PRISIKĖLIMAS Antanas Jasmantas 109
TU, VIEŠPATIE, SAU, O AŠ SAU Nina Gailiūnienė 111
IŠ AFRIKOS POEZIJOS Išvertė P. Gaudys 116
SUDIEV, GUVUSIS MISIJONIERIAU! Pranys Alšėnas 117
SU T. J. BRUŽIKU LIETUVOS PARAPIJOSE Petras Kleinotas, S.J. 119
ŽVILGSNIS Į MENĄ (XII) Feliksas Jucevičius 122
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (IV) Br. Krištanavičius. S.J. 126
KELIONĖ PER AUDRINGĄ ŽURNALISTINĮ GYVENIMĄ V. Kasniūnas 133
NIJOLĖS JANKUTĖS DOVANOS JAUNIMUI t. alga 137
JAUNIMUI TINKAMI SKAITINIAI 138
BRAZILIJOS VAKARĄ A. Saulaitis, S.J. 140
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 141
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ Redakcija 144
Viršelis ir vinjetės — Jūratės Eidukaitės
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, Marija Eivaitė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Nijolė Užubalienė. Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
LAUKŲ BALANDŽIAI ŪBAUJA PUŠYSE.
PAVASARIS, O VIEŠPATIE, PAS MUS!
ATVOŽĘS JUODUS ARIMUS,
ŽALIŲ RAŠTELIŲ PRIRAŠYSI:
IR KILS GIESMĖS, LYG VYTURĖLIAI,
UPELIAI ŪŽAUS IR SKARDENS,
KAD IŠ NUMIRUSIO AKMENS
KALNELIŲ ŠYPSENOJ MUMS PRISIKĖLEI.
NAKTIS NUSILENKĖ. ATEINA RYTAS.
IR TU ATGNIAUŽTĄ DELNĄ PRADARAI:
ALOE VARVA PUMPURAI,
GRUMSTELIAI NUSIGANDĘ RITAS,
IR OBELS DROBULE TAVA VYNIOJAS.
TIK KAS, O VIEŠPATIE, SLIDŽIAIS
TAKELIŲ MŪSŲ PALEDŽIAIS
SKUBĖS TAU APKABINT RASOTAS KOJAS?
Antanas Jasmantas
("Laiškų Lietuviams" konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)
NINA GAILIŪNIENĖ
"Laiškai Lietuviams" skatina teologus, filosofus ir pedagogus pasisakyti, "kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas". Tačiau reikia manyti, kad žurnalas nelaukia perdaug akademiškų straipsnių. Laikantis akademiško griežtumo, duotą tema reikėtų suprasti siaurai. Būtent, kodėl žmogus nustoja tikėti Dievo egzistencija.
Kadaise Europos akademikai ir inteligentai turėjo nihilisto vardą. Netikėti buvo mada. Šiandien netikinčių žmonių, bent laisvajame pasaulyje, yra tiek maža, kad jie neverti dėmesio. Todėl žurnalas, formuluodamas konkursui temą, matyt, turėjo galvoje klausimą, kodėl žmogus, teoretiškai tikėdamas Dievu, praktiškai gyvena taip, lyg netikėtų. Į šitaip suprastą temą būtų lengviau atsakyti keliais žodžiais, negu ilgu straipsniu.
Žmogus renkasi tai, kas jo prigimčiai lengviausia. Tikėti Dievo buvimu yra lengva, nes žmogus turi protą, O Dievas yra suvokiamas protu. Netikėti prieštarautų pačiai žmogaus prigimčiai. Gyventi pagal tą tikėjimą yra sunku, nes žmogaus laisva valia stoja piestu, kai tik turi būti palenkiama kieno nors tarnybai.
