų menas — tai himnas gamtai ir gyvenimui, nors ir lengva pastebėti, kad to himno tonai skaidresni prancūzų ir melancholiškesni vokiečių. Der Blaue Ritter apėmė Kandinsky, Jawlenski, Klee, Marc, Feininger, kuriuos labiau rišo darugystė, bendras noras laisvai kurti, negu kokie aiškiai apibrėžti tapybiniai principai. Flamandus atstovavo Permeke, Van den Berghe, Tytgat, de Smet, o olandus Mondrian ir Werkman. Kaip muzika nereikalinga vertėjų, taip ir ekspresionizmas. Tai ano meto maištingoji Europa, kurią iškalbingai simbolizuoja Edvard Muncho "Šauksmas".
Henri Matisse Kavinukas, karafa ir vaisių lėkšte
Menas neboja tautinių ribų. Jis tik pripažįsta, kaip sako Kandinsky, visą žmoniją. Žmoniją pripažįsta ir ekspresionizmas, bet tai netrukdo kiekvienam dailininkui išsaugoti tautinį bruožą. Žvelgdamas į tuos kūrybiniu vitališkumu ir jaunatvišku maištingumu alsuojančius kūrinius, lankytojas negalėjo nepastebėti Georges Rouault. Jo penki neeiliniai kūriniai, kurių tarpe "les Baigneusses", "l'Acrobate", "l'Apprentiouvrier" ir septyniolika "Miserere" graviūrų atstovavo neužginčijamai geriausiai prancūziškajam ekspresionizmui, nors jis pats tikriausiai savęs nebūtų jojo atstovu laikęs.
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
VII. TVIRTOS ŠAKNYS
Atostogaudami gražiame Bajėnų ūkyje 1927 m. vasarą, jauni ir entuziazmo pilni klierikai turėjo progos peržiūrėti savotiškos Kauno šeimos gyvenimą, ir kai kuriems iš jų atrodė, kad namuose yra ne tik gražių dalykų, bet ir trūkumų. Labiausiai jiems užkliuvo Gottfried Senn, tas T. Kipo ir T. Fengerio bendradarbis, kuriam tarp daugelio kitų reikalų buvo pavesta ir Bajėnų dvaro administracija. Gottlieb Senn turėjo daug pažinčių ir ryšių, buvo landus ir drąsus ir mėgo apie viską kalbėti. Atlikę rekolekcijas atostogų pabaigoj, klierikai sumanė parašyti konfidencialų laišką šeimos galvai ir jai pasakyti, kas namuose turėtų būti taisoma.
Gavęs tą laišką, T. Kipas, matyt, jautėsi pritrenktas, nes savo dienoraštyje tą klierikų akciją apibūdino kaip sukilimą (Palastrevolution). Tačiau giliau, pagalvojęs ir nusiraminęs, jis nutarė pasikalbėti su memorandumo signatarais ir išsiaiškinti. Pasirodė, kad "kai kas buvo teisinga, daug nesuprasta ir dar daugiau perdėta, o kai kas neteisinga ir (parašyta) be pagrindo". Pasikvietęs G. Senn, T. Kipas jam taip pasakė: "Niekas kitas, kaip jūs, per 4 metus man nėra taip daug padėjęs, bet ir niekas kitas, kaip jūs nėra taip man savo indiskrecija pakenkęs.1 Kad T. Privincijolas turėtų pilną šeimos vaizdą, T. Kipas nusiuntė jam klierikų laišką. Vėliau T. Provincijolas jam pastebėjo, kad "sukilimo" organizatorius buvęs Albertas Bistras. Gruodžio 28 dieną A. Bistras paliko Kauną, gydėsi vienoje Šveicarijos sanatorijoje ir išstojo iš Jėzaus Draugijos. Visur jam atrodė negerai. Sirgdamas ir toliau kritikavęs T. Kipą. Tuo klierikai net pasipiktinę.
Po to nemalonaus incidento, mokslo metai prasidėjo ramiai. Mokinių gimnazijoje buvo 210, bendrabutyje 100. Keturi nauji mokytojai: T. Juozas Venckus, kl. Antanas Albertas, kl. Leonas Dymek ir kl. Juozas Riethmeisteris įsijungė į gimnazijos darbą, o kl. Alfredas Fritzen perėmė iš Karolio Fulsto pirmojo bendrabučio dalinio vadovybę. Antrajam bendrabučio daliniui vadovavo J. Riethmeisteris.
