MOTINYSTĖS SUNIEKINIMAS Redaktorius 145
MANO TIKĖJIMO SVYRAVIMAS Marija Eivaitė 147
ŽVILGSNIS Į MENĄ (XIII) F. Jucevičius 150
EILĖRAŠČIAI Eglė Juodvalkytė 157
TAUTA KRIKŠČIONIŠKOSIOS PASAULĖŽIŪROS POŽIŪRIU Vacys Kuprys 158
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (V) Br. Krištanavičius, S.J. 163
LIETUVIS KUNIGAS VORKUTOS KASYKLOSE Juozas Prunskis 171
KNYGA APIE JURGĮ KRASNICKĄ A. Š 174
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 175
KALBA Juozas Vaišnys, S.J. 176
FILMAI S. Semėnienė ir Al. Gimantas 178
DIENA STOVYKLOJE A. Saulaitis, S.J. 180
Viršelis ir vinjetės — Jūratės Eidukaitės 173 psl. užsklanda — Algirdo Kurausko
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai:
Danutė Bindokienė, Marija Eivaitė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J,, Nijolė Užubalienė. Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636.
Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Gegužės mėnesį atgyjant gamtai, yra prisimenama ir pagerbiama žmogiškosios gyvybės davėja — motina. Dabartinis kultūringasis pasaulis ypatingą pagarbą rodo kiekvienai moteriai. Tur būt, dėl to, kad moteris gali būti motina. Gerbiant moterį, pagerbiamas motiniškumas.
Amerika gali didžiuotis, kad ji davė pradžią motinos dienai. Pirmoji motinos diena buvo suruošta Filadelfijoje 1908 m., o po keleto metų ji paplito po visą Ameriką ir pagaliau po visą pasaulį. Tačiau šiais metais, švenčiant motinos dieną, Amerika turėtų rausti iš gėdos, kad aukščiausiasis jos teismas sausio 22 dienos sprendimu suniekino motinystę, legalizuodamas motinos įsčiose prasidėjusios žmogiškosios gyvybės žudymą. Žmogiškieji įstatymai yra beverčiai, jeigu jie prieštarauja dieviškiesiems įstatymams, o žmogiškosios gyvybės žudymas aiškiai yra uždraustas penktuoju Dievo įsakymu.
Tą aukščiausiojo teismo sprendimą Vatikano radijas pavadino "žvėriškos galios suteikimu individui žudyti nekaltąjį". Gal tai yra pati didžiausia ironija Amerikos istorijoje, kai sausio 22 d., pirmadienį, aukščiausiasis teismas leido žudyti nekaltus kūdikius, o antradienį Amerikos prezidentas, verčiamas pasipiktinusių minių, paskelbė Vietnamo karo pabaigą. Bet ar tos pačios minios, kurios reikalavo sustabdyti nekaltų karių žudymą Vietname, dabar reikalaus, kad būtų sustabdytas nekaltų kūdikių žudymas, kurių tik per vienerius metus bus išžudyta daug daugiau negu per visą Vietnamo karą!
(Laiškų Lietuviams" konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
MARIJA EIVAITĖ
Kai būsite perėję visus kelius, kurie nuo Jo atitolina,
atrasite Jį netikėtai tenai, kur nė vienas iš jūsų nelaukia Jo sutikti.
G. Papini
Kiekvieno krikščionio, ypač kataliko, svajonė yra nors sykį savo gyvenime nuvažiuoti į tą didįjį ir šventą Dievo miestą — Romą, į tą vienintelę vietovę, kur tūkstančių tūkstančiai maldininkų susiburia vienu kartu trokšdami gauti Popiežiaus — to galingiausio Dievo atstovo žemėje — palaiminimą ir pasiklausyti jį skelbiant Dievo žodžius ir meilę žmonijai. Taip ne vienas norėtų lipti tais laiptais, vedančiais jį pro sunkias bronzines duris į Dievo žemišką karalystę, į Šv. Petro baziliką, persižegnoti prieš Visagalio altorių ir džiaugtis vargonų bei varpų muzikos skambėjimu tą didįjį šventą prisikėlimo dienos rytą!
