1973 lapkritis november XXIV no10
MOTERIS BAŽNYČIOJE Prel. Vytautas Balčiūnas 328
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (X) Br. Krištanavičius, S.J. 333
TIKĖJIMAS IR MEILĖ Juozas Prunskis 343
REKOLEKCIJOS MILFORDE Br. Petras Kleinotas, S.J. 345
KŪDIKIS SUSIPAŽĮSTA SU PASAULIU A. Augustinavičiūtė 348
BIJOKIME PAVIRŠUTINIŠKUMO Ona Poškaitienė 350
JAUNIMO ORGANIZACIJOS IR NAUJOS GYVENIMO SĄLYGOS Rasa Lukoševičiūtė 352
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 354
JUOZO SLAVĖNO “BALTIJOS BALSAS” K. Pažėraitė 355
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS 360
Viršelis ir vinjetės — Jūratės Eidukaitės
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.
Statement of Ownership, Management and Circulation
“Laiškai Lietuviams” (Letters to Lithuanians) is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Peter Kleinotas, S.J. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago, 111. 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 3342 copies. 3261 copies were distributed to paid individual subscribers by mail, free distribution—50 copies. None (0) distributed to news agents, and none sold through dealers. Total distribution 3311 copies, for office use and left-over copies 31. Actual number of copies of single issue nearest filing date: press run—3342, mail subscription—3261, free distribution—50, total distribution —3311, office use and left overs—31. Annual subscription—$5.00, single copy—50 cents. Second class postage paid at Thompson, Conn.
Buvo ruduo. Žemę dengė margaspalvis geltonų, rudų, raudonų lapų kilimas. Sėdėjau ant aukšto upės kranto ir susimąstęs žiūrėjau žemyn į pamažu upės vaga slenkantį vandenį. Klausiausi paslaptingos upės kalbos, kuri, atrodo, norėjo daug ką pasakyti. Lyg supratau, lyg nujaučiau šitokią jos kalbą:
— Gerai, kad nuo to aukšto kranto žvelgi žemyn, kad žiūri į gilumą. Žmogus tik tada pamato, kas jis yra, jei neskrajoja padangėmis, neįsivaizduoja tuo, kuo jis nėra, bet nuleidžia žemyn akis ir pažvelgia į žemę, ant kurios stovi. Tada jis pamato ir pažįsta pats save. Pamato ir tuos nukritusius rudens lapus. Supranta, kaip čia viskas nepastovu. Dar neseniai tie lapai žaliavo, buvo apdengę visą medį. Jie plačiai kerojo su šakomis, stiebėsi aukštyn su viršūne. Jie savo vaidmenį jau atliko, į medį jų daugiau jau niekas neįkels, niekas jų žaliai nenudažys. Medžiai stovi pliki, tartum apmirę, bet pavasarį jie vėl atgis ir vėl bus apdengti žaliais lapais, rodos, tais pačiais, kaip ir pernai. Bet jie jau bus nebe tie... Tad atsakyk į klausimą: "Ar tas medis bus tas pats, ar jau kitas?" Ir apie mane, apie šią ramiai plaukiančią upę, gali tą pat pasakyti, ir mane gali paklausti: "Ar tu visuomet ta pati, ar kiekvieną minutę vis kita?" Nežinau, ką atsakyti. Juk aš jau šimtmečiais ta pati, bet ir vis kita beveik kiekvieną akimirką. Tas vanduo, į kurį tu žiūrėjai, kai pradėjome šį pokalbį, jau toli nukeliavęs, o tu vis žemyn tebežiūri ir manai, kad žiūri į tą patį vandenį, į tą pačią upę. Žinok, kad ir tavo gyvenimas, kaip upės vanduo: jis visuomet atrodo toks pat, bet kiekvieną akimirką vis naujas, nes tas, kurį prieš kelias minutes matėm, jau toli nutekėjęs ir niekada negrįš. Tu nematai nei mano pradžios, nei galo. Į mane žiūrint, ir laiko sąvoka išnyksta. Jei gerai įsiklausysi į mano kalbą, suprasi, kas yra amžinybė; suprasi, kad jos niekas neriboja, kad ten nėra ir nebus laiko, o tik nuolatinė dabartis. Mano kelionės tikslas — beribis okeanas. Į jį aš keliauju, į jį aš skubu. Ne kitoks ir tavo šios žemiškosios kelionės tikslas. Tu keliauji į ten, kur nėra nei laiko, nei ribų, kur nėra pradžios nei pabaigos. Tu keliauji į protu neaprėpiamą amžinybės okeaną.
A. Kezio, S.J. nuotr.
O. MIKAILAITĖ
KAIP IR VISI MIRTINGIEJI...
I
Magnolija,
vakarui atėjus,
nusivilks balinę suknelę
ir išeis.
Prašiau.
Paliks ji ant žolės
tau
talismaną — —
II
Nuausiu tau vestuvinę
iš obelies žiedu —
lengvą kaip pūkas,
lengva kaip pūkas — tu.
Nupinsiu tau vainiką
iš obelies žiedu —
skaistų kaip rytas,
skaisti kaip rytas — tu.
Tada jau pailsėsiu,
čia, va, po obelim.
Tegu žiedai nukrinta,
ir aš su jais — pusnin.