Vos tik prasidėjus mokslo metams, rugsėjo 10 dieną T. Kipas buvo pakviestas į prezidento A. Smetonos dukters Marijos vestuves. Po sutuoktuvių katedroje 7 val. vakaro vaišės prezidentūroje užsitęsė iki paryčių, ir T. Kipas galėjo grįžti namo tik 3,30 val. ryto. Bet ta gera proga jis galėjo aptarti su ministeriu pirmininku A. Voldemaru ir švietimo ministeriu Konstantinu Šakeniu keletą reikalų, ypač projektuojamos rusų gimnazijos klausimą, kuri turėjo būti
T. K. Fulstas su bendrabutiečiais
atidaryta Kaune ir pavesta tėvams jėzuitams. Rugsėjo pabaigoje Kauną pasiekė žinia, kad Romoje pasirašytas konkordatas su šv. Sostu. Vėliau arkivyskupas J. Skvireckas paaiškino T. Kipui, kad tas konkordatas buvo lenkų konkordato kopija.
(Tėvo Jono Bružiko šviesiam atminimui)
HALINA DIDŽIULYTĖ-MOŠINSKIENĖ
Saulė plieskia įsisiūbavusi visu vasaros karščiu. Jos svilinantys spinduliai atšoka nuo šaligatvių cemento ir susigeria į baltai nudažytas grubias mūrines tvoras. Šitokį vidurdienį kas tik gali ieško pavėsio namų viduje.
Kieme, prie vartelių, plačiašakio eukalipto pavėsyje, gero veršio ilgiu išsitiesęs, miega šunelis kudlius. Kažkas suploja delnais prie vartelių. Šuo pašoka, ir jo skambus lojimas visus prižadina iš snaudulio. Iš kambario atbėga basa mergytė, braukia ant akių užkritusius plaukus.
— Mama, kažkas atėjo! — šaukia.
O kaip tyčia tuo metu mama džiausto baltinius kiemo gale. Mergytė skuba prie vartų.
— Mama!... Marš į būdą! — trepsėdama basa koja, ji varo šunį būdon.
Už vartelių stovi kunigas Jonas Bružikas ir juokiasi:
— Tai ką, varai mamą būdon?...
Mergytės veidelį nuplieskė žarijomis:
— Ne, ne. Aš Meškį varau būdon... Sakau, Meški, eik į būdą...
Šuo urgzdamas įlindo į savo namuką, bet pro mergaitės kojas vis dar rodė savo baltas iltis ir nukarusį raudoną liežuvį.
— Prašom į kambarį, prašom! — kviečia. — Mama! Svečias!... Tupėk būdoj, aš tau!... — mergaitė nekantrauja.
Kai atėjau pasitikti svečio, jis vis dar taip nuoširdžiai juokėsi, kad net pro akių kampučius iš po akinių ašara nukrito.
— Sveika gyva! Na, ir prijuokino mane Jūsų dukrelė. Šaukia: "Mama, marš į būdą!" O paskui: "Svečias! Tupėk būdoj!" Juokiamės abudu, o duktė sumišusi savo kambarėlin smuko.
— Užėjau pailsėti. Pavargau... — šluostydamas prakaitą sulamdyta nosine, kalba senelis. Žodžiai nutrūksta, sunkiai alsuoja. Pakviečiau į kambarį, paruošiau gaivaus vandenėlio su uogiene. Senelis patogiai atsilošė fotelyje, nusiėmė akinius, bet vis dar negalėjo sulaikyti juoko, kad "duktė varė mamą į būdą"...
]. VENCKUS, S.J.
Kan. M. Vaitkus buvo mano kapelionas Telšių gimnazijoje 1912-1915 m. Prisimenu jį kaip švelnų, malonų kunigą ir gerą mokytoją. Mūsų sanykiai nesiribojo tik mokykla, nes gyvenom pas tą patį šeimininką Lukavičių, kuris turėjo kelis namus Plungės gatvėje. Kun. Vaitkus turėjo savo butą atskirame name, bet kasdien susitikdavom prie stalo per pietus. Anais laikais gimnazistams nebuvo lengva su butais. Žemaičiai ūkininkai nuo Švėkšnos, Veviržėnų ir kitų tolimų Žemaitijos kampelių turėdavo toli važiuoti, veždami sūnus į Telšių gimnaziją. Tėvai tai mielai darė, nes savo vaizduotėje jau matė sūnelį su sutana, vikaraujantį ar klebonaujantį kokioje nors parapijoje. Daugiausia palikdavo apsigyventi sūnų pas kokią pamaldžią moterėlę, kuri turėjo kambarių ir mokėjo virti dešras, kumpius ir bulves, kuriuos tėvai atveždavo kartu su savo vaikeliu.