Tokį troškimą ir aš turėjau. Kad nors kartą galėčiau nuvažiuoti į Romą, pamindžioti tą žemę, kurią šventieji jau amžiais mindžiojo! Kad nors kartą galėčiau būti viena iš tų šimto tūkstančių žmonių, besiklausančių šventų mišių Šv. Petro bazilikoj. Kad nors ir man tektų iš arti stebėti Popiežiaus šventą ir ramų veidą. Kad nors kartą...
Ir koks buvo mano didelis džiaugsmas, kai ta galimybė iš sapno pavirto į realybę. Negalėjau tikėti, kad ši ypatinga svajonė taip greit išsipildys. Aš būsiu Romoj visą savaitę ir ne bet kokią savaitę, bet Didžiąją savaitę — Kristaus Kančios ir Prisikėlimo savaitę. Diskusijų būreliuose, organizacijose kiti mums, jauniesiems, primena, kad mūsų tikėjimas dar negali būti stiprus, nes tik pradedam pažinti gyvenimą, jo džiaugsmus, sunkumus ir nusivylimus. Tikrai mano jaunatviškas tikėjimas dar neseniai atšventė savo 20-tąjį gimtadienį. Žinau, kad kiti už mane daug vyresni, kad jų tikėjimas labiau subrendęs, išsivystęs, gal būt, ir stipresnis. O aš mergina, klajojanti ir vis ieškanti savęs ir sau skirto kampelio pasaulyje. Iki 20-tų metų aš brendau tikėjime per tėvus, mokyklą ir bažnyčią, bet dabar aš noriu pati surasti savo pažiūras į Dievą, žmones ir visą egzistenciją. Tuk ir mano tikėjimas turi teisę augti ir stiprėti, ir kur geriau tai gali įvykti, jei ne pačioj Romoj, tame krikščionybės lopšyje!
Ruošiant kelionę į Romą, teko man nemažai apie ją pasiskaityti. Kiekvienas istorijos knygos puslapis mane vis domino daugiau ir daugiau ir krito mintin kitų pasisakymai apie Romą, kurie tvirtino vis stipriau mano norus pamatyti tą "amžinąjį miestą". Franz Liszt nuo pat savo vaikystės galvojo, kad Roma ne miestas, bet šventa pasaulio karūna, kad ji yra žmonijos protėvių būstinė, kur keliautojai skęsta puikiuose meno darbuose, besiklausydami amžinos vargonų muzikos. O Wolfgang von Goethe jautė, kad Roma yra kaip jūra — kuo giliau eini, tuo gilesnė ji darosi. Štai ir aš galvoju: nesu nei kompozitorė, nei poetė, bet paprasta studentė, užtat pamačius Romą, turėčiau likti ja labai sužavėta.
FELIKSAS JUCEVIČIUS
XII. MENAS IR KRITIKA;
IMPRESIONIZMAS
Jau nuo seniai menas ir kritika yra nuolatiniame konflikte. Menininkai paprastai mano, kad kritikai nieko neišmano apie meną, ir kad iš viso apie meną nereikia kalbėti. Cezannas laikė kritiką bereikalingu tuščiažodžiavimu. O Degas turėjęs, sakoma, įgimtą pasibaisėjimą meno kritika ir buvęs įsitikinęs, jog ji tik kenkianti menui. Aišku, meno kritikai galvoja atvirkščiai. Jie laiko kritiką jei ne svarbesniu dalyku už meną, tai tikrai jam lygiu. Tačiau šiandien jau pasigirsta balsų, kurie rimtai abejoja kritikos ateitimi. Ji esanti dabartine savo forma anachroninis dalykas ir esanti pasmerkta išnykimui. Vienintelė padori vieta kritikams kalbėti apie meną esą "komikai".
Taip ir panašiai samprotauja iš katedros Marshal McLuhan, ir tai meno kritikų internacionaliniame kongrese. Tai girdėdamas, ne vienas menininkas trina rankas iš džiaugsmo: "Ar aš tai seniai nesakiau?" Bet menininkai neturėtų tuo per daug džiaugtis. Juk atsiranda pranašų, kurie skelbia taip pat ir meno pabaigą. Net rimti kultūros sociologai palygina įvairias šiuolaikines meno formas su konservų dėžutėmis. Dailė, skulptūra, poezija, opera esančios visai išsisėmusios. Menininkai nieko naujo nebepasako. Daugelis šių dienų meno kūrinių esą tik gudriai užmaskuoti plagijatai. Ne nuo šiandien skelbiama, kad mene jau viskas pasakyta, nors ir buvo prileidžiama, kad galima tą patį kitaip pasakyti. Meno pesimistai skelbia, kad ir ši galimybė esanti išsemta.
