“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” VEIDAS Redaktorius 1
ŽVILGSNIS Į MENĄ (X) Feliksas Jucevičius 2
UTOPIJA AR CHAOSAS? A. Paškus 10
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE Br. Krištanavičius, S.J. 14
PAAUGLIŲ AUKLĖJIMO PROBLEMA Jonas Miškinis 21
LIETUVIŲ JAUNIMO ŽVILGSNIS Į SPAUDĄ Daiva Valaitytė 22
“DIDŽIŲJŲ KLAUSIMŲ” LABIRINTE (III) Dr. Gr. Valančius 25
ŠAMO EŽERO SEKLIAI Redaktorius 28
TEATRAS Emilija Pakštaitė, Ina Stravinskytė ir Ramunė Kubiliūtė 33
Viršelis ir skyrių vinjetės — Jūratės Eidukaitės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai:
Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636.
Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Jau žengiame į dvidešimt ketvirtuosius "Laiškų Lietuviams" gyvavimo metus. Peržvelgę šį ilgoką laikotarpį, pamatysime, kad išorinis žurnalo veidas nuolat buvo keičiamas, bet vidujinis visuomet pasiliko tas pats. Išorinį veidą vis keičiame dėl to, kad tas pats, nors ir kaip gražus būtų, per ilgesnį laiką nusibosta. Ir šiais metais jauna dailininkė Jūratė Eidukaitė nupiešė naują viršelį ir naujas skyrių vinjetes. Vidujinis jo veidas buvo aiškiomis linijomis nubrėžtas jau nuo pirmojo numerio, tik ilgainiui vis ryškėjo ir brendo. Pagrindinis šio žurnalo tikslas, kaip jau ne kartą esame rašę, visuomet buvo ir yra tas pats — padėti po pasaulį išsisklaidžiusiems lietuviams religinės ir tautinės kultūros klausimuose.
Kartais vienas kitas skaitytojas prikiša, kad mes nesilaikome šio pagrindinio tikslo, per mažai rašome religiniais klausimais ir visai be reikalo įsileidžiame į nenaudingas politines rietenas. Bet reikėtų čia aiškiai nustatyti, kur yra gryna politika ir nenaudingos politinės rietenos, o kur tokie klausimai, kurie pirmu pažvelgimu gali atrodyti politiški, bet iš tikrųjų labai glaudžiai rišasi ir su religija, ir su tautybe. Mes jaučiame būtiną pareigą rašyti apie tai, ko mums dabar labiausiai trūksta. O mums tikrai trūksta vienybės, vieni kitų supratimo, jėgų sujungimo bendram darbui ir bendrai kovai už Lietuvos laisvę, už tautinės ištikimybės išlaikymą. Vis minime tuos klausimus, kurie mus labiausiai skaldo, ir visus kviečiame prie didesnės tolerancijos ir pagarbos kito asmens nuomonei. Vienybė ir santaika yra tiek religinės, tiek tautinės veiklos pagrindas. Jeigu mes nesugebėsim ir nesistengsim vieningai dirbti, jeigu neišmoksim toleruoti kito nuomonės, bet norėsim žūt būt jam primesti tik savo įsitikinimus, tai jau esame kapituliavę ir pralaimėję.
FELIKSAS JUCEVIČIUS
X. DIDIEJI POSŪKIAI MENE
Mūsų gyvenimo bėgį veikia praeities įvykiai. Seniai gyvenę žmonės pasako mums daug dar ir šiandien, nes jų iškeltos idėjos tebėra gyvos. Kantas savo "Kritik der reinen Vernunft" antrosios Iaidos įžangoje pastebi, kad beveik visose pažinimo plotmėse mes susiduriame su revoliucionieriais. Reikia dar pridurti, kad menas nesudaro išimties. Didžiųjų užmojų žmonės pajėgė poetinei pasaulio vizijai duoti naujas formas ir tuo pačiu pasukti meną nauja linkme.
Mokslininkas nori pažinti pasaulį, o menininkas — juo žavėtis. Jei mokslininkas nori progresuoti, tai jis turi žinoti faktus, o jei menininkas nori žavėtis, tai jis turi pajėgti dalyką išgyventi. Menininkas žvelgia į pasaulį savaip. Jis susižavi pasauliu ne todėl, kad jį suvokia protavimo veiksmu, o labiau todėl, kas jį tiesiogiai pajaučia. Jis nestebi dalykų pasyviai. Žiūrėti į pasaulį jam reiškia ne tik nukreipti savo akis į jį, bet ir perleisti jį per savo jausmų ir vaizduotės prizmę. Savo apraiškų visuma pasaulis lyg ir prabyla į jo emocijas ir vaizduotę. Mokėti panaudoti vaizduotę bei pojūčius yra, gal būt, užvis svarbiausias dalykas menininkui. Aišku, menininkas vadovaujasi savo logika, bet toji logika yra ne tik pažinimo, o ir pajautimo logika. Menininkai tampa didžiais ne tik todėl, kad suvokė dalykų esmę, bet ir todėl, kad jie giliai juos pajautė ir išgyveno. Įdomu, kad skirtingais laikotarpiais menininkai skirtingai suvokė ir skirtingai išgyveno pasaulį. Jie žvelgė į pasaulį visad savo amžiaus akimis. Kad taip iš tikrųjų yra, tai liudija meno praeitis.