Ponams Lukavičiams buvo didelė garbė turėti tokį žymų žmogų, kaip kapelionas Vaitkus, savo namuose. Taip pat ir mums, kaimo berniukams, buvo malonu sėdėti prie vieno stalo su savo kapelionu. Iš jo mes galėjom daug ko pasimokyti. Mums jis buvo tikras idealas: visuomet labai susivaldęs, su visais malonus, mandagus. Drauge su mumis buvo ir Jurgis Talmantas, vėliau dėstęs lietuvių kalbą Jėzuitų gimnazijoje, žinomas lituanistas. Telšių gimnazijoje buvo daug mokinių, beveik nemokančių lietuviškai, tad jis juos mokydavo. Drauge buvo ir Edvardas Turauskas, visuomet gražiai, tvarkingai apsirengęs. Jis dirbo su ateitininkais, ir mane jis priėmė į ateitininkus.
Pastebėjau, kad kun. Vaitkus niekados blogai nekalbėdavo nei apie kunigus, nei apie pasauliečius. Tai man darė didelį įspūdį. Gal dėl to jis turėjo tiek gerų draugų. Jis labai gerai pažinojo Lietuvos kunigus ir su jais gražiai sugyveno. Palaikydavo draugiškus santykius ir su tais kunigais, kurie mesdavo kunigystę.
Kun. Vaitkus labai mėgo grožį, pasireiškiantį bet kokia forma. Buvo tikras estetas. Dirbdamas su jaunimu, jis labai vertino tyrą džiaugsmą ir grožį, į jį žiūrėdamas poeto akimis.
J.Stašinskas
Tyrimų duomenys rodo, kad didesnė paauglių dalis bėga iš namų dėl neteisingo auklėjimo ne tik šeimoje, bet ir mokykloje.
Paauglių bėgimo iš namų motyvus galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pavyzdžiui, patys paaugliai dažnai pasisako bijoję bausmės. Mat, už blogą elgesį mokykloje ar namie, už blogus pažymius, pamokų praleidinėjimą ir kitus prasižengimus, už neatlikimą pareigų, tėvai baudžia vaikus fizinėmis bausmėmis.
Bėgančių iš namų paauglių tarpe nemaža yra tokių, kurie nesutaria ne tik su tėvais ir su mokytojais, su klasės vadovu. Mokylos taikomos bausmės — elgesio pažymio sumažinimas, tėvų iškvietimas į mokyklą pokalbiui, pašalinimas iš pamokų — jų neveikia. Bėgančių paauglių elgesys, sprendžiant iš mokyklų charakteristikų, neretai blogėja ne tik namie, bet ir mokykloje. Jie ima blogiau mokytis, auga priešiškumo jausmas mokyklai, išgaruoja dargi buvęs minimalus susidomėjimas dėstomais dalykais. Paaugliai ieško "išsigelbėjimo" nuo gresiančios bausmės mokykloje, praleisdami pamokas, o nuo tėvų bausmės — bėgdami iš namų. Neretai viso to priežastis — blogas mokymasis. Tai patvirtina ir tas faktas, kad pabėgimai iš namų suintensyvėja mokslo metų laikotarpyje. Jie dažnai būna nesąmoninga paauglio protesto forma dėl tėvų amoralaus gyvenimo, blogo elgesio su vaiku, neturėjimo normalių darbo ir poilsio sąlygų namie. Tokiose šeimose vaikai tiesiog bijo tėvų ir stengiasi gyventi toliau nuo jų autoriteto ir valdžios.