Liucipierius ir jo šalininkai neturėjo tikėjimo problemos. Jie žinojo, kad yra Dievas. O vis tiek neįstengė savo laisvos valios palenkti Jo tarnybai. Sukilę angelai buvo išmesti iš dangaus. Adomo ir Ievos padėtis taip pat buvo panaši. Jie žinojo, kad Dievas yra, ir, piktosios dvasios sugundyti, panoro patys būti lygūs su Juo. Nežinia, kaip ilgai angelai tarnavo Dievui ir kiek laiko pirmieji tėvai gyveno rojuje, tačiau logiška galvoti, kad ir vieni, ir kiti pasijuto esą nepatenkinti todėl, kad esamoje padėtyje jie nieko daugiau negalėjo pasiekti. Tada pasišovė išmėginti savo jėgas, sukildami prieš Dievą, nes jiems atrodė, kad Dievas savo įsakymais varžė jų laisvą valią.
Jeigu taip atsitiko su nupuolusiais angelais ir pirmaisiais tėvais, kurie Dievą betarpiškai pažinojo, tai ką besakyti apie dabarties žmogų. Žmogus suvokia Dievą savo protu tik per Jo kūrybą ir pažįsta tik per Jo apreiškimą. Betarpiško ryšio tarp Dievo ir žmogaus nėra. Dievas, įsikūnijęs Kristaus prigimtyje, atskirtas nuo mūsų dviejų tūkstančių metų tarpu, dabarties žmogui taip pat gana blankus. Atseit, žmogus paliktas gyventi savo galva ir naudotis savo laisva valia.
DAVID DIOP
AFRIKA
Afrika, manoji Afrika,
Afrika išdidžiu kovotoju
prabočių savanose,
Afrika, apie kurią mano senelė dainuoja;
tolimųjų upių pakrantėse
aš niekad tavęs nepažinau.
Bet mano gyslose teka tavo kraujas,
tavo puikus juodas kraujas,
drėkinąs laukus,
tavo prakaito kraujas,
tavo vergovės darbas,
tavo vaikų vergija.
Afrika, pasakyk man, Afrika,
ar tai esi tu, ar tai tavo sulenkta nugara,
toji nugara, kuri lūžta
nuo pažeminimo naštos,
toji nugara, virpanti su raudonais randais,
sakanti “taip” botagui vidudienio saulėje?
Rimtas balsas man atsako:
Audringasis sūnau, tas medis, jaunas ir stiprus,
tas medis puikiam vienišume,
tarp baltu ir nuvytusių gėlių,
yra Afrika, tavo Afrika,
kuri kantriai ir užsispyrusiai vėl auga,
o jos vaikai palaipsniui įgauna
kartų laisvės skonį.
(David Diop, senegalietis, 1927 m. gimė Bordeaux mieste ir, būdamas pusiau invalidas, didesnę gyvenimo dali išgyveno Prancūzijoje. Jo pirmasis poezijos rinkinys “Coups de Pilon” buvo išleistas Paryžiuje, o antrasis dingo Atlante, lėktuvui nukritus į vandeni, kuriame paskendo ir poetas su savo žmona).
PRANYS ALŠĖNAS
Kaip žaibas dangų perskrodė žinia, kad 1973 m. kovo 13 d. traukinio nelaimėje Sao Paulo mieste, Brazilijoj, buvo sunkiai sužeistas ir nuvežtas į ligoninę mirė vienas iš darbščiausių ir energingiausių mūsų misijonierių jėzuitas kun. Jonas Bružikas. Palaidotas kovo 14 d. Sao Pauly.
O dar taip neseniai, tik pernai, T. J. Bružikas lankėsi JAV-bėse, kur Jaunimo ir Jėzuitų Centre, Čikagoje, iškilmingai buvo atšvęsta jo 75 m. amžiaus ir 50 metų kunigavimo sukaktis.
Kiek atsikvėpęs, pailsėjęs, pernai rudenį jis vėl grįžo Brazilijon, iš kur ir pašaukė Aukščiausiasis jį į savo karaliją.
Tėvas J. Bružikas, SJ, gimė 1897 m. gegužės 20 d. Tvarkiškių km., Garliavos parapijoje. Motinos neteko, būdamas vos pusės metų. Paaugęs labai troško mokytis, tačiau arti nebuvo mokyklos, tad iš vieno ūkininko pas kitą teko sekioti paskui kaimo "daraktorius".