Michelangelo Žmogaus sutvėrimas
Kai mes sustojame prie XIII ir XIV amžiaus meno kūrinių, tai realizuojame, kaip šis laikotarpis yra svarbus tolimesnei meno raidai. Mes matome, kad Europoje poetinė pasaulio vizija pradėjo pamažu įgauti naują formą, kuri greitai gavo gotikos vardą.
Ji dominavo ne tik architektūroje, ne tik vitražuose, bet ir tapyboje. Šis naujasis stilius gimė Prancūzijoje ir paskui paplito kituose Vakarų Europos kraštuose. Tačiau Italija sudarė išimtį. Jos menininkai skyrėsi įvairiais būdais nuo šiaurės kraštų tapytojų. Niekada jie nepamiršo esą romėnų ir pirmųjų krikščionių palikuonys. Ši išimtis gavo pačią aiškiausią ir labiausiai išbaigtą išraišką Giotto kūryboje. Jis gimė Florencijos apylinkėse tryliktojo amžiaus antroje pusėje. Mes žinome, kad jo paveikslai buvo laikomi naujoviškais ir nuostabiais. Iš tikrųjų, jis yra pirmasis dailininkas, kuriuo šiandien tiek pat žavimasi, kaip jo paties laikais.
J. NARŪNĖ
TARP BALTŲJŲ ŽIEDŲ
Tu neklauski mane, kam aš pabėriau
Mažą saują baltųjų žiedų.
Ir neklauski, kodėl taip norėjau,
Kad juose neįspaustum pėdų!
Tie žiedai taip gležnučiai ir trapūs,
Tu tik džiaukis ir būki tarp jų —
Jie tau skleidžia švelniausiąjį kvapą,
Tik nelieski baltųjų žiedų!
TRUMPOS DIENOS
Skubėkite gyventi,
Kai dienos tokios trumpos!
Kai lietūs rudenio
Jau šlaksto plaukus sidabru!
Greit, greit išeikite
Iš kasdieninio kiauto
Pajust žvaigždžių švitėjimą,
Pajusti sidabrinį srautą
Ant lūpų, ant kaktos, akių,
Lig pat savos širdies!
Atverkite
Slaptas sielos duris,
Kad žvaigždėmis byrėtų
Gražiausi dvasios turtai!
Skubėkite, skubėkite,
Jau trumpos rudenio dienelės.
A. PAŠKUS
Ar dabarties maištas atneš chaosą, ar svajotąją utopiją; ar nuves į A. Huxley'io "šaunų naująjį pasaulį", ar į G. Orwell'io 1984 m. santvarką, nei žmogaus logika, nei kompiuterių skaitikliai atspėti negalės. Ten, kur žmogiškoji valia pinasi su daugybe kitokių veiksnių, visad palieka vietos ir utopijai, ir chaosui, mirčiai ir gyvenimui; ten negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp dabarties apraiškų ir ateities pasekmių. Abi šios kraštutinės galimybės randa pakankamai atramos dabarties įvykiuose. Kurią iš jų įdėsime į orakulo lūpas, didžia dalimi priklausys nuo mūsų nuotaikų bei perspektyvų. Sakysime, krikščioniškas žvilgsnis už kryžiaus šešėlių pastebės ir vilties šviesų. Tokių viltingų spalvų veikiami ir bandysime sugretinti dabartinius tamsos šešėlius su šviesos spinduliais.
Maslow'o poreikių hierarchijos hipotezė sako, kad žmogus, pasotinęs žemesniuosius reikalavimus, sieks aukštesniųjų poreikių patenkinimo. Pripildęs pilvą bei užsitikrinęs saugumą, jis pradės ieškoti tapatybės (identiteto), savivertės ir pagaliau savisklaidos, įprasminančios jo buitį. Jis sieks vadinamųjų aukštesnių vertybių: grožio, gėrio, tiesos, teisybės, garbingumo ir t.t. Jei aplinka šių "aukštesnių" vertybių nepateikia, palikdama frustruotus jo sklaidos poreikius, tada žmogus darosi neramus. Šis nerimastingumas gali reikštis negatyviai (liguista) ar pozityvia (sveika) kryptimi. Pirmuoju atveju turimų gėrybių bei vertybių, pvz. maisto, techniškų patogumų, laisvės, demokratijos, žmonės pradeda nebevertinti. Jie nuo jų traukiasi, jas pajuokia ar net naikina. Antruoju atveju žmogus stengiasi pakeisti aplinką taip, kad joje atsirastų vietos ir "aukštesnėms" gyvenimo vertybėms. Atrodo, kad dabartinės Amerikos žemėje tos dvi maišto kryptys (patologinė ir sveikoji) viena su kita kryžiuojasi. Kartais jas labai sunku atskirti, nes jos abi yra viena kitai gerokai panašios. Vienok sveikoji ir pataloginė nerimastis persunkia visus žmogaus gyvenimo sluoksnius: ūkinį, politinį ir dvasinį. Sugretinę šiuose kloduose tas abi maišto linijas, drįsim ateičiai pranašauti chaosą ar utopiją.
