1973 gruodis december XXIV no 11
KANTRYBĖS IR KRIKŠČIONIŠKOSIOS MEILĖS Redaktorius 361
CHARIZMATINIS SĄJŪDIS Ses. Ona Mikailaitė 363
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (XI) Br. Krištanavičius, S.J. 369
GYVENIMO MOZAIKA Vytautas Kasnis 374
PIRMIEJI ŽODŽIAI DIEVUI (eil.) 376
EILĖRAŠČIAI Danguolė Sadūnaitė 379
PROF. A. SALIO ĮNAŠAS LIETUVIŲ KALBOS MOKSLUI IR PRAKTIKAI Prof. P. Jonikas 380
VIŠČIUKAS BE GALVOS Viktoras Nakas 382
TIK SUAUGUSIEMS! J. Paliliūnas 384
JAUNA LIETUVAITĖ — TEATRO ŽVAIGŽDĖ J. V. 385
JIS IR JI ŠEIMOS ŽIDINY Juozas Prunskis 386
LAIMĖS ŽAIŽAROS Zenta Tenisonaitė 388
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 389
Viršelis ir skyrių vinjetės — Jūratės Eidukaitės
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai:
Danutė Bindokienė, Marija Eivaitė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Nijolė Užubalienė. Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636.
Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Thompson, Connecticut 06277.
Kalėdų metu visi daug kalbame apie ramybę ir taiką. Jos visi trokštame, bet ne visi ir ne visur ją randame. Modernioji civilizacija yra atnešusi žmonijai daug gerovės, bet nemaža ir triukšmo. Nėra norimos taikos nei tarp tautų, nei tarp atskirų žmonių. Mes, gyvendami Amerikoje, matome, kad, neminint jau kitų ramybės trukdytojų, labai ją drumsčia ir toji nelemta rasinė problema. Baltieji nekenčia juodųjų, juodieji — baltųjų. Visiems nerimą kelia klausimas, kada ir kaip toji problema baigsis.
Rasinė problema Amerikoje prasidėjo tada, kai buvo atvežtas iš Afrikos pirmasis negras ir parduotas baltajam vergauti. Tas baltasis greičiausiai buvo krikščionis. Filadelfijoje didieji Amerikos kūrėjai iškilmingai pareiškė, kad visi žmonės yra sutverti lygūs. Ar ne keista? Juk ne vienas jų tada turėjo būrį juodųjų vergų! Argi juos laikė lygiais su baltaisiais? Tikriausiai ne. Tur būt, jų visai žmonėmis nelaikė, o tik savo "kilnojamuoju turtu".
Linkolnas vergiją panaikino popieriuje, bet jos nepanaikino praktiškame Amerikos gyvenime. Vergija čia tęsėsi per du šimtmečius. Juk ir kai kurie paskutinieji Amerikos prezidentai turėjo juodųjų vergų. Gal jų nevadino vergais, o tik darbininkais, bet ar su jais visuomet buvo elgiamasi taip, kaip su žmonėmis, kurie "sutverti lygūs"?
SESUO ONA MIKAILAITĖ
Prieš maždaug šešerius metus katalikiškoje padangėje pasirodė nauja kometa, kuri kelia nemažą susirūpinimą rimtai mąstančių žmonių tarpe. Tai charizmatinis sąjūdis, populiariai vadinamas sekminininkų sąjūdžiu. Apie jį jau yra rašę daugumas katalikiškų laikraščių bei žurnalų ir apie jį sklinda įvairūs palankūs ir nepalankūs gandai. Kas jis yra? Iš kur jis atsirado? Ką gero ar blogo gali įnešti į smarkokai siūbuojantį Petro laivą, dar neaprimusį nuo povatikaninių audrų? Šio straipsnelio tikslas — duoti trumpą istorinę šio sąjūdžio apžvalgą ir kritišką jo įvertinimą.
Pirmiausia pažvelkime į sekminininkų istoriją bei statistiką. Senieji sekminininkai (amerikiečių spaudoje vadinami "classical pentecostals"), šio sąjūdžio pradininkai Amerikoje, kuri yra jų gimtinė, reiškiasi nuo 1906. JAV jų dabar yra apie keturi milijonai. Sekminininkų literatūra labai pabrėžia skaičius, bet jų duodamus duomenis sunku patikrinti. Manoma, kad šiuo metu visam pasauly yra apie 10 milijonų sekminininkų. Europoje jų skaičiai sparčiausiai auga Italijoje ir Rusijoje. Prancūzijoje, Norvegijoje ir kituose Europos kraštuose sekminininkai yra gausiausi iš vadinamųjų "nepriklausomų" bažnyčių (free churches). Pietų Amerikoje sekminininkų yra keturis kartus daugiau negu kitų protestantų. Čilėje, pavyzdžiui, keturiolika procentų visų gyventojų priklauso sekminininkams, vadinasi, 700,000 narių iš 835,000 protestantų iš viso.