III
Šiemet, sakiau,
aš poezijos jau nerašysiu
Šie metai —
ką jie į mane įrašyt sumanys?
Ar skaitys kas
hieroglifus, brūkšnius, omegas,
jei knyga, užversta
ant langinės,
šlampa nuo šilto lietaus?
PREL. VYTAUTAS BALČIŪNAS
Tai nepaprastai plati tema. Mėginsiu eiti ne tiek platyn, kiek gilyn. Noriu ribotis tik kai kuriais pačiais esmingiausiais klausimais, žvelgdamas į moterį Bažnyčios būtyje, Bažnyčios mokyme ir Bažnyčios gyvenime. Iš gausybės neesminių klausimų bus paliesta prabėgomis tik vienas kitas ir tik tam, kad labiau išryškėtų tai, kas esmingiausia.
Atskleisti, kas iš tikrųjų yra moteris Bažnyčios būtyje, kaip Bažnyčia supranta jos paskirtį ir misiją ir kaip Bažnyčios gyvenime jos misija geriausiai gali būti įgyvendinama, daugiausia šviesos mums gali duoti žvilgsnis į didžiosios Moters, Moterų Moters, moters idealo Marijos vietą ir rolę Bažnyčioje. Nuo jos tad ir pradėsime savo svarstymus, kiekvieną kartą iš eilės gilindamiesi atskirai į moterį Bažnyčios būtyje. Bažnyčios mokyme ir Bažnyčios gyvenime.
1. MOTERIS BAŽNYČIOS BŪTYJE
Tur būt, giliausiai Bažnyčios esmė atskleidžiama, naudojantis šv. Pauliaus duotuoju gyvo organizmo, to paties kūno galvos ir narių palyginimu ir vadinant ją Mistiniu Kristaus kūnu. Taip ją pavadino Pijus XII savo enciklikoje "Mystici Corporis Christi" (1943), kurioje jis leidosi į kiek galint pilnesnį Bažnyčios esmės atskleidimą. Šiuo atžvilgiu — Bažnyčios esmės įžvalga — ta enciklika, atrodo, ne ką tėra pralenkta ir II Vatikano Susirinkimo.
A. Kezio, S.J. nuotr.
Bažnyčios šaltinis ir centras yra Kristus. Laiko būvyje iš mergelės Marijos gimęs, gyvenęs ir miręs istorinis Kristus. Prisikėlęs iš numirusių, ir per savo Dvasią — Šventąją Dvasią tebegyvenąs ir tebeveikiąs visa savo būtimi visais laikais Kristus — pratęsiąs savo buvimą ir veikimą žmonėse — Bažnyčioje, mistinis Kristus.
Pažymėtina, kad Kristus, kaip žmogus, yra vyras. Tačiau kartu kai kuo iš esmės jis ir skiriasi nuo kiekvieno prieš jį ar po jo gyvenusio vyro. Jis pralenkia kiekvieną vyrą ir iškyla begaliniai aukščiau jo savo asmeniu. Šia prasme Kristus ne žmogus, o Dievas. Jis — antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo — Dievo Sūnus, įsikūnijęs žmogaus prigimyje. Kristus, kaip asmuo, yra Dievas ir tai, kad jis savyje jungia dvi — Dievo ir žmogaus — prigimtis yra mūsų tikėjimo tiesa. Norint likti kataliku, negalima sakyti, kad Kristuje yra du asmenys — Dievo ir žmogaus arba, kad jame yra tik viena žmogiškoji prigimtis, o ne dvi — Dievo ir žmogaus — prigimtys, sujungtos vieno dieviškojo asmens. Tai paminime ir pabrėžiame dėl tolesnių iš to plauksiančių išvadų, ypač svarstant Kristaus santykį su moterimi ir moters vietą Bažnyčioje.
BR. KRIŠTANAVIČIUS. S.J.