Dauguma paauglių bėga iš namų sistemingai. Pirmas nepilnamečio pabėgimas paprastai buvo dėl rimtesnių priežasčių, negu vėlesnieji. Algis G., ne vieną kartą bėgęs iš namų, papasakojo: "Pirmą kartą pabėgti iš namų buvo labai sunku. Kažko bijojau. Dabar tai ilgai nesvyruoju: kai tik namie man gresia nemalonumai, tuoj ir bėgu". Šis pavyzdys gana tipiškas. Panašiai kaip pirmieji pamokų praleidinėjimai nutiesia kelią vėlesniems, taip ir pirmieji bėgimai iš namų prisideda prie sekančių. Paaugliai įpranta bėgti iš namų dėl pačių menkiausių priežasčių. Pabėgimas pasidaro paauglio reakcija į visus nemalonumus. Pavyzdžiui, paauglys Rimas R., sužinojęs, kad tėvas nenupirks jam žadėto dviračio, keršydamas paliko namus: pasiėmęs svetimą palapinę, jis su draugais visą savaitę gyveno miške. Panašių pavyzdžių yra ir daugiau.
E. Pociuvienė
Nė viena šeima, auklėdama vaikus, neapsieina be žodžio "negalima". Jis reikalingas, nes padeda vaikui kontroliuoti savo poelgius. Tačiau "negalima" ar į jį panašūs draudimai turi savo atspalvius, nuo kurių didele dalimi priklauso ir auklėjimo sėkmė.
Trys šeimos augina po vaiką, maždaug vienodo amžiaus. Savo norais visi tie vaikai irgi labai panašūs. Tik skirtingai jiems sako "negalima", ir rezultatai skirtingi.
Pirmosios šeimos Edmutis — sveikas, linksmas, judrus berniukas. Jis visko nori, ką tik pamato. Nori mašinos, tėvelio raktų, mamytės rankinuko ir t.t. Kartais užsinori ir brangios stovylėlės nuo staliuko. Jam sakoma: "Negalima, Edmuti! Suduš". Edmutis vis tiek prašo. Bet negi duosi vaikui trapią stovylėlę? Tačiau Edmutis nenusileidžia. "Noriu, noriu..." — primygtinai verkšlena, sekiodamas iš paskos. Jam dar kartą paaiškinama, kodėl stovylėlės negalima imti, tačiau Edmutis nieko nepaiso. Tik baisiai supyksta ir užšaukia garsiai. Matydamas, kad ir tai nepadeda, Edmutis taip ima spiegti, kad visas namas skamba. Tiesiog nebepatogu kaimynų.
Vienas namiškių nebetenka kantrybės. Ir, nepaisydamas, kad vaikui ką tik buvo pasakyta "negalima", šį uždraudimą sulaužo. "Kiek jūs rikdysit vaiką! Galva tiesiog plyšta. Duokit galų gale jam tą stovylėlę. Prižiūrėsit, nieko neatsitiks".
Edmutis, gavęs stovylėlę, iš tiesų nustojo verkti ir iš karto pasidarė linksmas. Visi atsigavo, nebesinervina. Taip, šį sykį nebesinervina, bet ateityje dėl to vaiko, oi, dar bus bėdos visiems.
Kitą kartą Edmutis, negavęs norimo daikto, rėkdamas net pamėlynuoja. Tiesiog gaila vaiko.
Trečią kartą nebėra pasaulyje jėgos, kuri Edmučio norus sulaikytų. Niekas jam ir nebeprieštarauja, nes visi įsitikinę, kad geriausia vaiką nuraminti, kai paduodi, ko jis prašo. O paskui, kai užmiršta ar užmiega, paimi — ir viskas gerai.
Štai ir turime apgadintą mažylį. Kodėl? Todėl, kad šioje šeimoje nėra tvirto "negalima".
O gal Edmutis iš prigimties blogas! Visai ne! Mielas, smalsus, kaip ir dauguma vaiku.
Medikas
Žmogaus amžių mes matuojame metais. Ruošiant jaunimo kongresus, vis iškyla klausimas, iki kiek metų dar skaitosi jaunas, o kada jau reikia laikyti žmogų senu. Į tokį klausimą atsakymas beveik neįmanomas. Ar žinote, kada žmogus pradeda senti? Nuo penkiolikos metų!