Neosekminininkai arba naujieji sekminininkai atsirado po 1950 m., kai vyko šio sąjūdžio atgimimas ir kai jis paplito tradicinių protestantų tarpe. Jau 1960 m. sąjūdis buvo gerokai įsišaknijęs istorinėse protestantų bažnyčiose, t.y. liuteronų ir episkopalų, o baptistai, presbiterijonai ir metodistai taip pat buvo gerokai paliesti. Šiuo metu atrodo, kad presbiterijonai palankiausiai žiūri į sekminininkų veiklą. Labiausiai ja susirūpinę ir nepatenkinti bene bus episkopalai. 1963 m. gerai žinomas episkopalų vyskupas Pike sudarė komisiją tirti sekminininkų doktrinai bei veiklai, o pats išleido ganytojišką laišką pasauliečiams ir kunigams, priklausantiems episkopalų tikybai. Presbiterijonai taip pat yra darę studiją ir išleidę literatūros tuo klausimu. Jų pranešimas yra pozityviausias iš visų šiuolaikinių protestantų veikalų apie sekminininkus. Kiek šiuo metu yra protestantų sekminininkų, sunku pasakyti. Statistikos niekur neradau.
Katalikų sekminininkų yra daugiau kaip šimtas tūkstančių, o kiti mano, jog šiemet jų skaičius siekia ketvirtį milijono. Ir vėl tikslią statistiką sunku gauti. Katalikų sekminininkų mėnesinis žurnalas "New Covenant" turi 22,000 tiražą ir skelbiasi pasiekiąs 90 kraštų. Š.m. birželio 1-3 dienomis Notre Dame universitete, Indianoje, vyko katalikų sekminininkų metinis suvažiavimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 20,000 asmenų, apie 700 kunigų, 5-6 vyskupai ir 1 kardinolas — belgas Suenens. Suvažiavime buvo atstovaujama 25 pasaulio kraštams iš visų žemynų, išskyrus Antarktiką. Kuriama tarptautinė organizacija Amerikos katalikų sekminininkų vadų iniciatyva.
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
XI. LIETUVOS JĖZUITŲ PROVINCIJA
Kauno jėzuitų gimnazija turėjo kelias savybes, kuriomis ji išsiskyrė iš kitų panašių mokslo įstaigų. Visų pirma ji skyrėsi tuo, kad daug gimnazijos reikalų tvarkė ne švietimo ministeris, bet respublikos prezidentas. Antra, daugumas mokyklos mokytojų susidėjo iš vokiečių kilmės jėzuitų,1 kurie, būdami gana spalvingi žmonės, sudarė mokiniams ir jų tėvams savotišką atrakciją. Gimnazija skyrėsi dar ir tuo, kad, tur būt, nė vienas mokinys nežinojo, kas yra tos mokyklos direktorius. Oficialus gimnazijos direktorius buvo T. Jonas Bružikas nuo 1926 m. Bet nuo 1928 m. jis turėjo gimnazijoje tik keletą pamokų, o nuo 1929 m. rudens nė vienos. Visus mokyklos reikalus tvarkė T. Kipas, pasitardamas tai su prezidentu A. Smetona, tai su S. Smetoniene. 1929 m. spalio 8 d. Smetona sutiko, kad
T. Bružikas, pasilikdamas gimnazijos direktorium, būtų išlaisvintas iš mokytojo darbo ir vestų misijas provincijoje. Mokykloje T. Bružikas buvo retas svečias.
Naujieji mokslo metai (1929-1930) prasidėjo be jokio ypatingo įvykio, o spalio pradžioje T. Kipas vedė visai gimnazijai rekolekcijas. Gimnazijoje mokytojavo 3 tėvai (Kipas, Fengeris ir Venckus) ir 8 klierikai, iš kurių tik 2 lietuviai (J. Beleckas ir St. Rimkevičius). Mokinių tais metais buvo 260. Bendrabučio vedėjais buvo kl. Povilas Bilitevski ir kl. Jonas Kidykas, kuris, be to, mokytojavo pradžios mokykloje. Kl. Antanas Bieliūnas ir kl. Edvardas Petrelevičius ėjo gimnazijos kursą. Šeši broliai lietuviai ir vienas vokietis rūpinosi maistu, valgyklomis, švara, šildymu ir pan. T. G. Sūdhofas dėstė tikybą Vokiečių gimnazijoje, o 1930 m. sausio 7 d. jis persikėlė į Pagryžuvio naujokyną. Ten jis atrado savo vietą.