X. PAGRYŽUVIO NAUJOKYNAS
Pagryžuvio naujokynas buvo oficialiai atidarytas 1929 m. rugsėjo mėnesio 15 dieną. Namų vyresniuoju ir naujokų magistru buvo paskirtas T. Povilas Boegneris, 1893 m. gimęs vokietis jėzuitas. Jo padėjėju buvo T. Pranciškus Ksaveras Jung. Jis tvarkė ūkį, patardavo magistrui ir rūpinosi naujokų sveikata. Klierikas Antanas Albertas, taip pat vokietis, mokė naujokus lotynų ir vokiečių kalbų. Brolis Petras Dreisewerdas globojo brolius naujokus, kepė duoną ir prižiūrėjo švarą. Brolis Juozas Jonkus rūpinosi laukais ir daržais. Brolis Jurgis Želvys virdavo valgyti ir supirkinėdavo maisto produktus. Prieš oficialų naujokyno atidarymą iš s'Heerenbergo naujokyno į Pagryžuvį buvo atkelti trys antrųjų metų klierikai naujokai: Jonas Kukta, Balys Laukaitis ir Jurgis Smilgevičius. Jie pažino naujokyno tvarką ir turėjo į ją įvesti naujai įstojusius. Jų buvo trys: kun. Pranciškus Masilionis, Kauno Kunigų Seminarijos klierikas Antanas Liuima ir Povilas Motiejaitis. Pabuvęs naujokyne keletą mėnesių, Motiejaitis pamatė, kad neturi pašaukimo ir išstojo. Broliai naujokai taip pat buvo trys: Viktoras Bartkus, Kazimieras Gecevičius ir Stanislovas Tamkvaitis. Visi gyveno antrame aukšte. Koplyčia buvo apačioje. Pirmame aukšte gyveno nuomininkas ir devynios šeimos. Naujokyno atidarymo dieną T. Bružikas vedė Šiluvoje misijas ir išgarsino, kad netoliese, Pagryžuvyje, buvo atidarytas naujokynas. Namo padėtį apibūdino naujokas Balys Laukaitis, dainuodamas jo paties sukurtą dainą: "Aukšti mūrai, baltos sienos, o tuos mūruos skylės vienos".1
Naujokų magistras T. Povilas Boegneris tiek savo išvaizda, tiek griežtu charakteriu kai kam primindavo popiežių Pijų XI. Jis buvo tikras vokiečio-prūso tipas. Nors buvo gerokai pramokęs lietuvių kalbos ir susipažinęs su lietuviais, bet vis tiek pasilikęs charakteringas vokietis, net šiek tiek palinkęs į nacizmą. Būdamas griežtas asketas, mokėdavo susivaldyti, bet vis dėlto buvo galima pastebėti, kad į lietuvius jis žiūri lyg iš aukšto, lyg juos laikydamas žemesnės rasės. Jeigu jam kas nors nepatikdavo, su naujokais kartais elgdavosi labai šiurkščiai. Naujokai į tai nekreipdavo daug dėmesio, nes manydavo, kad jis tik bando jų kantrybę ir kitas dorybes. Gal taip ir buvo. Nors jis buvo kietas ir šaltas, bet labai darbštus, tvarkingas ir pamaldus.2
T. Pranciškus Jung buvo gimęs 1898 m. Pirmojo pasaulinio karo metu jis buvo karininkas. Į Jėzuitų Draugiją įstojo 1920 m. Ir jis buvo tikras vokietis ir nemažas nacių gerbėjas. Pabuvęs Pagryžuvyje porą metų, jis prarado pašaukimą, buvo perkeltas į Vokietiją ir išstojo iš ordino.
Pabėgę klierikai Pullache 1946 m. Iš kairės i dešinę sėdi: S. Gaidelis, J. Raibužis ir P. Daugintis. Stovi: A. Tamošaitis, P. Rabikauskas, V. Juodeika (išstojęs). J. Giedrys ir D. Slapšys.
Klierikas Antanas Albertas buvo malonaus būdo žmogus. Jis gimė 1903 m. Pabaigęs gimnaziją, įstojo į jėzuitų ordiną. Naujokyną atliko s'Heerenberge, filosofiją studijavo Valkenburge. Į Kauną atvyko 1927 m. ir mokytojavo jėzuitų gimnazijoje. Iš Kauno buvo perkeltas į Pagryžuvį. Ten jis mokytojavo porą mėnesių. Jis mirė Vokietijoje 1961 m.
VLADAS ŠLAITAS
MENAS MENUI
Menas menui yra aukščiausia savimylumo rūšis.
Tai trupučiuką kvepia narcizmu.
Vienas vaizdas praeina,
ir kitas vaizdas praeina,
ir trečias vaizdas praeina,
ir nė vienas jų atminty nepalieka ženklo.
Kai negali rašyti, tai geriau nerašyk.
Geriau susirask kur nors ramia ir nuošalia vieta sodo vienatvėje
ir ilsėkis.
Taip bus geriausia.
Antra vertus,
jeigu ir nieko neparašysi,
tai dėl to nebus niekam nuostolio,
nes žonglieriavimas žodžiais
yra tuščias,
pigus
ir labai neskoningas dalykas.
Visa tai aš rašau tiktai tau,
mano senas bičiuli,
mano mielas ir mano senstantis Vladai Šlaitai.
JUOZAS PRUNSKIS
Kartą Paryžiaus parodoje buvo išstatytas baskų dailininko Maxime Real paveikslas, vaizduojąs Kristų, nešantį ant savo pečių kryžių. Kristus atvaizduotas ne suvargęs, krintantis, o su kryžiumi žygiuojąs, lyg pergalės triumfe. Tolimesnė paveikslo dalis paaiškina, kodėl Išganytojas toks maloniai ryžtingas: aplink jį daugybė vyrų, moterų, jaunimo, vaikų, kunigų, vienuolių, darbininkų, karių, mergaičių. Visi jie eina drauge su juo į Golgotą, pasiryžę aukotis. Visi jie siūlo savo pečius Kristui padėti kryžiaus naštą nešti. Tikėjimas jiems duoda ryžto ir įkvėpimo.
Tikėjimas yra toks didelis įnašas ne tik atskiram žmogui, bet ir visai žmonijai. Poezijos genijus Goethe savo veikale "Israel in der Wueste" rašė: "Svarbiausias dalykas žmonijos istorijoje, nuo kurio ir kiti dalykai priklauso — tai susidūrimas tarp tikėjimo ir netikėjimo... Kiekvienas laikotarpis, kai tikėjimas vyrauja, yra šviesus, iškilus ir vaisingas ir to laikotarpio žmonėms, ir ateities kartoms". Tai savaime suprantama. Tikėjimas nustato gaires ir atneša jėgos bei ryžto eiti tuo pasirinktuoju gėrio keliu. Tikintis ir tikėjimu gyvenantis žmogus, kaip tos asmenybės minėtame paveiksle, yra skubus padėti savo artimui nešti kryžių. Tuo jis padeda ir pačiam Išganytojui atpirkimo misijoje. Tai paliudijo ir kompozitorius Chopinas, kai, paskutinės ligos metu atlikęs išpažintį, pasakė: "Dabar aš esu prie laimės šaltinių".