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
Kai 1569 m. jėzuitai atvyko į Lietuvą, jų skaičius tuoj pradėjo smarkiai auqti, buvo įsteigta Lietuvos provincija, netrukus tapusi viena didžiausių visame pasaulyje. Kai 1773 m. Jėzuitų ordinas popiežiaus dekretu buvo panaikintas, Rusijos imperatorienė Katarina neleido savo šalyje to dekreto skelbti, tad ir dalis Lietuvos provincijos jėzuitų išliko. 1814 m. popiežius vėl atgaivino Jėzuitų ordiną, bet po kelerių metų jie buvo uždaryti visoje Rusijoje, tai ir lietuviai jėzuitai baigė savo dienas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo atkurti ir jėzuitai 1923 metais. Tad šiais metais švenčiame auksinį šio atkūrimo jubiliejų. Šia proga norime ir skaitytojus plačiau supažindinti su nepriklausomosios Lietuvos jėzuitų veikla, užtat pradedame spausdinti T. Broniaus Krištanavičiaus, S.J., parašytą trumpą lietuvių jėzuitų istoriją.
Redakcija
AUTORIAUS ŽODIS
Prieš keletą metų prašė mane vyresnieji ir konfratrai parašyti Lietuvos Jėzuitų Provincijos istoriją, apimančią nepriklausomybės laikotarpį. Nebūdamas istorikas, tą darbą apsiėmiau labai nenoriai. Sutikau todėl, kad būtų labai gaila, jei netolimos praeities platūs ir sėkmingi tėvų jėzuitų darbai būtų užmiršti arba dokumentai apie jų darbus tūnotų archyvuose. Tris kartus buvau tų darbų liudininku (1926 m., 1932-1936 m. ir 1939 m.) ir pats esu prie jų šiek tiek prisidėjęs. Pažinau pirmuosius tėvus, klierikus ir brolius ir mačiau nuoširdžias jų pastangas tarnauti Dievui ir mūsų tautiečiams. Be to, rašyti vertė ir ta aplinkybė, kad yra daug gyvų liudininkų, mačiusių tėvų darbus, kurie galės pasitaikiusias klaidas arba netikslumus atitaisyti, geriau nušviesti kai kuriuos faktus arba pastatyti juos į tikslesnę perspektyvą.
Rašydamas Lietuvos Jėzuitų istoriją, rė-miausi įvairiais šaltiniais. Visų pirma T. Jono Kipo atsiminimais. Būdamas Kaune, T. Kipas rašė dienyną, kuriame tik jam pačiam išskaitoma stenografija buvo pažymėti svarbiausieji Jėzuitų gimnazijos arba Kauno visuomenės įvykiai. Persikeldamas į Vokietiją 1941 m. pradžioje, T. Kipas dienyno sąsiuvinius paliko vienai seselei Kaune. Kažkoks lietuvis, komunistų šnipas, tuos sąsiuvinius (jis vadina juos konspektais) atvežė T. Kipui į Berlyną (žiūr. Švyturys, 1967 m. 22 ir 23 nr.). Mano prašomas, iš tų konspektų T. Kipas diktavo sekretorei savo atsiminimus vokiečių kalba. Jie apima laikotarpį nuo 1922 m. spalio mėn. iki 1940 m. gegužės mėn. 31 dienos. Išnašose jie bus pažymėti Kipp, Litauen vardu.
Jonas Miškinis
Šiais laikais daug paauglių mėgsta išsiskirti savo originalia išvaizda, kaubojiška apranga, ilgais plaukais, na, ir triukšmingu elgesiu. Tai iš dalies susiję su šių laikų mada ir polinkiu pamėgdžioti. Žinoma, po kurio laiko tai praeina. Tokia paauglių išore ir jų elgesiu daug kas nepatenkinti. Tačiau ne išorė, bet jaunuolio vidus turėtų labiau jaudinti suaugusius, ypač tėvus.
Valia
Paauglystės amžiuje ugdoma valia. Paaugliai vertina drąsą, ryžtą, iniciatyvą, vyriškumą. Visur, kur tik gali, stengiasi parodyti savo drąsą, neatsisakydami pavojingų ir kartais rizikingų situacijų. Tačiau ne visada jie sugeba atskirti užsispyrimą nuo atkaklumo, drąsą nuo nutrūkgalviškumo.