Sofija Smetonienė, Jėzuitų gimnazijos tėvu komiteto pirmininkė ir didelė gimnazijos rėmėja.
Išgirdęs, kad ponai Römeriai, buvusieji Pagryžuvio savininkai, žiūri kreivomis akimis į tą naują jėzuitų židinį, spalio pabaigoje T. Kipas nuvyko į Pagryžuvį ir norėjo su jais susipažinti bei užmegzti draugiškus santykius. Iš tiesų, kai jis juos aplankė jų pačių skirtą dieną ir pasakė suprantąs jų širdies skausmą, kad turėjo netekti geriausio ūkio, ponai Römeriai atlyžo. Po to vizito Romerių šeimos nariai beveik kiekvieną sekmadienį ateidavo į Pagryžuvį išklausyti mišių. Su p. Römeriene T. Kipas susirašinėjo net grįžęs į Vokietiją. Tada ji gyveno jau Kanadoje.
Vytautas Kasnis
Ateizmas labiau reiškiasi žmogaus gyvenime, o ne jo širdyje.
Bacon
JAUNUOLIO PAPASAKOTI IŠGYVENIMAI
Buvo gražus, šiltas 1930 metų pavasaris. Greitai paruošę pamokas, pavakariais rinkdavomės Šiaulių miesto parke, netoli Mokytojų seminarijos sodelio. Daugumas, pavasariškai nusiteikę, poravosi, kiti ieškojo naujų pažinčių. Čia susibūrus, buvo sprendžiamos ir kitos gyvenimo problemos. Netrūko literatų, poetų, politikų, ateistų, Kristaus sekėjų, revoliucionierių ir dar daug kitokių.
Kartą pakliuvau į ateistų būrelį. Ten maišydavos tokia lieknutė kaip šakalėlis, aukšto ūgio Marytė. Susitikę vienas į kitą su šypsena pasižiūrėdavome. Šokiuose vienas kitą vesdavom šokti. Man prisiartinus prie būrelio, staiga visi nutilo. Pasijutau labai nesmagiai. Gerai, kad buvau rūkorius. Kol išsiėmiau iš kišenės cigaretes, kol kitiems pasiūliau, kol užsidegiau, praėjo ir ta buvusi įtampa. Marytė tada šūktelėjo: "O, jis man rašo eiles, nebijokite, juo galima pasitikėti". Pasklidęs juokas visus sujungė.
Tai buvo slaptai kuriamas laisvamanių būrelis. Kiekvienas turėdavo paruošti referatą apie ateizmą, o po to vykdavo diskusijos. Aš greitai jų buvau pripažintas literatu, ir man reikėdavo skaityti parašytas noveles bei eilėraščius. Vis labiau grimztant meilėje, man tai nebuvo sunku. Visi žinojo, ir aš nesislėpiau, kad rašau apie Marytę.
Kai ją palydėdavau namo, visuomet ji mane pabučiuodavo. Ir dažnai primindavo, jog mano buvusioji meilė Jūratė to niekados negalėtų padaryti—juk ji ateitininkė... Mudu su Jūrate tik rankomis susikibę pasilaikydavome. Ir tai tik trumpam laikui. Marytės moteriškumas buvo viliojantis, todėl būrelio susirinkimuose aš daugiau svajodavau apie ją, o ten skaitomi referatai ir vedamos diskusijos taip ir prašvilpdavo pro ausis. Prieš mokslo metų pabaigą gavome pranešimą, kad Liaudies kino namuose bus skaitoma labai įdomi paskaita ir mes turime joje dalyvauti. Reikia tik saugotis, kad apie mūsų dalyvavimą nesužinotų kapelionas ir kai kurie mokytojai.
AR YRA DIEVAS?
Su Marytės tėveliais, kurie buvo aktyvūs laisvamanių draugijos veikėjai, mes nuėjome pasiklausyti paskaitos. Salė buvo pilna žmonių. Mes nuėjome į balkoną. Paskaitininkas, išėjęs į sceną, po plojimų žemai nusilenkė, išsiėmė iš kišenės auksinį laikrodėlį, atidarė vožtuvėlį ir, žiūrėdamas į jį, labai dramatiškai suriko: "Dieve, jei tu esi, trenk žaibais ir perkūnais ar kokia kita galybe į mane! Aš tau duodu penkias minutes laiko". Salėje tylu. Visi laukė, iki praeis nustatytas laikas. Po to jis, pasišokėjęs aukštyn, mosikuodamas laikrodžiu, suriko: "Matote, aš gyvas! Tai kurgi yra tas visažinantis, galingasis Dievas?" Salėje pasigirdo plojimai, bet jie nebuvo gausūs.