Tikėjimas būna žmogui parama kaip tik pačiomis tamsiausiomis gyvenimo valandomis. Vengrų rašytojas Tihamer Toth savo knygoje "Didysis Išganytojas" cituoja 11 metų lovoje išgulėjusios sergančios moters laišką: "Baisūs likimo smūgiai mane užgulė. Aš viską praradau: savo tėvus, savo mylimą ir mylintį sužadėtinį, visas medžiagines vertybes. Tapau tikra neturtėle. Ir kai aš galvojau, kad jau viskas prarasta, ką tik buvo galima prarasti, tada mane užgulė ilga liga su baisiais kūno skausmais. Turėjau pakelti rimtas operacijas, kurių kiekviena mane sugrąžino nuo mirties vartų, bet nepakeliamų skausmų kaina. Ištisais metais aš gulėjau ligoninėje, tarp visiškai svetimų, be namų, be jokių pajamų. O vis dėlto aš jaučiuosi turtinga, nes suradau sielos ramybę ir pasitenkinimą, kurio neturėjau savo gerovės laikais. Aš radau Kristų, kuris dėl mūsų, dėl kenčiančių mirė ant kryžiaus. Mirė dėl mūsų, kurie išmokome kantriai kentėti su pasiaukojimu, su nuolankiu pasitikėjimu Dievu. Mes jau nebeklausiame, kodėl turime kentėti, bet darome kryžiaus ženklą, pasivesdami Dievo valiai".
BR. PETRAS KLEINOTAS, S.J.
Šv. Ignacas Loyola, jėzuitų ordino įsteigėjas, 1521 m. kare su prancūzais buvo sužeistas — granatos skeveldra jam sulaužė koją. Gydydamasis ligoninėje, perskaitė Kristaus ir šventųjų gyvenimus. Iš tų knygų suprato, kad ir šventieji buvo labai kilnūs žmonės, nepaprastai drąsūs riteriai, verti pagarbos didvyriai. Kuo daugiau tas knygas skaitė, tuo ryškiau jam švito Kristaus Karaliaus ir jo karalystės idealas.
Pasveikęs Ignacas keliavo į artimiausią Marijos šventovę — Monserrato benediktinų bažnyčią, kurioje ilgas dienos ir nakties valandas budėjo, meldėsi, pagaliau padėjo prie Marijos altoriaus savo riterišką kardą, o mulą, kuriuo čia atjojo, padovanojo benediktinams, atliko viso gyvenimo išpažintį, savo rūbus pakeitė į elgetos rūbus ir iškeliavo į Manresos miestelį, esantį už 12 mylių. Čia jis išbuvo beveik ištisus metus, kasdien dalyvaudamas mišiose ir apie 7 valandas praleisdamas maldoje. Likusį nuo maldos laiką sunaudojo ligonių lankymui ir elgetavimui sau bei vargšams maisto.
Milfordo rekolekcijų namai
Savo dvasios pergyvenimus, mintis ir idėjas Ignacas rūpestingai užsirašydavo. Iš tų užrašų palengva vystėsi "Dvasinių lavinimų" (rekolekcijų) knygelė. Tuose jo užrašuose buvo labai sutrauktai pažymėtos pagrindinės krikščionybės tiesos: Dievas — sutvėrėjas, nuodėmė, pragaras, dangus, Išganytojas — Kristus Karalius ir jo karalystė, už kurią žmonėms reikia kovoti. Prie tų mąstymų jis dar iš savo praktikos pridėjo įvairių nurodymų ir patarimų siekiantiems dvasinio tobulumo.
Ta Ignaco rekolekcijų knygelė pirmą kartą buvo išspausdinta 1548 m., kai jis jau buvo savo įsteigto jėzuitų ordino generolas. Visi pirmieji jėzuitai buvo laimėti ir išauklėti Ignaco rekolekcijų instrukcijomis, idėjomis ir dvasia. Kaip iš mažos gilės išauga plačiašakis ąžuolas, taip, galima sakyti, iš tos mažos knygelės išaugo ir jėzuitų ordinas, pats didžiausias iš visų vienuolijų.
A. Augustinaviciūtė
Paklauskite bet kurių tėvų: kiuris vaiko gyvenimo laikotarpis nulemia intelekto vystymąsi? Atsakys įvairiai, bet mažai kas nurodys laiką tarp dešimties mėnesių ir pusantrų metų.
Harvardo universiteto mokslininkai, tirdami priešmokyklinio amžiaus vaikų intelekto lygį, nustatė, kad tuo metu motina turi didžiausią įtaką būsimos asmenybės savybių formavimuisi.