Jau kiek "prasilaužęs", jis pateko į Garliavos, o paskui į artimesnę Pažėrų mokyklą. Ją baigęs, mokytojo Jeronimo Jonkaičio vienerius metus paruoštas, 1913 m. įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Ją baigė 1917 m. jau tremtyje, Rusijoje — Sorošinuose, Poltavos gubernijoj. Tais pačiais metais Bružikas įstojo į Kunigų seminariją Žitomiriuje, Ukrainoje; 1918 m. grįžo į Lietuvą ir 1922 m. buvo įšventintas kunigu.
Vėliau J. Bružikas studijavo Kauno universitete, bet po 3 semestrų išvyko į Olandiją ir tenai įstojo į jėzuitų naujokyną. Po naujokyno ir filosofinių mokslų studijų, buvo pašauktas atgal j Kauną ir paskirtas Jėzuitų gimnazijos direktorium. Direktoriavo nuo 1926 iki 1931 metų.
Nuo pedagoginio darbo atitrauktas, T. Bružikas buvo išsiųstas į Š. Ameriką, kur tenykščių kunigų pakviestas vedė misijas ir išdirbo šešerius metus. Pirmosios jo gyvenime misijos įvyko Miroslave, ties Alytum, klebonaujant toje parapijoje kun. Lelešiui, antros — Šakiuose. Iki netikėtos mirties misijonierius T. Bružikas jau buvo vedęs netoli 1000 didesnių ir mažesnių misijų net 14-koje valstybių. Daugiausia Vokietijoj — tremtiniams, po to — Anglijoj ir kituose kraštuose.
PETRAS KLEINOTAS, S.J.
Lietuvos ūkininkų sūneliai pirmiausia norėdavo būti cukrainėse pardavėjais arba kunigais. Žinoma, abudu šie "pašaukimai" dideliai berniukų daugybei atkrisdavo su krintančiais pieniniais dantukais. Kitiems kunigystės pašaukimo svajonės dar užsilikdavo iki pirmųjų plaukelių prasikalimo ant viršutinės lūpos. Nenutiko taip Bružikų Joneliui — jis nuo mažumėlės labai norėjo būti kunigu ir į tolimą mokyklą mokytis su ašaromis veržėsi.
T. J. Bružikas nuo mažumėlės, atrodo, buvo linkęs būti kunigu — uoliu apaštalu. Vos baigęs kunigų seminariją ir pašvęstas kunigu, stojo kun. M. Krupavičiui talkon agituoti už krikščionių demokratų partijos išrinkimą Lietuvos valdžion. Bet politika jo neįtraukė savan sūkurin. Šv. Pranciškaus sūnūs — kapucinai jam patiko, tad norėjo apsivilkti jų rūbu. Tačiau jėzuitai, šio ordino istoriniai žygiai visai Bažnyčiai ir Lietuvai jauną kunigą Bružiką žavėjo. O kai gavo pakvietimą, tuoj išskubėjo jėzuitų naujokynan. Po naujokyno ir jėzuitiškų studijų pagilinimo, grįžo į Kauną ir, neilgai trukus, pradėjo vesti misijas. Misijos — žmonių vedimas Dievop, jų tikėjimo švitinimas, moralės skaidrinimas greitai tapo T. Bružiko mėgstamiausiu užsiėmimu, jis tam pašventė visas dvasios ir kūno jėgas, galima sakyti, visą gyvenimą. Į parapijų misijas T. Bružikas nevažiavo tik pasakyti gerai paruoštų, išmoktų pamokslų, bet atversti nuo Dievo nutolusių, uždegti uolumu religiniame gyvenime apsileidusių, pamokyti siekti didesnės Dievo ir artimo meilės visus geros valios tikinčiuosius. Pirmosios jo misijos nedaug, tur būt, skyrėsi nuo paskutiniųjų: tas pats misijų planas, tos pačios pamokslų temos, tie patys pavyzdžiai.