Jie, siekdami savarankiškumo, skuba greičiau tapti panašiais į suaugusius — suvyriškėti ar sumoteriškėti. Jie dažniausiai iš suaugusiųjų perima blogus įpročius — pradeda rūkyti, gerti alkoholį. Dažnai savarankiškumo siekimas pasireiškia paauglių negatyviškumu. Tada disciplina jiems esti nepakeliama, labai pasikeičia pažiūros į suaugusiuosius. Į moralinius tėvų patarimus ir nurodymus atsako šiurkščiai, nepagrįstais pykčio priepuoliais.
Todėl tėvai ir mokytojai turi gerai žinoti paauglio psichines ypatybes, kad kartais nedarytų auklėjimo klaidų. Dėl to visada reikia atsižvelgti į šį sudėtingiausią jaunuolio gyvenimo laikotarpį. Kai kurie tėvai savo vaikus laiko vis "mažais", kuriems nusibosta nuolatiniai ir vienodi jų pamokymai, slopina jų iniciatyvą ir tuo pačiu trukdo vystytis daugeliui teigiamų savybių. Labai blogai jaunuolį veikia suaugusiųjų nesivaldymas, dažnas irzlumas, rėksmingumas, veiksmų netolygumas. Dėl to neretai silpnėja jaunuolio meilė ir pagarba tėvams.
Daiva Valaitytė
Mūsų Čikagos Aukštesniosios Lituanistinės Mokyklos aštuntoje klasėje yra 21 mokinys: 5 berniukai ir 16 mergaičių. Jie yra 15-17 m. amžiaus jaunuoliai, visi yra iš Lietuvos atvykusių tėvų vaikai. Kad jie skaito amerikietiškus laikraščius ir žurnalus, tai visiems aišku, bet lietuvių kalbos pamokose buvo teirautasi, kiek šių jaunuolių skaito lietuvišką spaudą. Prisipažino, kad tik kai kurie peržiūri lietuviškus laikraščius ar žurnalus, bet ir jie pareiškė, kad lietuviški laikraščiai nėra įdomūs. Svarstyta, kodėl neįdomūs.
Norint tiksliau atsakyti į šį klausimą, buvo susitarta, kad visa klasė rūpestingiau peržiūrės ir atidžiau stebės Čikagos lietuviškus ir amerikietiškus laikraščius nuo rugsėjo 23 iki spalio 21 dienos ir po to pasakys savo įspūdžius bei pastabas. Visi skaitė, darė iškarpas iš laikraščių, rinkosi rašinėliams temas. Pasibaigus sutartam laikui, buvo pasidalinta mintimis.
Mokiniai aptarė skirtumus tarp lietuviškų ir amerikietiškų laikraščių. Iš lietuviškų laikraščių daugumas iškirpo jiems labiau patikusius ir įdomesnius straipsnius. Štai kas mūsų jaunimą labiausiai domino:
1. Iš okupuotos Lietuvos atbėgusio advokato Zigmo Butkaus ir jo šeimos liudijimas bei visi su jų pabėgimu susiję straipsniai.
2. Šūkiai, reikalaują Lietuvai laisvės, o taip pat Romoje esančio paminklo fotografija su įrašu "Lituania Libera" — Laisvoji Lietuva.
3. Čikagos spauda apie teisininką Z. Butkų.
4. Okupuotos Lietuvos kunigų laiškas Kosyginui.
5. Šuolis į laisvę (Simo Kudirkos laisvės siekimo drama).
6. Pabėgo Kievo operos direktorius.
7. Didžioji pažadų reikšmė.
8. Elektros bangos gydo ligonius.
9. Kraujo tinkamumas.
10. Kiek uždirba amerikietis.
11. Skautybės kelias.
12. Aplink mus.
Iš čia paminėtų iškirptų straipsnių jau matyti, kokie klausimai labiau domina mūsų klasės jaunimą. Gal daugiausia mokinių savo rašinėliams pasirinko temas apie Z. Butkų ir jo šeimą, apie jų liudijimus, pranešimus susirinkimuose, kurie buvo laikraščiuose aprašyti. Taip ir kitos iškarpos rodo, kad visiems rūpi Lietuvoje gyveną lietuviai, jų pastangos, siekiant Lietuvai laisvės, nesibijojimas net ir didžiausių pavojų, kad galėtų išbėgti iš okupuotos Lietuvos ir čia, laisvės kraštuose, liudyti bei skelbti pasauliui apie baisią komunizmo priespaudą.
(A. Maceinos "Didžiuosius dabarties klausimus" vertinant)
Dr. Gr. Valančius
III. Dialektika, paradoksai ir oportunizmas
"Pasaulio sekuliarizacija" skyriuje Maceinos dezintegracinės tendencijos atsiskleidžia visu ryškumu, čia jis jungia, vienija, integruoja, bet štai vėl skaldo, išskiria, dezintegruoja pagal reikalą, kurį diktuoja jo dialektika. Tos dialektikos ašis yra tezė, kad pasaulis nėra Dievas (jame negyvena, nesireiškia, neženklina), bet yra Dievo. Pasaulis yra Dievo kūrinys, bet jis, ateistiškai orientuotas, to nenori pripažinti ir kratyte kratosi. Tas pasaulis iš vienos pusės (ontologiškai) yra blogas, nes, neigdamas savo kūriniškumą, kratosi santykio su Kūrėju, o iš kitos pusės (kosmologiškai) jis yra geras, nes einąs savo "autonomišku" keliu, laikosi savo paties dėsnių, tvarkos ir turi net savas tiesas! Kaip sakyta. Dievas jame vis tiek jau nebegyvena ir savęs nebeženklina; tartum jau suaugusį vaiką būtų į bernus išleidęs — manykis, kaip išmanai.