Skaityti daugiau: GYVENIMO MOZAIKA, VIENIEMS TRAUKIANTIS NUO DIEVO, KITIEMS JO IEŠKANT
Paklausyk, Dieve — aš niekad Tau nekalbėjau.
Šiandien Tave pasveikint noriu. Kaip begyveni?
Žinai, kad Tavęs visai nėra — aš taip girdėjau
Ir kvailas buvau, nes tuo rimtai tikėjau.
Niekados aš nestebėjau kūrinių Tavo didžių,
Bet praėjusia naktį iš duobės, kuria išrausė granatos sviedinys,
Aš pažvelgiau į dangų ir pamačiau jį pilną žvaigždžių,
Ir supratau, kad buvau apgautas ir kvailys.
Aš nežinau, ar Tu paspausi mano ištiestą ranką,
Bet aš paaiškinsiu, ir Tu suprasi.
Stebiuosi — šiame baisiame pragare patrankų
Nušvito man gražus veidas tavasis.
Danguolė Sadūnaitė
RUDENĮ
1.
Gėlės, kurias pasodinau,
nuvyto.
Dabar tiktai kvėpuojantis
sodas...
2.
Spalvos šlama ausyse:
kaip išsipildymas...
3.
Medis — pilnas
spalvų griausmo. ..
stovi kieme,
spalvose permirkęs...
-------------------------------------
ir jo raudonumas
šiandien priverčia mane
aiktelėti...
(Kiek sutrumpintas dr. P. Joniko žodis, pasakytas A. Salio minėjime, Čikagoje, Jaunimo Centre, 1973.XI.11)
Mokslininko veiklą daugiausia apsprendžia jo paties palinkimas, mokytojai ir gyvenamojo laikotarpio sąlygos bei akstinai. Tas pats tinka ir prof. Antano Salio (1902 -1972) nueitojo kelio atveju.
Jau aukštesnėse gimnazijos klasėse lietuvių kalbos mokytojo pažadintas kalbinis palinkimas ima tolydžio plėtotis, A. Saliui pradėjus (1923) kalbotyros studijas Lietuvos Universitete. Čia jam didelės įtakos daro jo mokytojai profesoriai Jonas Jablonskis, populiariai vadinamas mūsų rašomosios kalbos tėvu, ir Kazimieras Būga, didžiausias mūsų kalbininkas. Iš pirmojo A. Salys susipažįsta su tada ypač aktualiais lietuvių bendrinės kalbos norminimo klausimais, labiausiai jų praktiniais sprendimais; iš antrojo, kuriam daugiausia rūpėjo grynoji teorija, su kalbos mokslo, ypač lietuvių ir baltų kalbotyros klausimais. Jam Būga, atrodo, pasidarė ypač tuo patrauklus, kad kalbotyrinį metodą įdomiai pritaikė nušviesti ir lietuvių bei baltų senovei tais atvejais, kuriais kitos mokslo šakos tam neturi priemonių. Tiksliau sakant, Būgos entuziastiškas domėjimasis, jo paties nusakymu, "kalbos ir senovės" temomis ir nagrinėjimas "aisčių praeities vietų vardų šviesoje" patraukė jaunojo studento dėmesį.
Staiga K. Būgai mirus (1924), A. Salio kalbotyrinės studijos Lietuvos Universitete netikėtai nutrūko. Tada Lietuvoje nebuvo paruošto kalbininko, kuris būtų galėjęs perimti Būgos dėstytuosius dalykus. Jono Jablonskio pasiūlymu, gabus studentas A. Salys tęsti lietuvių kalbotyros studijų bei ruoštis profesūrai buvo pasiųstas į Leipzigą, kur tada buvo Baltistikos Institutas. Čia A. Salys studijavo (1925-1929) baltistiką (kurios pagrindu ir ėjo lietuvių kalbotyra), o šalutine šaka lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, priedo dar paėmęs ir antrą universiteto reguliamino reikalaujamą šaką — filosofiją. Pagrindinėje šakoje, žinoma, reikėjo specializuotis, ir tam A. Salys pasirinko lietuvių tarmėtyrą. Tai svarbus ir labai pagrįstas pasirinkimas, nes tarmės (tiek geografinės, tiek socialinės) yra esminės ir gyvybingiausios kalbos apraiškos. Į tarmėtyrą paskatą ir palinkimą A. Salys gavo, bedirbdamas K. Būgos redaguojamo "Lietuvių kalbos žodyno" sekretoriumi. Tarmėtyros klausimui skirta ir jo dabartinė disertacija, kurios paskelbta pirmoji dalis nagrinėja žemaičių tarmių ploto istoriją (Die žemaitischen Mundarten I: Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets — Tauta ir Žodis, VI, 1930). Pasirėmus istoriniais duomenimis ir onomastine medžiaga, stengiamasi joje nustatyti žemaičių tarmių ploto ribas bei jų kitėjimą amžių būvyje ir užčiuopti to krašto vienoje ar kitoje vietoje anksčiau gyvenusių kitų baltų kilčių pėdsakus.