Iš pradžių prof. White ir jo kolegos neįtarė, kad pagrindiniu tyrimo objektu taps kūdikiai tarp dešimties ir aštuoniolikos mėnesių. Mokslininkus tiesiog domino, kodėl vieni vaikai mokosi gerai, o kiti yra nepažangūs. Kitais žodžiais tariant, kas, dar prieš vaikui įstojant į pirmą skyrių, nulemia jo pažangumo lygį. Buvo atrinktos dvi vaikų nuo trejų iki šešerių metų amžiaus grupės. Į pirmąją grupę "A" įjungti išimtinai gabūs vaikai (imtas domėn ne tik jų pribrendimas mokslui, bet ir mokėjimas bendrauti su kitais vaikais). Į antrąją grupę "B" pateko vaikai, kurie mokykloje neabejotinai buvo nepažangūs.
Judrumu vaikai nesiskyrė. Skyrėsi intelekto lygiu ir socializacijos lygiu. Pavyzdžiui, "A" grupės vaikai žinojo, kaip kreipiamasi į suaugusius, kai reikalinga jų pagalba ar kokia nors informacija, jie galėjo numatyti savo poelgių rezultatus; sugebėjo mintyse susidaryti planą, kad po to jį įvykdytų, mokėjo reikšti žodžiais sudėtingas mintis.
Netrukus tyrinėtojai padarė jiems patiems netikėtą išvadą — skirtumas tarp grupių susidarė dar gerokai prieš sueinant trejiems metams. Po to dėmesį perjungė nuo vienerių iki trejų metų. Pagrindiniu tyrimų objektu tapo vaiko pasaulio sudėtinės dalys, jo komponentai. Mokslininkus domino, kaip dažnai motina kalba su mažyliu, kaip skatina ir ką draudžia.
Per dvejus metus surinkta gausybė medžiagos apie keturiasdešimties motinų vaikus ir pagaliau rasta amžiaus riba, nuo kurios "A" ir "B" grupių vaikų intelektų vystymasis nuėjo kitu keliu. Jau dvimečiai akivaizdžiai skiriasi. Būtent, laikotarpyje tarp dešimties mėnesių ir pusantrų metų vyksta kai kas svarbaus, kas nulemia tolesnį intelekto vystymąsi.
Ona Poškaitienė
Noriu papasakoti apie moterį, jos pažiūras į gyvenimą, jos gyvenimo būdą, kurį daug metų man teko betarpiškai stebėti ir kurį aš labai vertinu. Daug kur remsiuos jos pačios laiškais, kai kur ją tiesiog cituosiu.
"Aš esu tik moteris. Dar žmona ir motina. Mano išsilavinimo — tu pati žinai, — per erškėčių kelius gautas liesutis diplomas. Kur ten man prilygti toms, kurios kalba aukštais žodžiais apie asmenybės laisvę, meninės kūrybos sferas, Froidą ar Džoisą, nepasotinamą alkį intelektualinei ekvilibristikai.
Mano pasaulis, pagaliau to pasaulio suvokimas tolimas šioms sąvokoms. Aš visada truputėlį susigūžiu, susitraukiu, skaitydama tas aukštas mintis. Susigūžiu, nes ne viską suvokiu iš karto, turiu gerai gerai įsiskaityti. Ir vis vien lieku kažkur šalia, o gal net ir už pilno suvokimo ribos".
Prisipažįstu, niekad per daug nesižavėjau aštraus proto, vyriškos logikos, filosofuojančiomis moterimis. Jos man atrodė šaltos, sausos, kažkokios nemoteriškos ir... nelaimingos. Visos, kurias tik pažinojau. Savo asmeninį gyvenimą jos paverčia keistu metalo laužu. Ieškodamos vertybių ir dvasinio tobulėjimo, jos nenusileidžia ant žemės ir nepasiima tų vertybių, kurios arčiausiai, tiesiog prašosi paimamos. Be kavos puoduko ir rafinuotos žodinės miglos vargu ar jos daugiau sugeba duoti žmonėms, kurie šalia jų. Žinias, suvokimą pasistačiusios sau tikslu, jos nesugeba susigaudyti sunkesnėje gyvenimiškoje situacijoje.
Kalbomis vaikų nepamaitinsi. Pagaliau ar žmogus, gyvendamas net labai gerų knygų pasaulyje, visada būna pats tobulas? Ar pereina tas brangus dvasios kristalas į tą, kuris skaito. Vadinasi, yra dar kažkas, kas sieloje paruošia, išpurena dirvą priimti gėriui. Vieną knygą gali skaityti labai daug kartų — su amžiumi, su patirtimi joje atsivers vis nauji ir nauji dalykai, naujas minčių ir poelgių grožis. Vadinasi, ko nėra tavyje, to nerandi ir pas geriausią rašytoją. Aš nežinau, ar taip, bet, tur būt, taip, jeigu net didelių eruditų tarpe atsiranda menkos sieliūkštės žmonių.
Rasa Lukoševičiūtė
Kas atsitinka su žmogum, kai jo gyvenimo būdas per greitu tempu keičiasi, jo galvosena pavirsta į mašiną, jo tikėjimas gyvenimu — į nerealybę ar šablonišką komercinę idėją? Ar yra galimybių šioje žemėje to išvengti? Ar mūsų jaunimo organizacijos, pvz. skautų organizacija, gali įterpti savo ideologiją į šių laikų visuomenę? Tai bus pagrindinės šio rašinio mintys, kilusios perskaičius knygą "Future Shock" (Alvin Toffler).