Iš pasaulio išeidamas (bet tik iš kosmologinės jo plotmės), Dievas įspėja jame Jo nebeieškoti, nes vis tiek nebus galima rasti. Jis pasirinkęs kitą gyvenvietę ir kitokį būdą save ženklinti, apreikšti (plg. 59-79 psl.). Moka juokauti ir Dievas, ar ne? Keistai, labai keistai, netgi paikai gali visa tai skambėti, jei nors sekundei užmirši Maceinos dualistinę dialektiką: pasaulis kosmologinėje bei antropologinėje ir pasaulis ontologinėje plotmėje. Dėl to, skaitant apie pasaulio "sekuliarizaciją", patartina nepaliaujamai prieš akis turėti dviveidžio romėnų dievo Januso vaizdą. Jis viena galvos puse žiūri į kosmologinę (ne Dievas) pasaulio plotmę, o kita — į ontologinę (Dievo) pasaulio plotmę. Visuomet čia atkreiptinas dėmesys į vardininko ir kilmininko linksnius. O jei turi neblogą vaizduotę ir atmintį, tai visą laiką galvok ir vaizduotėje laikyk abi mėnulio puses: šviesiąją ir tamsiąją. Taip pat gali vaizduotis Dievą ir velnią, pasidalinusius pasaulį per pusę. Užmiršk, kad pasaulis yra vienaplotmis ir vienareikšmis. Kai skaitydamas sutinki žodį pasaulis, stabtelk ir įsitikink, katrą pasaulį susitikai (kosmologinį ar ontologinį). Įspėju, kad, skaitydamas knygą, tai turėsi daryti kokius 200 ar 300 kartų.
Redaktorius
Neseniai JAV LB Švietimo Taryba sudarė vaikams ir jaunimui tinkamų knygų sąrašą. Ten buvo surašyta apie 100 įvairių mūsų autorių parašytų knygų, bet gal tik kokia dešimt tikrai būtų mielai vaikų ar jaunimo skaitomos. Kitos dabartiniam mūsų jaunimui būtų neįdomios arba nesuprantamos. Į tą mūsų vaikams ar paaugliams tinkamą dešimtuką būtinai reikėtų įrašyti ir neseniai pasirodžiusią Nijolės Jankutės knygelę vaikams "Šamo ežero sekliai". Manytume, kad ji labiausiai tiktų 9-12 m. amžiaus vaikams, bet ir vyresni mielai paskaitys, nes jau nuo pat pradžios užsimezga skaitytojo smalsumą žadinanti intriga ir jį išlaiko iki pabaigos. Tėvams čia bus tik vienas uždavinys — įsiūlyti vaikams ją pradėti skaityti. O kai pradės, tai patys, be jokio raginimo, varys iki galo.
Visi vaikų nuotykiai pasakojami gana nuosekliai ir logiškai. Juos vaikai priims. Nors kai kurie pasakojami nuotykiai atrodo nepaprasti, bet juose nėra dirbtinumo, vaikai elgiasi pagal savo amžių.
Prie teigiamų knygos ypatybių reikia priskirti ir Nijolės Palubinskienės iliustracijas. Jos nei per senoviškos, nei per modernios — tokios, kokios dabartiniam vaikui bus priimtinos ir įdomios.
Manome, kad apie šią knygą, apie jos literatūrinę vertę dar kas nors ir šiame skyriuje pasisakys, o dabar tik pora kritikos pastabų.
Kiekviena jaunimui skirta knyga turi turėti ir tam tikrą auklėjamąją vertę. Negalima neigti, kad šioje knygoje to nebūtų. Aiškiai čia gėris laimi, vaikai parodo nemaža tikro jaunatviško ir vaikiško heroizmo. Gal vienas dalykėlis, kurį būtų galima autorei prikišti — tai pagrindinio herojaus Rimo elgesys su savo jaunesniąja sesute Ale. Žinome, kad to amžiaus berniukai mergaičių nemėgsta, jų vengia ir laiko "vištelėmis". Ne išimtis ir mūsų Rimas. Tačiau gal per dažnai ir per grubiai jis su sesute elgiasi, net matant ir girdint motinai. Motina turėtų jį už tai dažniau sudrausti ir tarti kokį nors auklėjimo žodį. Knygoje to šiek tiek pasigendama.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS
AUKOTI, AUKAUTI IR SUKELTI
Kartais yra maišomi veiksmažodžiai aukoti ir aukauti, manant, kad jų reikšmė yra vienoda. Bet juos reikia skirti pagal reikšmes. Aukoti reiškia duoti auką, o aukauti— rinkti aukas. Tad nebūtų tikslu sakyti: Švenčių proga aš jam paaukavau šimtą dolerių. Čia vietoj paaukavau reikia sakyti paaukojau. Manome, visiems bus aišku, ką reikštų toks sakinys: Bažnyčiai buvo suaukauta daug pinigų. Tai reikia suprasti, kad žmonės bažnyčiai surinko daug pinigų. Paskui, žinoma, tuos suaukautus pinigus jie atnešė ir bažnyčiai paaukojo (ne paaukavo). Žodį aukoti angliškai čia galėtume versti to offer, to contribute money, o aukauti — to collect money.