Skaityti daugiau: Prof. A. Salio įnašas lietuvių kalbos mokslui ir praktikai
Viktoras Nakas
Šiaurės Amerikos Lietuvių Studentų Sąjunga buvo įkurta 1951 metais. Iš pradžių ji vadinosi Amerikos Lietuvių Studentų Sąjunga, bet vėliau vardas buvo pakeistas, norint įtraukti ir Kanados studentiją. Pagal Lietuvių Enciklopediją, organizacijos tikslai buvo: "a) sujungti visus JAV lietuvių ir lietuvių kilmės studentus; b) reprezentuoti juos lietuviškoje bendruomenėje, JAV įstaigose bei tarptautinėse organizacijose; c) organizuoti bendrą studentų veiklą lietuvybei išlaikyti ir Lietuvos laisvei atgauti; d) rūpintis socialiniais ir ekonominiais studentijos reikalais". Sakau, kad jos tikslai "buvo", o ne, kad jos tikslai "yra", nes manau, jog organizacijos gairės gerokai pasikeitė per 20 metų.
Norint suprasti, kodėl ir kaip L.S.S. tiek daug yra pasikeitusi, reikia žvelgti pirma į jos organizacinę struktūrą, o paskui stebėti, kaip jai sekasi veikti tose struktūrinėse ribose. Pagal Lietuvių Studentų Sąjungos esminę struktūrą, kiekvienais metais būna suvažiavimas. Tradicija ir tikriausiai trūkumas geresnės datos diktuoja, kad suvažiavimas vyktų Padėkos Dienos savaitgalį. Suvažiavimo darbotvarkę pripildo paskaitos, diskusijos, simpoziumai, kultūriniai pasirodymai ir naujos valdybos rinkimai. Tas suvažiavimas yra vienintelis L.S. Sąjungos centro valdybos nuveikimas. Visi kiti veiklos metai priklauso nuo vietinio L.S.S. skyriaus. Teoretiškai visi skyriai laiko glaudų kontaktą su centru per ryšininką, kad centras galėtų koordinuoti L.S.S. veiklą. L.S.S. skyrių dažniausiai sudaro vieno universiteto lietuvių studentų klubelis. Tačiau yra tokių atvejų, kai studentai iš kelių universitetų sueina kartu bendrom jėgom veikti. Pvz. Detroito studentai dažniausiai veikia kaip vienas L.S.S. skyrius, nors, pagal apylinkių universitetus, jie turi savo atskirus klubelius.
J. Paliliūnas
Daug rašom savo spaudoje, nemažai pakalbam savo susirinkimuose tėvynės meilės ir lietuvybės išlaikymo klausimu išeivijoje. Gyvenant svetimame krašte, toli nuo tėvynės ir be artimesnių ryšių su ja, tai yra nelengvas uždavinys. Ypač sunku čia užaugusiai ar beaugančiai naujajai kartai. Vien tik pamokslais, nors ir labai patriotiškais, jaunimo nesužavėsim ir jo lietuviškos dvasios nesustiprinsim. Šalia tėvynės meilės ir pastangų matyti ją laisvą bei savarankišką, ypač turėtų būti puoselėjama ir gyvais pavyzdžiais rodoma lietuvio meilė lietuviui, viens kito reikalų supratimas ir atjautimas. Turėtų būti daugiau šilimos, kantrybės ir tam tikrais atvejais bent kiek pasiaukojimo santykiuose tėvų su vaikais, namų savininko su savo nuomininku, kaimyno su kaimynu.
Daugumas mūsų jaunimo Lietuvos nėra matę ir, gal būt, dar negreit galės pamatyti. Jeigu norime jiems kalbėti apie tėvynės meilę, tai turime stengtis, kad pirma jie pamiltų lietuvius, kuriuos jie čia mato ir su kuriais bendrauja. Jaunimas turi pamėgti lietuvių kalbą, gyvenimo būdą bei papročius. O kad tai pamėgtų, priklauso labai daug nuo suaugusiųjų elgesio ir jų problemų supratimo. Tik tada, kai jaunuolis pamils lietuvius, pradės labiau domėtis jų kilme, istorija ir dabartine padėtimi. Aktyvesnieji įsitrauks į kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Šeimos ir mūsų lietuviškosios kolonijos yra lietuvybės išlaikymo ir jos ugdymo pagrindai. Vaikas, lietuviškoje aplinkoje užaugęs ir lietuvių kalbos pramokęs, nuo lietuvybės paprastai nenutolsta, nes patiria, kad tik savi tautiečiai jį geriau įvertina tada, kai jam kas nors pasiseka, ir labiau užjaučia bei pagelbsti, kai iškyla koks reikalas ar bėda.