Šiuose samprotavimuose yra daug tiesos. Tačiau nemanau, kad meno pabaiga yra jau čia pat. Man atrodo, kad meno pabaigos pranašai nepažįsta žmogaus. Jis kuria daugiau iš noro kurti, o ne ką sukurti. Jam kūrimas yra svarbiau, negu pats kūrinys. O jis nori kurti, nes jis nori, anot Paskalio, žaisti. Kai kas gal sakys, kad kūryba nėra žaismas. Juk tai lyg ir nesiderintų su meno orumu. Ar tai derinasi ar nesiderina su orumu, viena yra aišku, kad kūryboje yra daugiau žaisminio elemento, negu mes manome ir patys kūrėjai nori pripažinti. Žaismas siejasi su nerimu, o žmogus yra nerami būtybė. Nerami būtybė yra ir kūrėjas. Žaismas siejasi taip pat su nuobodžiavimu, ir niekas labiau nenuobodžiauja, kaip menininkas, kuris negali kurti. Žmogus buvo ir liks nerami būtybė, jis buvo ir liks nuobodžiaujantis padaras, nors optimistai ir įtaigoja, kad jis artėjąs prie kažkokios omegos. Aš netikiu omega, kurią skelbia ultraevoliucijonistai. Tačiau tikiu žmogaus nerimu ir jo nuobodžiavimu, ir štai kodėl aš tikiu ir meno ateitimi, žmogaus noru žaisti iki apsvaigimo.
EGLĖ JUODVALKYTĖ
Iš ciklo “NYKŪS MOMENTAI”
I
beprotystę ištrėmiau kitan kambarin
žaisti su dirbtiniais dantim, amžium ir ašarom
o aš stovėjau
veidrody
kuodan susuktus plaukus
po kuokštą išardydama
pagal džiaugsmingą taktą paprastu gitaros
ir paprastų šypsenų akordų
paliktu neapsakomam žiaurumui
baimės ir
logikos
išgėriau vyno pasidrąsinti
(tik pasakose žmonėms trūksta baimės)
ir vėl pripylus stiklą
sklidinai,
po vieną
skaudžiai
atlenkiau pirštus
kad kitas galėtų gerti
kodėl tu negeri.. .
VACYS KUPRYS
MOKSLINIS AR PASAULĖŽIŪRINIS KELIAS?
Kasdieniniame gyvenime esame pratę tautą laikyti savaime suprantamu dalyku, bet, bandydami ją aptarti, tuoj pajuntame, kaip sunku atskleisti jos esmę ar bent apipavidalinti sąvoką. Todėl gal ne vienas paklaus: ar yra išmintinga skirti šiam reikalui daug dėmesio, kada vienoks ar kitoks sprendimas vis tiek neturės lemiamos reikšmės praktiškame gyvenime. Argi ne tūkstančiai žmonių, paaukoję savo gyvybes tautos gerovei, niekada net nėra bandę atsakyti sau, kas yra tauta? Su šia nuomone reikia iš dalies sutikti. Tikrai, gyvenantiems savame krašte, nepatekusiems svetimųjų valdžiai ar jų stipriai kultūrinei įtakai, tautos sampratos klausimas nėra aktualus. Klausimas, kas yra tauta ir kokia ji yra vertybė, iškyla tik tada, kai žmogus atsistoja tautinio apsisprendimo kryžkelėje. Šioje kryžkelėje šiandien yra mūsų jaunimas ir iš dalies vyresnioji karta, gyvenanti už savo krašto ribų. Sprendimas — likt prie savo tautos ar ją apleisti — priklausys nuo to, kaip suprasime pačios tautos esmę ir atsakysime sau į klausimą, ką ji mums reiškia, tai yra, kokia ji vertybė. Stovinčiam šio apsisprendimo kryžkelėje tautos samprata tampa gyvenimišku klausimu, o ne atitrauktine teorija.