Kalbant apie pinigų rinkimą, čia, Amerikoje, žmonės labai įpratę sakyti sukelti pinigus. Tai yra vertinys iš anglų kalbos — to rise money. Dabar kiekvienam bus aišku, ar yra taisyklingas toks sakinys: Visi susirinkusieji aukavo po penkis dolerius, norėdami sukelti reikiamą pinigų sumą. Žinoma, jis nėra taisyklingas. Jį taip galėtume pakeisti: Visi susirinkusieji aukojo po penkis dolerius, norėdami surinkti reikiamą pinigų sumą.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
KAIMAS IR LITERATŪRA
Per paskutiniuosius dvidešimt metų Lietuvos kaimo išvaizda, sąvoka ir struktūra tiek pasiketiė, kad vyresniojo amžiaus išeiviai, kuriems kaimas buvo kasdieninio gyvenimo dalis, jo šiandien nebeatpažintų. Tas idiliškas praeities kaimas yra iš pagrindų pakeistas kolektyvinio ūkininkavimo, jame gimsta, auga ir bręsta žmonės, kuriems senojo kaimo vaizdas nepažįstamas ir, gal būt, tiek pat neįprastas, kaip senajai kartai kolektyviniai ūkiai.
Laisvųjų ūkininkų suvarymui į kolūkius ir kaimų persilaužimo tragedijai daug dėmesio skyrė ir dar tebeskiria tarybinė literatūra. Tenykščiai rašytojai pernelyg daug dėmesio savo kūryboje skiria ir senojo kaimo nostalgijai, jo idealizavimui. Žinoma, tokia apraiška negali būti pagirta komunistų partijos vadų ir dėl to jos adresu siunčiami priekaištai. Visa bėda yra ta, kad apie dabartinį-kolūkinį kaimą labai mažai rašoma, mažai juo domimasi. Kaip išsireiškiama "Literatūros ir Meno" (nr. 40, Jaunieji apie kaimą) puslapiuose: "mūsų literatūra, matyt, dar nespėjo pateikti platesnės meninės šiandieninio, jau galutinai susiformavusio kolūkio kaimo panoramos". Nespėjo ar nenorėjo — čia jau kitas reikalas.
Jeigu rašytojai savanoriškai nesiima aprašinėti tos "kolūkinės panoramos", mėginama įvairiais dirbtiniais būdais juos privesti prie pasisakymų apie dabartinį kaimą. Vienas tokių mėginimų buvo "Lit. ir
Meno" redakcijos paruošta anketa, kurioje Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos nariai pasisakė kaimo tematika. Kai kurie tų jaunųjų rašytojų atsakymai ar pasisakymai įdomūs tuo, kad, atidavus būtiną papeikimų duoklę senojo kaimo adresu, iškyla aiškus faktas: moderniojo, kolūkinio kaimo panoramoje tos romantiškosios idilijos nedaug yra, o ten įsigalėjusi pilkuma mažai vilioja kūrėją savo perspektyvomis.
Jauniesiems rašytojams buvo pateiktas klausimas: kuo šiandieninis kaimas skiriasi nuo vaikystės atminimų kaimo, kaip pasikeitė jo žmogus, kokie būdingiausi šiuolaikinio kolūkio ir jo žmogaus bruožai?
VINCO KRĖVĖS “RAGANIUS”
Praėjusių metų gruodžio 3 d. buvo tradicinė Jaunimo Centro vakarienė. Meninėje programoje buvo suvaidintas Vinco Krėvės “Raganius”. Vakarienėje dalyvavo ir trys jaunųjų žurnalistų kursų dalyvės: Emilija Pakštaitė, Ina Stravinskytė ir Ramunė Kubiliūtė. Jos, kiekviena savaip, aprašė “Raganiaus” vaidinimą. Čia dedame jų rašinėlius į šiais metais įvestą naują “Teatro” skyrių. Laukiame šiam skyriui ir daugiau bendradarbių.
Redakcija
Čikaga — lietuvių kultūrinis centras, kurioje sutelktos jėgos įstengia suruošti koncertus, operas, parodas ir minėjimus. Deja, Čikagos lietuviai negali pasididžiuoti drama. Nėra nuolatinio vieneto, kuris mus nustebintų naujomis idėjomis ir premjeromis. Kartais su dideliu entuziazmu laikinai susikuria dramos būreliai, bet retai kada jie pakyla virš mėgėjiškumo ir netrukus vėl išsiskirsto.