Šiais laikais ir ateityje žmogui daro ir darys didelę įtaką nauji produktai, naujos mados, naujas masinis galvojimas. Jam teks augti ir vystytis nepaprastai greitai besikeičiančiose sąlygose, kur jis turės suspėti ne tik savimi rūpintis, bet ir auklėti šeimą pagal visuomenės nustatytas taisykles, dirbti ir linksmintis, o ypač galvoti. "Unless man quickly learns to control the rate of change in his personal affairs as well as in society at large, we are doomed to a massive adaptational breakdown".
Taigi, jei žmogus nepajėgs valdyti tai, kas aplink jį taip greitai keičiasi, jeigu jis nepajėgs susidaryti savo nuomonės tam tikrais klausimais, bet seks masės galvojimu, jeigu šis neišpasakytai greitu tempu gyvenantis pasaulis išsmuks iš žmogaus pirštų, tai žmonija nepajėgs gyventi kaip galvojantis organas, bet bus mašinos, roboto ar materialistinio gyvenimo dalis. Apie visa tai turime galvoti dabar, nes tai nėra ateities problema, bet dabartinė liga, nuo kurios kenčia tūkstančiai žmonių. Tai yra tie, kurie buvo surakinti televizijos ar radijo kalbų pančiuose; tie, kurie nespėjo pritapti prie visuomenės priimtų taisyklių; tie, kurie nepajėgė atsiplėšti nuo masinio galvojimo, o taip pat ir tie, kurie nepriėmė šio pasaulio ir jo idėjų.
Skaityti daugiau: Jaunimo organizacijos ir naujos gyvenimo sąlygos
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
GRAŽUS PAVADINIMAS NIEKŠIŠKAM DARBUI
Dažnai iš Lietuvos ateina žinios, kad ta ar kita bažnyčia atimta iš tikinčiųjų ir paversta muziejumi, teatru, paveikslų galerija. Pažiūrėkime, kaip tokį bažnyčių "suvalstybinimą" teisina tie, kurių nuopelnu tai vykdoma. Š.m. liepos mėn. “Literatūros ir Meno" savaitraštyje (Nr. 30) duodamas pasikalbėjimas su Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininku Jonu Glemža. Straipsnyje pažymima, kad katalikų bažnyčios ir kitų religijų maldos namai restauruojami valdžios lėšomis, o paskui paimami globon kaip kultūriniai paminklai. "Niekada Lietuvos bažnyčios-paminklai nebuvo taip gerai tvarkomi, kaip dabar", sako Glemža. Kai kurios bažnyčios atnaujinamos ir dar paliekamos naudotis tikintiesiems, kaip pvz. šv. Onos, šv. Teresės, šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje, katedra Kaune ir kt. Jos taip pat tarnauja ir kaip įrodymas užsienio turistams, kad tikėjimo laisvė Lietuvoje klesti.
Bažnyčių uždarymo priežastimi yra paduodamas sumažėjęs tikinčiųjų skaičius: bažnyčios nebereikalingos, niekas į jas neina, tai kam tuščias laikyti? Tokie "nereikalingi" tikintiesiems kultūriniai paminklai-bažnyčios "planingai viena po kitos atveria duris, įgyja visuomeninę funkciją, dažniausiai kultūrinio pobūdžio".
Straipsnyje suminėta eilė žymiųjų Lietuvos bažnyčių, kurių paskirtis jau "kultūrinio pobūdžio". Vilniaus Katedra — dabartinė Paveikslų galerija, kartu ir koncertų salė, kai senieji vargonai tapo suremontuoti. Mokslinės minties šventovė yra šv. Kazimiero bažnyčia. Šv. Jono bažnyčioje yra universiteto muziejus. Visų Šventųjų bažnyčioje baigiamas įruošti architektūros muziejus. Bonifratrų bažnyčioje bus įrengta vargonų muzikos studija. Šv. Kotrynos bažnyčioje ruošiamasi įkurti dar vieną dailės muziejaus filialą.
K. Pažėraitė
Juozas Slavėnas, įsikūręs Australijoj ir ten vietinėj lietuvių spaudoj besireiškiąs savo straipsniais, recenzijomis ir apsakymais, šiais metais pasirodo su atskira knyga "Baltijos balsas". Tai 26 vaizdingi didaktinio pobūdžio apsakymai priaugančiam jaunimui, tinkami skaitiniai mūsų lituanistinių mokyklų mokiniams. Mūsų spaudoje vis kalbama apie patriotinių skaitinių stoką jaunimui. Tai šioje knygoje jų apstu.
Pirmu savo apsakymėliu "Baltijos balsas" (7 psl.) J. Slavėnas skiepija jaunimui meilę Lietuvai, skatindamas klausytis Baltijos balso. Jautriai nuskamba autoriaus "Užpūsta liepsnelė" (35 psl.) apie savanorių motiną. Autorius primena Lietuvos sodiečius, dorus ir vaišingus, išlaikiusius lietuvišką dvasią ir lietuvių kalbą per visas okupacijas ("Jonuko nuodėmė", 9 psl., "Senelės dienoraštis" 25 psl., "Užgavėnės", 20 psl.).