Čia pat kyla antras klausimas: kuriuo keliu turime eiti, norėdami atskleisti tautos esmę? Ar gali duoti atsakymą mokslas? Mokslu esame linkę visada pasitikėti; užmiršdami, kad jis kaip pažinimo kelias yra ne tik ribotas, bet daug kur visai nepritaikomas. Mokslo uždavinys įgalinti mus pažinti daiktinę tikrovę. (Daiktas čia suprantamas ne vien medžiagine prasme. V. K.) Mokslas gali atskleisti iki tam tikros ribos daikto sudėtį, jo veiksmo dėsningumą, atskirų daikto dalių santykiavimą, pagaliau spręsti apie daiktą iš jo išdavų. Mokslui galima ir visuomeninio gyvenimo tvarkos analizė, bet tik su sąlyga — bendruomenės ar kitos žmonių santalkos turi būti suprastos daiktiškai. Ar tautą galime suprasti kaip daiktą? Tautą, lygiai kaip ir žmogų, galime laikyti daiktu tik tam tikru požiūriu, bet ne visuma. Medicina ar psichologija žiūri į žmogų kaip į savo tiriamąjį daiktą. Tačiau joks mokslas nesiims atsakyti, kas yra žmogus savo esme ir kokia jo gyvenimo prasmė, nes klausimas stovi už daiktiškos tikrovės ribų.
Skaityti daugiau: TAUTA KRIKŠČIONIŠKOSIOS PASAULĖŽIŪROS POŽIŪRIU
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
V. NERAMŪS METAI
Naujieji mokslo metai (1925-1926) prasidėjo pakilia nuotaika. Pirmoje klasėje buvo 35 mokiniai, antroje 29, trečioje 26. T. Kipas dėstė tikybą visose klasėse ir mergaičių mokytojų seminarijoje. Kl. Pranas Aukštikalnis, bendrabučio vedėjas, buvo aritmetikos ir gamtos mokytojas. A. Bistras mokė vokiečių kalbos visose klasėse ir prancūzų kalbos antroje ir trečioje klasėje. Antanas Mešlis rūpinosi mokinių drausme ir dėstė lotynų kalbą, aritmetiką ir istoriją trečioje klasėje. Jonas Paukštys, oficialus gimnazijos direktorius, buvo lietuvių kalbos ir geografijos mokytojas visose klasėse. Jis buvo didelis lietuvių kalbos žinovas ir padėjo gerus pagrindus savo mokiniams.
Pradžios mokykloje mokytojavo dvi gabios pasaulietės mokytojos. Ją lankė daugiau kaip 60 mokinių. Bendrabutyje gyveno 45 mokiniai. Bendrabučio vedėjui padėjo kl. A. Bistras.
Prasidėjus mokslo metams, tėvus jėzuitus vėl apniko finansiniai rūpesčiai, nes tėvai marijonai prašė grąžinti paskolintus pinigus. Bet, padedami gerų žmonių, jie išsikapstė iš bėdos: vysk. Skvireckas paskolino 1.000 dol., o T. Dietz, S.J., viešėjęs tuo metu Kaune su keliais vokiečiais studentais, davė 6.000 markių banko garantiją. Be to, už kelių dienų Vakarų Vokietijos provincijos ūkvedys atsiuntė 5.000 dol.
Spalio 9 dieną Rotušės aikštėje buvo suorganizuota Vilniaus demonstracija. T. Kipas įsakė apšviesti gimnazijos pastatą į Rotušės aikštės pusę ir tokiu būdu parodė jėzuitų solidarumą. Ta proga suorganizuota speciali gimnazijos šventė ant plokščio stogo1 nepraėjo nepastebėta kauniškių ir vyriausybės dienraštyje "Lietuva" buvo tinkamai įvertinta.
Spalio mėnesio viduryje tylus broliukas Jonas Lukas, atvykęs neseniai iš Vokietijos, pradėjo mažesnius statybos ir remonto darbus kieme ir dirbtuvių sparne, o spalio pabaigoje brolis Dreisewerd iškepė pirmą kartą duonos ir pyragų. Tie pirmieji vokiečiai broliukai (Schwartz, Dreisewerd ir Lukas) sutaupė namams daug pinigų ir parodė lietuviams kandidatams, koks iš tiesų yra brolių gyvenimas. Kandidatų į broliukus buvo daug ir jie, matydami vaizdžiai broliukų vietą ir darbą, galėjo nuodugniai persvarstyti savo pašaukimą.