Prieš kelias dešimtis metų prasidėjo filmų gadynė. Kinas su savo žvaigždėmis tuoj užkariavo pasaulį. Tokie filmų artistai, kaip Rudolph Valentino, Charlie Chaplin, Marilyn Monroe, Elizabeth Taylor, buvo ir dar tebėra daugeliui labiau žinomi, negu žymiausi rašytojai ar mokslininkai. Tad visai nenuostabu, kad ir lietuviai stengiasi visokiais būdais "išknisti", ar tik koks nors žinomesnis aktorius nėra lietuvių kilmės. Apie kai kuriuos vis kas nors spaudoje kartais parašo. Koks nors laikraštininkas vargais negalais sukombinuoja su tomis įžymybėmis pasimatyti ir eina į tas "audiencijas" su daug smarkiau plakančia širdimi, negu eitų pas popiežių ar karalių. Nuėjęs tuoj paklausia: "Girdėjau, kad Jūs esate lietuvis?" Dažniausiai tie "lietuviai" tuoj labai šaltai atkerta, kad jie nesą lietuviai ir niekad jokių reikalų su lietuviais neturėję. Kiti prisipažįsta esą lietuvių kilmės, bet, deja, jau nemoką nė vieno žodžio lietuviškai.
Vis dėlto turime ir tokių artistų, kurie niekad neslepia savo lietuviškos kilmės ir •puikiai kalba lietuviškai. Tai visiems žinomos dvi mūsų žvaigždutės: Rūta Kilmonytė (Rūta Lee) ir Jūratė Nausėdaitė (Ann Jillian).
Paskutiniu metu kai kuriuose mūsų laikraščiuose jau teko skaityti ir apie trečią "autentišką" lietuvaitę, teatro žvaigždę Živilę Šlekytę (Zhivila Roche). Ji yra Eliziejaus Šlekio ir Ksaveros Barauskaitės-Šlekienės jauniausia dukra, gimusi Vokietijoje. Dabar tėvai gyvena Toronte. Torontiečiai, be abejo, gerai prisimena Živilę, veiklią skautę, ateitininkę, entuziastišką sportininkę. Baigusi Loretto gimnaziją ir konservatoriją, stu-
Živilė Šlekytė
Juozas Prunskis
Kartą Kaune turėjau spaudai pasikalbėjimą su buvusiu prezidentu dr. K. Grinium. Jis pasakė žodžius, kurie taip dažnai man grįžta atmintin. Jis kalbėjo, kad Vilniaus krašte, be kitų priežasčių, atsirado daugiau slavų, ir mes tą sritį buvome praradę todėl, kad slavų šeimos gausesnės prieaugliu. Jie daugėjo, slinkdami į lietuvių sritis. Ir prez. Grinius pabrėžė, jog lietuviai kunigai turėtų rodyti susirūpinimą, kad lieuvių šeimos būtų sveikos ir gajos.
Jeigu kada reikėjo tuo rūpintis, tai ypač dabar, kai išeivijoje patekome į kraštus, kurie daugeliu atžvilgių mums malonūs, bet kur tragiškai daug šeimų ėda perskyrų vėžys, kur vietomis negimusių nužudymų jau darosi daugiau negu pačių gimimų.
Jau net valstybės, kurios pirma buvo paskelbusios daug laisvės toje srityje (gal net įtakoje okupantų bolševikų, kurie norėtų, kad kaimyninės tautos nyktų, jiems daugiau erdvės palikdamos), dabar suka kita kryptimi. Skaudžių patyrimų pamokytos, Vengrija, Bulgarija ir Čekoslovakija pradėjo įvesti prieš abortus nukreiptus nuostatus. Rumunija negimusių žudymą uždraudė jau 1867 m., ir abortai leidžiami tik labai rimtais išimtinais atvejais, o net ir gimimų kontrolės piliulės nuo 1967 m. nei gaminamos pačioje Rumunijoje, nei išvežamos.
Dienrašty "Chicago Tribune" 1972.XI.1. vienas gydytojas perspėjo, kad dabarties lengvatos šioje srityje gali tapti rytdienos tragedija. Toliau jis rašė: "Tikėkite manim, abortai veikia moters gyvenimą. Aš sudrebu, prisiminęs, kokių problemų mes galime susilaukti su dabartiniais įstatymais. .."