Pirmiausia pradeda senti nervų sistema ir psichika. Nuo 15 metų ima silpnėti regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo ir skonio organai: pasaulis pradeda atrodyti ne toks ryškus, įvairiaspalvis ir šviesus. Po 20 metų ima silpnėti aktyvumas, mąstymo, intelekto lankstumas. Po 30 metų jausmai ir potraukiai palaipsniui ima blėsti... Tiesa, visa to mes nepastebime, nes psichiškai senti — tai viena, o fiziškai — kita. Iki pačios giliausios senatvės mūsų psichika vis turtėja, darosi sudėtingesnė, ir dvasinis gyvenimas tampa turtingesnis, nors kūnas jau vysta. Pavyzdžiui, mąstymas darosi ne toks aktyvus, bet užtai žmogus moka geriau mąstyti, moka greičiau rasti reikalingus atsakymus. Jausmai darosi silpnesni biologiškai, be užtai sudėtingesni, gilesni. Jie gali susilieti į kompleksą, stiprindami vienas kitą, ir todėl jie mus labiau veikia. Be to, skirtingai nuo biologinės, psichinė jaunystė gali vėl "sugrįžti", yra galimas psichinis atjaunėjimas, gali ateiti antroji ir trečioji jaunystė. Jaunystę galima atgaivinti, užsikrėsti jaunatviška psichine būsena.
Kartais atbukusių jausmų žmogus turi guvų protą, o susilpnėjusio proto žmogus — gana aktyvius ir gilius jausmus. Iš to galima suprasti, kodėl jauni žmonės kartais būna dvasiškai pasenę, o seni jaučiasi jaunatviškai. Vadinasi, dvasiškai pasenti galima įvairiame amžiuje.
Senatvės esmė — toli gražu ne lėtas vytimas. Senas žmogus — tai ne nusilpęs suaugęs asmuo, o kokybiškai naujas žmogus su daugybe privalumų ir su kai kuriais trūkumais. Kad geriau suvoktume, kas yra senatvė, išvardinsime charakteringesnes vyresnių ir senų žmonių ypatybes, suskirstydami jas į praradimus ir atradimus. Pamatysime, kad kas iš paviršiaus gali atrodyti praradimas, mūsų psichikoje gali peraugti į dvasinį praturtėjimą.
Praradimai
Vėlyvesniame amžiuje jie ypač ryškėja, jungiasi į kompleksus. Silpsta atskirų jutiminių organų aštrumas. Mažėja jutiminis pasitenkinimas. Silpnėja atmintis, ypač užmirštami nauji, neseniai atsitikę įvykiai. Praeities įvykiai bei įspūdžiai paprastai atmintyje išsilaiko ilgai ir neblogai atsimenami. Dėl to gali šiek tiek pasikeisti pasaulio, savęs ir žmonių supratimas. Atbunka intelektas, nes silpsta atmintis ir mąstymo aktyvumas. Senas žmogus dėl to ima teikti pirmenybę žinomoms ir paprastoms situacijoms. Iš čia atsiranda senų žmonių konservatyvumas. Silpnėja, kaip jau minėjome, jausmų intensyvumas, ypač sudėtingesnių (altruistinių, moralinių), silpnėja ir žmogaus ambicija.
M. D. E.
Tauta gali daug prarasti, išgyventi daugybę katastrofų ir vėl prisikelti;
kai praranda sielą, ji praranda viską, ir nebeprisikelia.
Pr. Gaidamavičius
Esame jau ne kartą girdėję, kad per mažai viešumoje, ypač jaunimo tarpe, diskutuojama lietuvių išeivijos ir ypač lietuvio jaunuolio pareigos bei uždaviniai Lietuvos reikalams. Dėl to kai kurių ir buvo sukritikuotas paskutinis PLJ kongresas, kad jis buvęs betikslis ir be jokių svarbesnių nusprendimų. Turėdamas gana daug įtakos jaunimui, kongresas neišnaudojo progos jį uždegti, sustiprinti lietuvišką dvasią, suformuluoti jo pareigas Lietuvai ir paskui konkrečiai jas vykdyti. Jaunimo atmintyje pasiliko tik socialiniu bendravimu užmegztos pažintys. Tai, žinoma, taip pat svarbu, bet tai nebuvo pagrindinis kongreso tikslas.
Svarbiausias uždavinys jaunimui — tautos išlaisvinimas
Tikrai reikia džiaugtis, kad Fronto Bičiuliai 1973 m. gegužės mėn. suruošė simpoziumą, kuriame jaunimas dalyvavo, dėstė bei diskutavo mintis apie savo įsipareigojimus okupuotajai Lietuvai ir jos jaunimui. Čia buvo bent iš dalies atlikas tas didelis darbas — išbudintas jaunimas savo pareigoms. Simpoziumas dar buvo ir dėl to naudingas, kad ne vyresnioji karta, kaip paprastai, bandė jaunimui diktuoti, ką jis privalo ir ko neprivalo daryti, bet pats jaunimas galėjo išgirsti savo draugus dėstant jų pačių idėjas ir jausmus Lietuvos atžvilgiu.