Visi kandidatai buvo įjungti į paprastus namų darbus. Vieniems teko šluoti mokyklos ir vienuolyno patalpas, kitiems dirbti valgykloje ir virtuvėje, dar kiti valydavo kiemą nuo statybos likučių: plytgalių, lentų, žvyro ir pan. Darbas buvo sunkus ir jo valandos netrumpos. Bet ir jis sutaupė nemažai išlaidų, išbandė kandidatų intenciją ir užgrūdino jų valią.
JUOZAS PRUNSKIS
Kaip izraelitams, klajojantiems po klaikiuosius tyrus sunkiomis jų gyvenimo dienomis, vadovais yra buvę šviesos stulpai, taip ir mes šią sunkiausią vergijos naktį turime šviesių asmenybių, kurios, kaip anie šviesos stulpai, pasilieka mums heroizmo ir ištvermės kelrodžiais.
Kartais nuostabiais keliais mus pasiekia žinios apie juos. Štai Zondervan leidykla jau antra kišenine laida išleido įdomų veikalą "I Found God in Soviet Russia". Knygos autorius John Noble buvo su tėvais persikėlęs į Dresdeną, kur jie turėjo foto aparatų fabriką. Čia jie pergyveno baisųjį Dresdeno bombardavimą, sulaukė baisaus rusų antplūdžio. John Noble ir jo tėvas buvo areštuoti ir kalinami įvairiose vietose. Tas amerikietis Noble buvo atšalęs nuo religijos, tačiau kalėjime sutiko tiek daug gilaus tikėjimo žmonių ir pats susilaukė tiek stiprybės maldoje ir ryšyje su Dievu, kad tapo religingu žmogumi ir net įstengė parašyti knygą, kaip jis ateistinėje valstybėje surado Dievą.
Tarp jo persilaužimo įkvėpėjų buvo ir bolševikų kalinamieji lietuviai, su kuriais jis ypač suartėjo, nublokštas į baisiąją darbo vergų stovyklą — Vorkutą. Čia jis buvo liudininkas iškankintų darbo vergų sukilimo, kurį malšindami bolševikai nužudė apie 2,000 kalinių, jų tarpe ir lietuvį, tų sukilėlių vadą Maknevičių. Tačiau ypatingą įspūdį jam padarė lietuvis kunigas S., kurio pavardė, kaip jis savo knygoje pažymi, yra žinoma Vatikanui, bet kurios dėl suprantamų priežasčių jis neskelbia, tik plačiai apie tą heroišką žmogų rašo. Tas kunigas buvo paskirtas į tą pačią brigadą, kaip ir Noble. Abudu susidraugavo. Kunigiškieji drabužiai iš jo buvo atimti. Lietuvis kunigas dėvėjo tais pačiais kalinio drabužiais, kaip ir kiti. Jis turėjo atlikti tą patį, kaip autorius sako, nugarkaulį laužiantį darbą — stumti iškastų anglių sunkius vagonus. Ir vis dėlto jis buvo kitoks.
A. Š.
Praeitų metų pabaigoj Studentų Ateitininkų Sąjunga išleido Vincento Liulevičiaus redaguotą knygą "Jurgis Krasnickas, 50 metų mirties sukakčiai atminti". Leidinys puošnus, su sukaktuvininko portretu ir parašo faksimile, gausiai, vietom net retom nuotraukom, iliustruotas. Pridėtas ir knygoj minimų vietovių žemėlapis.
Jurgis Krasnickas, Miunsterio universiteto studentas, ėjo vos 21-sius metus, kai žuvo nuo klastingos kėslininko rankos dar ir lig šiol negalutinai išaiškintom aplinkybėm. Be abejo, rastum ne vieną panašaus amžiaus ir gal net išsilavinimo jaunuolį, netekusį gyvybės, bet apie juos knygos vargiai rašomos. Jurgis Krasnickas buvo neeilinių gabumų, nepaprasto darbštumo ir didelio veiklumo jaunuolis, jau savo metu pasireiškęs stebėtinu brandumu ir galėjęs iškilti į aukštų asmenybių viršūnes. Jam kelias buvo atviras arba į akademinės, arba į politiškai visuomeninės veiklos sritis. Dėl šios potencialinės galimybės ir tragiško jos nukirtimo Jurgis Krasnickas taip labai minimas ir vertinamas. Šiaip jo moksliniai, literatūriniai bei visuomeniniai darbai tebėra pradinio vystymosi stadijoje. Bet jau ir iš to, kas liko, galima nemaža ką spręsti. Sakysim, kad ir jo recenzijos (p. 88, ar 95), kuriose jau pasirodo rimtas, moksliškai brandus protavimas. Iš kitų jo straipsnių stiliaus matyti būdo savybės — jau iš jų galima šiek tiek suprasti, koks gyvas turėjo būti J. Krasnickas kalbėtojas.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
ANKSTYVAS PAVASARIS
Praėjusioji žiema Lietuvoje buvo labai lengva, mažai snigo, todėl ir pavasaris ankstyvesnis kaip kitais metais. Toks šiltas ir gražus pavasaris paskutinį karta buvo 1957 metais, bet vis tiek neįprasta, kad sėjėjai į laukus išeitų kovo mėnesį. Pirmieji sėti vasarojų pradėjo Vainiūnų kolūkio žemdirbiai (Lazdijų rajone), o ir kitos vietovės jau sėja atrankos būdu. Kai kuriuose kolūkiuose sėjos pradžia sutikta su iškilmėmis ir šventėmis.