Yra ir išimčių. Jaunimo kongreso metu Dalios Juknevičiūtės režisūra mums padovanojo Kosto Ostrausko “Kvartetą”, o scenos darbuotojų sąjunga parodė Balio Sruogos spalvingą kūrybą. Aktorių ir režisierės Dalios Juknevičiūtės gabumus publika patvirtino tyla, susikaupimu ir nuoširdžiu plojimu.
Jaunimo Centro 15 metų jubiliejiniame vakare gėrėjomės Vinco Krėvės “Raganiaus” pastatymu. Veikalo centre — Raganius, paprastas, apsukrus ir neperkalbamas kaimietis. Šį vaidmenį atliko Jonas Kelečius, sužavėjęs publiką savo energija ir išradingumu. Jo talentus matėme scenovaizdyje, kostiumuose, režisūroje. Leonas Barauskas įtikinančiai suvaidino bailų Raganiaus draugą. Jųdviejų darni ir subtili vaidyba nulėmė pastatymo pasisekimą. Harmoningai į veikalą įsiliejo ir Arnoldas Alekna, Andrius Barauskas, Stasė Kelečienė. Apšvietimą gražiai tvarkė Č. Rukuiža, o muziką — V. Aleknienė. Žiūrovai jautė vidinę vaidintojų šilimą ir po to klausė: “Kodėl gero daikto taip maža?”
Spaudoje dažnai matome įvairių įvykių aprašymus bei recenzijas, pilnas bereikalingų pasaldymų ir išgyrimų, o tikrai kritikai, kurios labiausiai mums reikia, nebėra vietos. Mąstydama apie “Raganiaus” pastatymą, negalėjau surasti jokių pasiūlymų, kuriuos būtų galima pritaikyti šiam pastatymui, nebent pradėčiau knistis į neesmines detales, kuriose ir pati paklysčiau.
Čikaga laukia daugiau panašių “Raganių” ir raganių režisierių, kurie savo patirtį ir sugebėjimą perduotų dramos išsiilgusiems ir norintiems vaidinti.
ATSILIEPIMAI APIE SPALIO MĖNESIO VEDAMĄJĮ
Praėjusių metų spalio mėn. “Laiškų Lietuviams” vedamajame buvo kalbama apie didesnę toleranciją ir pagarbą kito nuomonei, nesisavinant tik sau tiesos monopolio. Ten buvo pacituotas ir labai teisingas buvusio Jungtinių Tautų sekretoriaus Dag Hammarskjoeld pasakymas: “Šių dienų pasaulis, kaip niekuomet pirmiau, yra suskilęs į dvi dalis, kurių kiekviena kitą laiko klaidos įsikūnijimu, o save — tiesos įsikūnijimu”. Jeigu tai tinka visam šių dienų pasauliui, tai labai tinka ir mums, lietuviams. Ir tai yra viena didžiausių nelaimių, kuri mus skaldo ir silpnina.
Didelė skaitytojų dauguma tą straipsnį teisingai suprato ir redakcijai už jį dėkojo. Bet visuomet atsiranda vienas kitas, kuris neįstengia ar nenori teisingai suprasti, pats visko prisigalvoja, savaip skaitytas mintis interpretuoja ir pradeda net į spaudą apie tas savo liguistas “interpretacijas” rašyti. Manau, kad būtų nerimta ant tokių žmonių pykti — jų reikia tik gailėtis. Juk turime atsiminti, kiek tie mūsų tautiečiai yra privargę, prikentėję, kiek visokių baimių ir persekiojimų patyrę, kai matė okupantų žiaurumus Lietuvoje, kai reikėjo, rizikuojant gyvybe, nuo jų bėgti, slapstytis, nemaža vargo ir pažeminimų išeivijoje pakelti! O žmogus nėra geležinis, jo nervai kartais neišlaiko, palūžta. Tokiems nelaimingiems žmonėms būtų reikalinga atitinkama pagalba, kurios jie ne visuomet ieško ir gauna. Gal daug labiau stebina redaktoriai, kurie tokius ligos simptomų pasireiškimus į savo laikraščius deda. Gal dar gerai, kad tie ligoniai iš baimės savo pavardės nepasirašo, nes jeigu pasirašytų, tai būtų sukompromituoti prieš visuomenę.
Poroje laikraščių buvo rašyta, kad tą minėtą spalio mėn. vedamąjį persispausdins "Vilnis”, “Tiesa”, “Gimtasis Kraštas”. Iki šiol jie dar to nepadarė ir kiekvienam protaujančiam žmogui aišku, kad niekad nepadarys. Tačiau greičiausiai honorarą, o gal ir pastovią algą iš Lietuvos pavergėjų gautų tie šmeižėjai ar tie laikraščiai, kurie tokius šmeižtus deda, skleidžia melagingas nepatikrintas žinias, nori suniekinti mūsų visuomenės veikėjus, suskaldyti visą mūsų išeiviją ir susilpninti jėgas, kad galėtų ramiau savo planus vykdyti Lietuvos okupantas ir tos šalys, kurios nori su juo draugauti.