Besiklausant įvairių pasisakymų, o drauge pareiškiant ir savo mintis, buvo prieita išvados, kad svarbiausias jaunimui uždavinys yra tautos išlaisvinimas. Iš tikrųjų gal tai ir yra pati didžiausioji jaunimo pareiga, bet labai sunku suprasti, kaip jaunimas gali galvoti ir stengtis nukreipti visas savo jėgas į tą didžiausią uždavinį, jeigu jis nekreipia pakankamai dėmesio net į kitas daug mažesnes savo pareigas išeivijoje. Jeigu nejauti savo pareigos lietuvybei, gyvendamas lietuviškoje aplinkoje išeivijoje, sunku net įsivaizduoti, kaip galima turėti stipresnį tautiškumo jausmą okupuotai Lietuvai. Tokį tikslą be tam tikros lietuviškos "trenriuotės" sunku pasiekti. Kaip sportininkas negali iškart pasiekti aukščiausią rezultatą be nuolatinio ruošimosi ir be fizinio bei dvasinio susitelkimo, taip ir lietuvis jaunuolis turi pamažu bręsti lietuviška dvasia, vykdydamas visa tai, kas sudaro lietuviškumo esmę. Šios lietuviškumo žymės yra: kalba, papročiai, kultūra ir t.t. Jis turi pažinti Lietuvos praeitį ir būti susipažinęs su dabartine padėtimi. Toks lietuviškas brendimas yra lyg estafetė, kur negalima nė trumpam momentui padėti gairelės, bet reikia ją, sukaupus visas jėgas, nešti ir perduoti kitiems. Lietuviškame darbe yra būtinas tęstinumas.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
DAŽNIAU PASITAIKANČIOS RAŠYBOS KLAIDOS
Tikrai ta mūsų kalba yra nelengva. O gal mes ja per mažai rūpinamės, per mažai stengiamės geriau ją išmokti. Užtikti laikraštyje be klaidų kad ir labai trumpą straipsnelį yra retenybė. Jau apie daugelį kalbos klaidų šiame skyriuje esame rašę, bet dabar dar norime alfabeto tvarka surašyti kai kurias dažniau pasitaikančias rašybos klaidas, kad visiems norintiems būtų galima lengviau jas surasti ir, abejojantiems kurio nors žodžio rašyba, pasitikrinti.
Pirmiausia kursyvu pateiksime klaidingai rašomą žodį, o paskui, po brūkšnio, nurodysime, kaip jis turi būti rašomas. Kur reikės, pridėsime ir trumpą paaiškinimą.
Abiems— abiem. Skaitvardis abu yra kilęs iš dviskaitos, todėl jo naudininkas rašomas be s.
akvarijumas— akvariumas. Tai yra lotyniškos kilmės (aguarium) žodis. Be j yra rašomi ir kiti panašios kilmės žodžiai: herbariumas, konsiliumas, mediumas. Tačiau juos reikia tarti taip: akvarijumas, herbari-jumas, konsilijumas, medijumas (nes i čia nėra minkštinamasis ženklelis).
alei— aliai ( = iki, ligi); aliai vienas.
aną kart— anąkart. Du žodžiai, kurie, vienam sutrumpėjus, įgyja vieno žodžio reikšmę, rašomi drauge, pvz.: anuomet, kuomet, šiandien, tądien, tuosyk, dusyk, kitkas, išties, išsyk, popiet, kažkas (bet: kažin kas); kažkoks (bet: kažin koks), kažkur (bet: kažin kur), maždaug ... Nesutrumpėję žodžiai rašomi skyrium: aną kartą, be to, šen ten, vis tiek ... Taip pat skyrium rašomi šie sutrumpėję žodžiai: gal būt, tur būt.
Algis Dirda
"Badmetis", Liūnės Sutemos 1972 m. išleistas poezijos rinkinys, yra tikrai nuostabus veikalas. Iš pradžios jis atrodo suskaldytas ir pilnas vidinių prieštaravimų, dažnai beprasmių ir net įkyrių, bet po pakartotino skaitymo jo dalys viena prie kitos artėja, lyg augančios ląstelės, kol suauga į organišką visumą. Rinkinys tampa neskaidomu vienetu, tiesa, daugiaprasmiu ir vis tiek neišspręstu, bet tai vien dėl to, kad ir pats žmogus bei gyvenimas yra daugiaprasmis ir pilnai nesuprantamas.