"Tiesa" (Nr. 74-74, 1973)
FILMAS APIE “VELNIO IŠMISLĄ”
Jau esame rašę apie naujausią sporto šaką, sulaukusią daug dėmesio Žemaitijoje — motobolą (futbolą ant motociklo), o dabar šia tema susuktas dokumentinis filmas "Veins išmislijo tekinį". Filmą susuko Lietuvos kino studija su H. Šablevičium priešakyje. Filmo herojai — Skuodo "Bartuvos" komandos motobolininkai, o turinys — jų treniruotės, rungtynės, "užkulisiai". Kaip filmo įžangoje žemaitiškai išsireiškiama: "Skuods yr senesnis už Leningradą, Brazilijos miestą ir Elektrienus — vesus į krūvą sudiejus. Bet labiause išgarsieje padūkuses motobuolistas..."
"Literatūra ir Menas" (Nr. 14, 1973)
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
NETAISYKLINGAS SANGRĄŽINIU VEIKSMAŽODŽIU VARTOJIMAS
Štai keletas sakinių, kur netaisyklingai pavartoti sangrąžiniai veiksmažodžiai: Ši knyga lengvai skaitosi. Tolumoje matėsi aukštas kalnas. Už lango girdėjosi graži muzika. Tenai nesijautė jokio susijaudinimo. Iš pirmojo sakinio atrodo, lyg knyga pati save lengvai skaitytų. Tad čia geriau taip pasakyti: Ši knyga lengvai skaitoma. Arba: Šią knygą lengva skaityti. Taip pat negali kalnas pats savęs matyti, o muzika negali pati savęs girdėti. Gali dažnai matytis (vienas kitą matyti) du draugai, jie galėtų ir vienas kitą girdėti (girdėtis) kalbant ar dainuojant. Tad šia prasme matytis ir girdėtis galima vartoti, bet minėtuose sakiniuose jie netinka. Tuos sakinius galima taip pataisyti: Tolumoje buvo matyti aukštas kalnas. Už lango buvo girdima (buvo girdėti) graži muzika. Kalbant apie paskutinį sakinį, aišku, kad tas nesijautė jame netinka. Jaustis ar nesijausti gali tik gyvas padaras, asmuo. Tame sakinyje reikėtų vartoti pasyvinę konsrukciją: Tenai nebuvo jaučiama jokio susijaudinimo.
SKAITYTI
Kiekvienam aišku, kad skaityti galima knygą, laikraštį ir pan., bet kai kurie, nusižiūrėję į rusiškąjį sčitat', kartais pasako: Aš jį skaitau labai geru žmogumi. Skaitau, kad jis šiandien neateis. Šią ligą reikia skaityti labai rimta. Šiuose sakiniuose žodis skaityti yra netinkamai pavartotas. Vietoj jo reikėtų sakyti kaip nors kitaip, pvz. laikyti, manyti. Tad šitie sakiniai galėtų taip atrodyti: Aš jį laikau labai geru žmogumi. Manau, kad jis šiandien neateis. Šią ligą reikia laikyti labai rimta.
THE EFFECT OF GAMMA RAYS ON MAN-IN-THE -MOON MARIGOLDS
Šis spalvotas filmas buvo susuktas pagal Paul Zindel to paties pavadinimo scenos veikalą, laimėjusi Pulitzer premiją ir New York Drama Critics Circle pripažinimą 1970 m., sėkmingai ir ilgokai išsilaikius; Broadway scenoje.