(pasaka)
Zenta Tenisonaitė
Kadaise, labai senais laikais, gyveno jaunikaitis, kuris panoro sužinoti, kas yra laimė. Turėjo jis labai išmintingą senelę ir, nuėjęs pas ją, vieną dieną paklausė:
— Pasakyk man, senele, ar tu žinai, kas yra laimė?
— Laimė, mano sūnau, — atsakė senoji moteris, kuri buvo ligota ir sėdėjo invalidų vežimėlyje, — yra sveikata ir jaunystė. Būti jaunam ir sveikam yra pati didžiausia laimė. Jauni žmonės to gal dar nežino... Bet kai tu būsi mano amžiaus, tai tau bus aišku.
Jaunikaitis tikėjo tuo, ką senelė jam pasakė, bet, eidamas gatve, iš smalsumo užkalbino netikėtai pakelėje sutiktą nuskarusį elgetą.
— Kas yra laimė? — paklausė jaunikaitis senąjį žmogų.
— Laimė, jaunas berneli, — liūdnai linguodamas savo žilą galvą, tarė senelis, — yra būti turtingu. Kai turi pastogę, kai nejauti nei šalčio, nei bado, tada esi laimingas žmogus.
Tai išgirdęs, jaunikaitis susimąstė. O būdamas smalsus, jis panoro sužinoti ir kitų žmonių nuomonę. Jis pradėjo savo mieste vaikštinėti nuo namų prie namų, nuo durų prie durų ir kiekvieną žmogų klausti, kas yra laimė. Daug žmonių, išgirdę jo žodžius, užtrenkdavo duris. Jie bijodavo ką nors atsakyti, galvodami, kad koks nors kvailys juokus krečia. Kiti tiesiog iš bailumo, kiti, visai neturėdami savo nuomonės, tylėjo. Bet būdavo žmonių, kurie draugiškai atsakydavo į jo keistą klausimą.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
PASIGENDAMA FONTANŲ
Žilos sukakties proga ok. Lietuvos spaudos puslapiuose didelis dėmesys pradėta skirti Vilniui: giriamasi, kad restauruojami senieji pastatai, ruošiami koncertai miesto garbei, didžiuojamasi garbinga jo praeitimi, bet netrūksta ir kritikos, tiesa, gana atsargios. Štai Lit. ir Meno Nr. 37 nusiskundžiama, kad visame Vilniaus mieste nėra nė vieno fontano, jeigu "fontanais nelaikysime universiteto kiemeliuose kyšančių vamzdžių, iš kurių tai stipresne, tai ir visai maža srovele sruvena vanduo. Įrengti fontanus, matyt, būta užmojų, kurių pėdsakai likę Jaunimo sode, Žirmūnuose ir dar vienoj kitoj vietoj. Visi supranta ir pritaria, kad fontanai miestui tikrai reikalingi, tačiau užmojai ir lieka tik užmojais, šnektos šnektom, o Vilniaus svečiai nustebę dairosi į visas šalis: argi jūs tikrai neturit fontanų?"
RANDAMA SENU KNYGŲ
Apie ligi šiol nežinomą, jokiuose šaltiniuose neminėtą, seną lietuvišką knygą — Rytprūsiuose išspausdintą 1827 m. leidinį "Nusidavimus apie kentėjimą" Lietuvos Knygų rūmams pranešė Vilniaus universiteto bibliotekininkystės specialybės studentas Domas Kaunas. Šį valstybinės bibliografijos centrą vertingais faktais nuolat praturtina tyrinėtojų ir eilinių knygos mylėtojų atradimai. Kaip žinoma, 232 naujais, anksčiau nežinomais įrašais buvo papildytas 1547-1861 metų leidinių sąrašas, ruošiant spaudai daugiatomio leidinio "Lietuvos bibliografijos" pirmąją knygą. Lenkijos nacionalinės bibliotekos docentė, daktarė Černiatovič rado toje bibliografijos knygoje žinią apie 1831 m. Klaipėdoje išleistą, bet iki šių dienų nebeišsilikusią lietuvišką knygą "Žmogaus širdis". Pasirodo, kad šis leidinys dar buvo užsilikęs Varšuvoje. Dr. Černiatovič tą retą knygą įteikė Knygų rūmams.