Tiesioginė šio rinkinio tema yra išeivija, palikimas ir kartu nepritapimas kitur. Ta išeivija ne būtinai turi būti suprasta išeivija iš Lietuvos ar kurios kitos šalies, bet bendriausia prasme — kaip palikimas ko nors brangaus ir mielo, nes šiame veikale nėra įsakmiai kalbama apie išeiviją, o tik apibūdinama ilgesio, palikimo, sudeginimo ir nusikaltimo jausmo metaforom. Tai sudaro labai lanksčios ir laisvos formos visumą, kurią pats skaitytojas turi savo pastangomis sujungti į glaudesnį vienetą. Bet tai ir yra svarbi šio veikalo patrauklumo dalis.
Poetė pradeda rašyti apie palikimą, ar išeiviją, kaip įvykusį faktą, kuri jį priima tokį, koks jis yra, visai nenagrinėdama, ar tai gerai, ar blogai, taip pat neina į pigius trafaretinius prisiminimus ar sentimentalumus. Iš tų laikų lieka tik "atsiminimų rūbas", "medinės klumpaitės" ir "praeities vaizdeliai" — tai vien tik užuominos. Tai jau nesvarbu. Ji domisi tuo, kas yra tų "praeities vaizdelių" dvasinės pasekmės.
Pirmame puslapyje keliais žodžiais ji iškart išvysto visą sielvarto ir abejonės gilumą:
Teišžarsto juos —
Smagu, kaip niekad smagu.
Ir aš išeinu.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
SUTEIKĖ TEISĘ GRĮŽTI LIETUVON...
Kažkoks K.B. su grupe turistų 1969 metais nuvažiavo Jugoslavijon. Iš ten, neva labai. netyčia, tik pigių prekių ieškodamas, pateko Italijon. "Mane Italijon pastūmė gobšumas — troškau pigių skudurų", nusižeminęs teisinasi žmogus, o jį "Tiesa" (1973, nr. 115) vadina didžiausiu tėvynės išdaviku, niekšu, nesigaili pikčiausių žodžių. Po trejų metų užsienyje K. B. nusprendė grįžti Lietuvon, atlikti bet kokią bausmę, prisipažinti kaltu, nužemintai visų atsiprašinėti ir vėl gyventi su savo šeima. Tikrąsias tokio nuosprendžio priežastis sunku iš straipsnio ("Savanoriška ištremtis") suvokti, tačiau gyvenimą laisvajame pasaulyje jis piešia juodžiausiomis spalvomis: kentęs alkį, šaltį, policijos persekiojimus ir, žinoma, neapsakomą sąžinės graužimą, kad išdavęs Tėvynę. Tas "tėvynės išdavimas" kartojamas daugelį kartų, ir vargšą K.B. išdaviku vadina visi, pradedant straipsnio autorium, baigiant senojo kolūkio buvusiais bendradarbiais. Kyla klausimas: kodėl to "laisvojo krašto" "laisvas pilietis" negali laisvai išvykti į užsienį ir, ten kiek pagyvenęs, vėl namo grįžti? Kodėl žmogus verčiamas atlikti viešą išpažintį už tai, kas bet kuriame pasaulio krašte yra visai natūralu? "Mane tardė, Lietuvon grįžus. Pasakė, kad užvesta byla. Viską sąžiningai išpasakojau..." Ne tik išpasakojo, bet viešai ir garsiai pasmerkė kapitalistinius kraštus, jų gyvenimo būdą, prižadėdamas niekuomet daugiau iš Lietuvos kojos nekelti. "Už pačius didžiausius pinigus nenorėčiau gyventi kapitalistiniame pasaulyje. Jeigu kas ten ir surištą nuvežtų, vis tiek pabėgčiau ir grįžčiau į Tėvynę" .
K.B. gavo leidimą grįžti, o jo išpažintis suteikė geros medžiagos propagandai, "kitiems pamokyti", kad pro geležinę tvorą nesidairytų. "Aš dėkingas tarybinei liaudžiai, tarybinei vyriausybei, kad manęs neatstūmė, kad leido grįžti į gimtinę, ištaisyti didžiausią gyvenimo klaidą", nužemintai kartoja K.B.