Filme vedama graži mintis apie tylią, nedrąsią ir protingą mergaitę, kuri kažkaip sukaupia visas jėgas, norėdama išsilaikyti baisiai sujauktoje šeimoje. Pradžioje žiūrovas gali pamanyti, kad filmo herojė yra mergaitės motina, besikeikianti, apsileidusi alkoholikė, kurią labai energingai suvaidino Joanne Woodward. O vis dėlto ne. Motinos charakteris tik labiau išryškino tą aplinką, kurioje šešiolikmetė gimnazistė auga ir mokosi.
Motina gyvena su dviem mokyklinio amžiaus dukterimis apleistame name žemesnės klasės apylinkėje, menkame mieste. Karti ligi neapykantos vidutinio amžiaus našlė negali dovanoti savo vyrui, jas palikusiam ir turėjusiam “blogą toną numirti Holiday Inn viešbutyje”.
Vienišos našlės Beatričės dukterys skirtingos kaip ugnis ir vanduo. Ruth pasižymi motinos kartumu ir kandumu. Taip jauname amžiuje tai pasireiškia egoizmu ir nuomariu. Jai terūpi berniukai ir šokiai. Matilda — idealiste yra tiesiog šventoji. Tai mėlynakė blondinė, švelni, išblyškusi, trapi. Ji tyliai vaikščioja savo purvinuose namuose, nedrąsiai pašnabždomis kalbėdama į savo sunertas rankas. Ji užsiima moksliniu bandymu, kuri apibūdina keistas scenos veikalo, o taip pat ir filmo pavadinimas. Tiek viename, tiek antrame gvildenamas įrodymas apie išsilaikymą ir geresnio pasaulio viltis. Gamma spinduliai, minimi antraštėje, reiškia kartu ir radiaciją, Matildos vartojamą mokyklos moksliniame tyrime, o taip pat tą sumaišytą meilės ir ciniško pesimizmo spinduliavimą, kurį motina su kaupu beria ant abiejų savo mergaičių.
A. Saulaitis, S.J.
Pajūryje prieš saulei tekant
Ramiai, bet nenuilsdamos, tik virsdamos, švyti bangos, išsiskleidžia ant laukiančio smėlio ir uždengia vakar dienos pėdsakus. Arti viens kito sugulę, susisukę antklodėse, miega stovyklautojai, ilgų kalbų, jūros ošimo ir lauželio šilimos užmigdyti taip saldžiai ant balto smėlio.
Ir Tu, Viešpatie, juos ir mus visus saugai dieną naktį savo nematoma, bet jaučiama ranka, kuri sutvėrė jūrą ir smėlį ir taip ramiai miegančiuosius.
Kryželis
Dar nelabai miklios, bet noro ir gal jausmo pilnos rankos piausto pajūryje rastus medžio gabalėlius, kol pamatysi lietuvišką kryželį. Berniukas, ilgai pavėsyje sėdėdamas, savomis ir tik Tau žinomomis mintimis dailina tą kryžių, paženklinusį Tavo, Viešpatie, ir mūsų gyvenimą.
Vandenin!
Susiėmusios rankomis bėga jūros link. Gelsvi plaukai šilto vėjo blaškomi vienon ir kiton pusėn, o sūrus vanduo aptaško jaunūs žmones savo gaivinančia nuotaika. Prapliumpa juokais ir pasineria jaunatviškan džiaugsman.
Kad ir akimirkai pasijuntame taip, kaip turėtume, Tavo akivaizdoje.
Atsiųsta paminėti
LITUANUS, Vol. 18, No. 4. Redaguoja: Antanas Klimas, Tomas Remeikis, Ignas K. Skrupskelis. Administratorius — Jonas Kučėnas. Adresas: P.O. Box 9318, Chicago, 111. 60690.
LIETUVA, filatelistų draugijos biuletenis, 1973 m., nr. 1. Redaktorius — Liudas Kairys. Administratorius — Kazys Rožanskas, 6941 S. Claremont Ave., Chicago, Ill. 60636.
Nuoširdi padėka “Laiškų Lietuviams” rėmėjams
20 dol. aukojoNina Gailiūnienė.
10 dol. aukojo Roma Olšauskaitė.