(Literatūra ir Menas,Nr. 15, 1973)
AMERICAN GRAFFITI
Tai gana daug filmų duodančios Universal bendrovės kūrinys, 110 min. ilgio, vaizduojąs Amerikos gimnazistų gyvenimą. Čia neliečiama jų mokslo reikalų ar pamokų, nesprendžiama jokių vidinių problemų moderniojo gyvenimo laikotarpy. Tai daugiau lengvo žanro linksma komedija, vaizduojanti paaugesnius jaunuolius laisvalaikio metu, vakare, kai jie laksto savo įvairiausių stilių automobiliais, išvažinėja ir susitikinėja poromis, dalyvauja savo trankiuose šokiuose, susitinka užkandinėse. Čia įsimaišo ir brutalesnių “Faraonų” gauja, vieną paauglį prievarta įsitraukdami į savo eiles.
Jaunuolių charakteriai pagauti gana psichologiškai. Kritikai pamini, kad daugelis personažų tiesiog paimti iš gyvenimo, iš Kalifornijos mokyklų, 1962 m. Tekstą sukūręs George Lukas, su Gloria Katz ir Willard Huyck, šiam pastatymui ir dirigavęs. Charakteriai gyvi, daugumas dar aukštesniosios mokyklos mokiniai, du jau turi išvykti į aukštąsias studijas. Aktoriai jauni, tad atrodo, kad jiems nė nereikia vaidinti — jie gyvena savo jaunatvišką gimnazistišką gyvenimą, kuris žaismingai lengvas, jaunatviškai romantiškas, bet negilus.
Filmas pramoginis. Pornografijos nėra, nors kai kurių užuominų į tą pusę pasitaiko, išsprunka keletas vulgarių žodžių, tad auklėjamojo elemento Čia nedaug, nebent kai kurių neigiamybių išryškinimas gali kai kam atidaryti akis. Dėl visa to filmas moraliniu atžvilgiu klasifikuotas suaugusiems, bet jį labai gausiai lanko jaunimas, rasdamas čia save su visa ta jaunimo minios morale (bent tokia, kokia ji buvo prieš 10 metų). Sakytume, kad filmas nėra ugdantis, bet nėra nė papiktinantis. Jame daugiausia yra smagios jaunatviškos nuotaikos, gausu įvairių išdaigų su stipriu humoro atspalviu.
Muzika daugiausia tranki, džiazinė. Filmavimas labai geras, ypač žinant, kad visas turinys filmuotas naktį. Antrasis pavadinimo žodis “graffiti” kilęs iš graikų kalbos “grafein” — rašyti. Pavadinimas turėtų reikšti, kad čia vaizduojama toji amerikiečių generacija, kuri mėgsta savo vardus ir įvairius posakius išrašinėti sienose ir tualetų lentose, nors filme jie to nedaro. Filmas vis dėlto intriguojantis, nenuobodus, daugeliui bus geras poilsinis išsiblaškymas.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Julija Švabaitė - Gylienė. GABRIUKO UŽRAŠAI. Apysaka, JAV LB Švietimo Tarybos pripažinta tinkama skaityti lituanistinėse mokyklose. Viršelis ir užsklandos Danguolės Stončiūtės. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1973 m. 133 psl., kaina 3 dol.
Nijolė Jankutė. NUO DEVYNIŲ IKI PIRMOS. Apysaka, JAV LB Švietimo Tarybos pripažinta tinkama skaityti lituanistinėse mokyklose. Viršelis Nijolės Vedegytės-Palubinskienės. Išleido Akademinės Skautijos leidykla 1973 m. 144 psl., kaina 3 dol.
LITUANISTIKOS DARBAI. III tomas. Redagavo Vincas Maciūnas. Išleido Lituanistikos Institutas, 2422 W. Marquette Rd., Chicago,
Ill. 60629. Įdomiais lituanistikos klausimais rašo: Pranas Skardžius, Vincas Maciūnas, Petras Jonikas, William R. Schmalstieg, Rimvydas Šilbajoris, Julius P. Slavėnas, Bronius Vaškelis, Povilas Rėklaitis. 307 psl., kaina 10 dol.
Rimas Černius. LIETUVIU KALBOS PRATIMAI šeštai klasei arba dešimtam skyriui. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1973 m.
LIETUVIŲ FOTOGRAFŲ IŠEIVIJOJE PARODA 1972 m. Redagavo Algimantas Kezys, S.J. Išleido Lietuvių Foto Archyvas 1973 m.
VILNIUS KULTŪRŲ KRYŽKELĖJE. Filatelistų draugijos “Lietuva” žurnalas, nr. 2-3, 1973 m. Šis numeris yra skirtas Vilniaus 650 m. sukakčiai paminėti.
MEDICINA, 1973 m. nr. 5. Pasaulio ir Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos leidinys. Redaktorius — dr. Henrikas Armanas. Paskutinis šio redaktoriaus paruoštas numeris, toliau redakcija bus Čikagoje.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI. K. Donelaičio Lituanistinės mokyklos mokinių laikraštėlis, 1973 m. nr. 1.