Kartais kyla klausimas, ar tai daroma iš visiško neišmanymo, ar iš blogos valios. Atrodo, kad čia elgiamasi pagal tą garsųjį Voltairui priskiriamą šūkį: “Šmelžkite, šmeižkite, vis kas nors liks”. Esame dėkingi tiems geros valios žmonėms, kurie suprato ir priėmė to straipsnio mintis taip, kaip jos turėjo būti priimtos. Jų visų atsiliepimus galima sutraukti į vieno žymaus mūsų bendrinių organizacijų pirmininko mums neseniai atsiųstą padrąsinimą: “Parašėte gerą straipsnį. Į nerimtus užsipuolimus nekreipkite jokio dėmesio”. Tokiais atvejais ir kitiems patartume elgtis pagal šiuos, jau kartą “Laiškuose Lietuviams” cituotus pasakėčios žodžius:
“Žmogeli, jei tavo yr’ sąžinė gryna,
Nepaisyk, kad šlovę tau plėšo kaimynai.
Teisingu keliu eik — žinoki, jog paikas,
Nors loja — nustoja, kai pereina laikas”.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Šių metų konkurso tema: Kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių. Už geriausius rašinius skiriamos trys premijos: I-— 100 dol. (mecenatai — Vincas ir Ona Kuliešiai), II — 75 dol. (mecenatė — Aldona Mažeikienė), III — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė). Striapsnis turi būti pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę, adresą bei telefoną atskirame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki 1973 m. vasario mėn. 1 dienos.
Jau sudaryta konkurso vertinimo komisija: Liuda Germanienė, Gailutė Valiulienė, Karolis Drunga, dr. Algis Norvilas ir kun. Leonas Zaremba, S.J.
Premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" metiniame parengime 1973 m. kovo mėn. 17 d. Jaunimo Centre. Meninėje dalyje bus dvi vienaveiksmės operos: "Sūnus palaidūnas" (C. A. Debussy) ir "Telefonas" (G. C. Menotti). Operose dainuoja: Praurimė Ragienė, Aušra Baronaitytė, dr. Algirdas Kriščiūnas ir Julius Savrimas. Akompanuoja Manigirdas Motekaitis.
Atsiųsta paminėti
Ada Karvelytė. NE TIE VARPAI. Lyrika. Viršelis P. Jurkaus. Išleido “Darbininkas”, 910 Willoughby Ave., Brooklyn, N.Y. 11221. Pirmasis poetės eilėraščių rinkinys.64 psl., kaina 2 dol.
GINA ČAPKAUSKIENĖ DAINUOJA. Tai yra pirmoji mūsų žinomos solistės įdainuota ilgo grojimo plokštelė lietuvių kalba. Plokštelėje įdainuota 13 įvairių kompozitorių dainų. Plokštelės kaina su persiuntimu — 6.75 dol. Užsakant plokšteles, siųsti pinigus šiuo adresu: P.O. Box 122, La Šalie 650, Que., Canada.
Antanas Musteikis. KIAUROS RIEŠKUČIOS. Romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas Čikagoje 1972 m. Viršelis — Ados Korsakai-tės-Sutkuvienės. 260 psl., kaina 4.50 dol.
DAINOS IR GIESMĖS. 24 kompozitoriaus Juozo Gaubo kompozicijos solo, mišriam ir vaikų chorui, bažnytinės giesmės, kurias atrinko ir kai kurioms akompanimentus parašė kompozitorius Bruno Markaitis, S.J. Aplanką piešė Marija Biržiškaitė-Žymantienė. Mecenatas — Vytautas Paškauskas. Rinkinio išleidimu rūpinosi Valė Barmienė, 1311 McCollum St., Los Angeles, Calif. 90026. Kaina 3 dol. Pajamos skiriamos Lietuvių Skaučių Seserijai.
JURGIS KRASNICKAS. 50 metų mirties sukakčiai paminėti. Redagavo Vincas Liulevičius. Išleido Studentų Ateitininkų Sąjunga. Kieti viršeliai, 192 psl., kaina 4 dol. Knygą galima gauti pas redaktorių: 6540 S. Campbell Avė., Chicago, 111. 60629.
R. Černius. LIETUVIU KALBOS PRATIMAI penktai klasei arba devintam skyriui. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1972 m. Tai gražiai atliktas jauno mokytojo darbas, tik atrodo, kad penktai klasei kai kurie pratimai gali būti per lengvi.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI. K. Donelaičio lituanistinės mokyklos mokinių laikraštėlis, 1972 m. nr. 2.
KRIVŪLĖ. Leidžia Vakarų Europos lietuvių sielovada. 1972 m., nr. 3(8).