Šios knygos puslapiuose atsispindi taip pat daug meilės artimui, paliegėliams, gyvūnams, ir į tą meilės bei užuojautos pareiškimo jausmą autorius įtraukia paauglius, nepamokslaudamas, leisdamas jų širdelėms pačioms atsiskleisti ("Aš pagelbė-jau", 33 psl., "Jonuko širdelė", 64 psl., "Maža dėžutė", 66 psl. ir kt.). Be to, apsakymuose iškeliamas paauglių išradingumas, sulą iš beržų ir klevų traukiant ("Sula teka", 11 psl.) ir paukščiams inkilėlius renčiant ("Paukščių nameliai", 69 psl.).
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
KAI KURIOS BŪDVARDŽIU VARTOJIMO KLAIDOS
Čia paminėsime kai kuriuos netiksliai vartojamus būdvardžius ir paaiškinsime, kaip tuos netikslumus pataisyti. Dažniausia tų netikslumų priežastis — svetimų (ypač slavų) kalbų įtaka.
Pirmiausia kursyvu pateiksime netiksliai vartojamą būdvardį, o paskui po brūkšnio — jo taisyklingą atitikmenį.
Abuojas. Kai kurie mano, kad abuojas ir abejingas yra tos pačios reikšmės žodžiai. Bet tai labai klaidingas galvojimas. Abuojas reiškia piktą, įžūlų, įkyrų, biaurų, prastą, Tad yra visiškai netaisyklingi tokie pasakymai: Jis yra viskam abuojas (=abejingas). Jis yra visiškai abuojas savo darbui (=abejingas savo darbui arba: visai nesirūpina savo darbu). Tačiau būtų taisyklingas toks pasakymas: Šiandien oras labai abuojas (t.y. blogas, prastas).
Beskyrinis — beskyris. Pvz.: Dabar Amerikos mokyklose vis labiau įsigali beskyrinė (=beskyrė) sistema. Taip pat sakome: beklasė, beluomė, bevertė.
Didelis ačiū — labai ąčiū, širdingai ačiū, labai dėkui, nuoširdžiai dėkoju. Mūsų vyresniosios kartos žmonės dažnai pasako didelis ačiū, nusižiūrėję į rusų kalbos panašų išsireiškimą.
Dirbtinis ir dirbtinas yra du skirtingi žodžiai, todėl negalima jų maišyti. Pirmasis yra santykinis būdvardis, antrasis — reikiamybės dalyvis. Pvz.: Netoli mūsų namų yra dirbtinis (t.y. nenatūralus) ežeras. Šis darbas turi būti dirbtinas (t.y. turi būti padarytas). Taigi dirbtinas yra toks, kurį reikia dirbti.
Efektingas nevartotinas vietoje efektyvus. Pvz.: Šios sudėties krepšinio komanda buvo labai efektinga ( = efektyvi). Bet galima sakyti: Tas reginys buvo labai efektingas. Efektyvus reiškia veiksmingą, pasiekiantį gerų rezultatų, o efektingas — įspūdingą, krintantį į akis.
VISIONS OF EIGHT
Pasaulinė sporto olimpiada Miunchene susilaukė įamžinimo filme “Visions of Eight” (ką matė aštuoni filmuotojai). Filmą parūpino Cinema bendrovė. Jis užtrunka 105 minutes. Jį sukūrė David Wolper ir Stan Margulies, talkinami aštuonių filmavimo direktorių. Tad buvo sutelktos nemažos jėgos. Filmo palydą sudaro oirginali kompozitoriaus H. Mancinl muzika.
Filmas yra dedikuotas Miunchene nužudytiesiems atletams, tačiau pagrindinis filmo kūrėjas D. Wolper nenorėjo duoti iš arti ryškaus kruvino nužudytų Izraelio sportininkų vaizdo, kritusių nuo arabų teroristų rankos. Parodoma stipri įtampa, kai rungtynėse dalyvaujantieji sportininkai laukia šūvio — ženklo pradėti rungtynes. Šią dalį paruošė rusas filmo direktorius Juri Ozerov. Švedas Mai Zetterling perteikia sunkumų kilnojimo varžybas. JAV direktorius A. Penn užfiksuoja baletinio patrauklumo šokėjų su kartimi žingsnius. Vokietis M. Pfleghar perteikia olimpines moteris sportininkes. Japonas K. Ichikawa dirigavo 100 metrų bėgimo filmavimą. Prancūzas Cl. Lelouch filme parodo pralaimėtojų nuotaikas. Čekas M. Forman su sąmojaus priemaišomis perteikia susitikimo, socialinio bendravimo momentus. Pagaliau britas J. Schlesinger vaizduoja sunkią treniruotę, rengiantis maratono bėgimui, ir parodo to bėgimo sunkumus.
Nors tautiniai atskirų direktorių polinkiai tarpais ir jaučiami, bet vis dėlto jie stengėsi objektyviai perteikti tarptautinių varžybų eigą. Su kokiu rūpestingumu filmas buvo ruošiamas, pasako faktas, kad japonas Ichikawa sunaudojo 40,000 pėdų filmo su jo žinioje esančiomis 34 filmavimo kameromis, siekdamas pagauti, pavyzdžiui, net tokius dalykus kaip šimto metrų bėgiko muskulų spazmus.