STUDENTIŠKOS ATOSTOGOS
Pasibaigus mokslo metams, Lietuvos studentai ir moksleiviai išsiskirstė po 135 darbo ir poilsio stovyklas, esančias ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS parašyti straipsniui, tema “KAS PADEDA IR KAS KENKIA IŠLIKTI LIETUVIŠKAJAI IŠEIVIJAI”, baigsis š.m. gruodžio 15 d. Dabar, atostogų metu, yra gera proga apie temą pagalvoti ir parašyti. Plačiau apie konkursą galima rasti pereitame numeryje.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Liūnė Sutema. BADMETIS. Eilėraščiai. Aplanką piešė Dalia Lukošiūnaitė. Išleido Jūrų Skautijos korporacija “Gintaras" 1972 m. 82 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta.
Vladas Šlaitas. PRO VYŠNIŲ SODĄ. Eilėraščiai. Aplanką piešė Danguolė Stončiūtė. Išleido “Ateitis” 1973 m. 70 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta. Knygą galima užsisakyti šiuo adresu: Mrs. M. Bajorūnienė, 17689 Goldwin Drive, Southfield, Mich. 48075.
Živilė Bilaišytė. ŽAISKIM IEŠKOJIMĄ. Eilėraščiai. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas Čikagoje 1973 m. Redagavo A. Dundulis. Viršelį piešė Danguolė Stončiūtė. Mecenatas — ČALM 1972-1973 mokslo metų abiturientai. 40 psl., kaina nepažymėta.
Vincas Trumpa. NAPOLEONAS BALTIJA AMERIKA. Istorinės sintezės bandymas. Aplankas Vytauto O. Virkau. Išleido Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas 1973 m. Kieti viršeliai, 152 psl., kaina 6 dol.
Dr. Stasys Jankauskas. VETERINARINĖ MEDICINA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE. Išleido Lietuvių Veterinarijos Gydytojų draugija tremtyje 1973 m. Kieti viršeliai, 338 psl., kaina nepažymėta.
ŽIEMOS ŽIEDAI. Moksleivių metraštis 1972-1973. Redagavo: Ramunė Kubiliūtė, Viktoras Sidabras, Daiva Barškėtytė, Dalia Bilaišytė, Leoną Bradūnaitė, Danutė Saliklytė. Metraščio globėjai: Juozas Masilionis ir Rimas Černius. Išleido Čikagos Aukštesnioji Lituanistinė Mokykla. 96 psl., daug iliustracijų.
PALIKTOS PĖDOS. Moksleivių metraštis. 1972-1973 mokslo metai. Viršelis — dail. Petro Aleksos. Techninė priežiūra — Sigito Ramono. Piešiniai — Aukštesniosios mokyklos mokinių. Išleido Kristijono Donelaičio Lituanistinė Mokykla. Nuotraukos — Vaclovo Noreikos ir Algio Liepo, VIII kl. mokinio. Didelis formatas, 114 psl.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI. K. Donelaičio Lituanistinės mokyklos mokinių laikraštėlis, 1973 m. nr. 5.
ŠV. PRANCIŠKAUS VARPELIS, 1973 m. nr. 5. Tėvų Pranciškonų leidžiamas mėnesinis religinio-patriotinio turinio žurnalais, šiais metais švenčiąs 50 metų sukakti. Redaktorius — T. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. Kaina metams 3 dol.
LITUANUS, Vol. 19, No. 1. Redaguoja: J. A. Račkauskas, Antanas Klimas, Tomas Remeikis. Administracijos adresas: P.O. Box 9318, Chicago, Ill. 60690.
NAUJOJI VILTIS, 1973 m., nr. 5. Politikos ir kultūros žurnalas. Leidžia Lietuvių Studentų Tautininkų korporacija Neo-Lithuania ir Amerikos Lietuvių Tautinė sąjunga. Administracijos adresas: 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, Ill. 60629." Prenumerata 5 dol. metams. Atskiras numeris — 3 dol.
LIETUVIS ŽURNALISTAS, nr. 3(9). Lietuvių Žurnalistų sąjungos neperiodinis leidinys. Redaguoja Vytautas Kasniūnas. Administracijos adresas: 2534 W. 69th St., Chicago, Ill. 60629.