Sakoma, kad olimpiada yra džiaugsmingas pergalės virpesys ir pralaimėjimo agonija, kas ir filme atsispindi. Šiam olimpiniam filmui paruošti buvo pakviesta 10 direktorių, kad kiekvienas pagamintų po vieną dalį, bet dviejų darbas nebuvo panaudotas, užtat ir filmo pavadinimas buvo parinktas, norint išryškinti, kad rodoma tai, ką matė aštuoni filmo kūrėjai.
Iš filmo “Visions of Eight”
"Laiškų Lietuviams" konkursas, tema "Kas padeda ir kas kenkia išlikti lietuviškajai išeivijai", jau baigiasi šių metų gruodžio mėn. 15 dieną.
Iki tos dienos redakciją turi pasiekti konkursui skirti rašiniai. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių. Straipsniai pasirašomi slapyvardžių. Drauge su straipsniu reikia įdėti ir vokelį, ant kurio turi būti užrašytas slapyvardis, o jo viduje įdėtas lapelis su tikra autoriaus pavarde, adresu ir telefonu. Dar kartą pabrėžiame, kad konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami, visai autoriaus neatsiklausiant. Nespausdintini straipsniai bus autoriams grąžinami, jeigu jie to pageidaus. Už geriausius straipsnius skiriamos penkios premijos:
I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 ir V — 25 dol.
Premijų mecenatai: dr. Leonas Kriaučeliūnas — 200 dol., Vincas ir Ona Kuliešiai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol. ir dr. Ferdinandas Kaunas — 50 dol. Laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" koncerte 1972 m. vasario mėn. 2 d., šeštadienį, Jaunimo Centre. Koncerto programą atliks Gina Čapkauskienė ir Nerija Linkevičiūtė, akompanuojant Alvydui Vasaičiui. Visi "Laiškų Lietuviams" skaitytojai ir bičiuliai tą vakarą maloniai laukiami Jaunimo Centre.
Algirdas Landsbergis. VĖJAS GLUOSNIUOSE. GLUOSNIAI VĖJUJE. Du stebukliniai vaidinimai. Aplankas Zitos Sodeikienės. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1973 m. Kieti viršeliai, 126 psl., kaina 5 dol. Fondo adresas: Gintautas Vėžys, 6349 S. Artesian Ave., Chicago, Ill. 60629.
Antanas Gustaitis. SAULĖS ŠERMENYS. Humoristiniai eilėraščiai, parašyti visiems žinomu, įprastu A. Gustaičio stiliumi, paliečiant mūsų šių dienų problemas. Dailininko V. Vizgirdos spalvotos iliustracijos. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1973 m. Kieti viršeliai, didelis formatas, 112 psl., kaina 7 dol.
LIETUVIS DAILININKAS IŠEIVIJOJE. Redagavo Algimantas Kezys, S.J. Išleido “Mūsų Žinios”. Didelis formatas, 176 psl., kaina kietais viršeliais 5 dol., minkštais — 3 dol. Leidinyje yra beveik visų mūsų žymesnių dailininkų fotografijos. Leidinyje yra suminėti ir jau žinomi dailininkai, ir tie, kurie ruošiasi būti dailininkais — iš viso 245 pavardės. Šis leidinys yra tik dailininkų fotografijų ir pavardžių rinkinys. Jis būtų dar įdomesnis ir vertingesnis, jeigu kiekvienas dailininkas būtų apibūdintas bent keliais sakiniais.
Viktorija Genytė-Šmaižienė. GYVENIMAS IR DARBAI. Eilėraščiai. Išleido Jonas Šmaižys. Redagavo Leonardas Žitkevičius. Iliustravo Liucija Poscente. Vinjetes piešė Paulius Jurkus. 96 psl., kaina 3 dol.
T. Kazimieras Žvirblis, O.P. TĖVAS BONAVENTŪRA PAULIUKAS, O.P. Lietuvos domininkonų Angelo Sargo provincijos atnaujintojo ir pirmojo provincijolo biografija. Tėvų Domininkonų leidinys 1973 m. 128 psl., kaina nepažymėta.
PASAULIO LIETUVIU JAUNIMAS, 1973 m., nr. 3-4. Pasaulio lietuvių jaunimo informacinis žurnalas, leidžiamas PLJ Sąjungos Ryšių Centro šešis kartus per metus. Vyriausia redaktorė Jūratė Jasaitytė, pavaduotoja — Emilija Pakštaitė, talkininkauja redakcinė kolegija ir technikinė komisija. Adresas: 2423 W. Marquette Rd., Chicago, 111. 60629.
LITUANUS, 1973 m., Vol. 19, No. 3. Redaguoja: A. Klimas, I. K. Skrupskelis, T. Remeikis, J. A. Račkauskas. Administratorius — J. Kučėnas. Adresas: Lituanus, P.O. Box 9318, Chicago, III. 60690. Metinė prenumerata — 8 dol.
SPAUDOS METRAŠTIS, 1969 m. Šį spaudos metraštį sudarė Užsienio lietuvių spaudos bibliografijos tarnyba: Jonas Švedas (pirm.), dr. Z. Ašoklis ir J. Valaitis. Leidžia JAV LB Kultūros fondas, 7030 S. Rockwell St., Chicago, Ill. 60629. Kaina 3 dol.