A.a. Jonas Bružikas, S.J.
Pamokslus T. Bružikas sakydavo visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis. Jis skelbė misijų klausytojams iki savo kaulų smegenų persisunkusias tikėjimo tiesas: Dievo ir amžino gyvenimo buvimą, sielos nemirtingumą, nuodėmės baisumą, pragarą — pražūtį, dangų — amžiną laimę, išganymą, Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus, nuodėmių atleidimą išpažintyje, Šv. Komuniją — dieviškąją puotą. Šias mūsų tikėjimo tiesas T. Bružikas skelbė žmonėms nepaprastu nuoširdumu, kviesdamas, maldaudamas, netgi sakykloje atsiklaupdamas. Pas neinančius į misijas, pats ėjo jų kviesti, prašyti, raginti, net prieš juos klaupdamas. .. Jei misijos būdavo septynių dienų miestuose ir didesnėse parapijose, prasidėdavo pirmadienį klebono misijonieriui iškilmingu bažnyčios raktų ir stulos pardavimu. Pirmoji misijų diena — moterims. Moteris misijonierius stengdavosi uždegti apaštališku uolumu, įprašyti atsiųsti ryt dienai visus vyrus. "Atsiųskite man ryt vyrus. Jūs prižadėkite dirbti jų darbus... Aš turiu paruošęs jiems gerą porciją"... Ir vyrai savo "porcijos" atsiimti visad susirinkdavo net gausiau negu moterys. Jaunimas turėjo taip pat savo dieną. Vaikams pakakdavo popietėje pamokslo, po kurio jie atlikdavo išpažintį. T. Bružiko misijose dalyvaudavo ne vien tik tos parapijos žmonės, bet ir kaimyninių parapijų būriai keliaudavo pasinaudoti misijų malonėmis. Paskutinę misijų dieną — sekmadienį suplaukdavo minių minios. Šią dieną bus šeimų komunija, moterystės ir krikšto sakramentų atnaujinimai, kryžiaus — misijų simbolio pastatymas ir pašventinimas. Visi turėjo atvykti, pasipuošę gėlėmis: moterys su gėlių puokštėmis rankose, mergaitės su vainikėliais ant galvų, vyrai ir berniukai — po gėlelę prisisegę prie krūtinių. Tos gėlės, misijonieriaus pašventintos, namuose būdavo palaikomos brangiam misijų atminimui. Šv. Komunijai visi turėjo sustoti į eilę šeimomis: tėvas iš vienos pusės, motina iš kitos, vaikai viduryje. Misijonierius pamoksle pareikalaudavo atsiprašyti už nuoskaudas: vyras žmoną, žmona vyrą, vaikai tėvus. Vaikai turėjo bučiuoti tėvams rankas, o tėvai bučiuoti vaikų kaktas arba galvas. Ši ceremonija visada būdavo laistoma ašaromis, net su aimanomis. Moterystės sakramento atnaujinimui tėvai turėjo paduoti rankas ir pasibučiuoti. Po Mišių — paskutinis pamokslas: pasiryžimai daugiau negerti, neapleisti šventėse Mišių ir t.t. Prieš visuotinių misijų atlaidų suteikimą, visiems, suklupus su ašaromis gailėtis už praeities nuodėmes, ir po peržegnojimo kryžiumi misijonierius sušukdavo: "Kelkitės, kelkitės naujam gyvenimui, Dievo vaikeliai, nuplauti, gryni kaip po krikšto". Ir šis kėlimasis dar būdavo lydimas gausiu ašarojimu. Atsisveikindamas T. Bružikas dar pateikdavo savo širdies prašymą: "Kai išgirsite mane mirus, paaukokite už mane šv. Mišioms"... (Ar daug kas dabar šį jo prašymą atsimins?) Po to į sakyklą ateidavo klebonas atsiimti bažnyčios raktų ir stulos, atnaujintos parapijos simbolių.
FELIKSAS JUCEVIČIUS
XII. AUDRINGŲJŲ LAIKŲ IŠVAKARĖSE — FRANCISCO GOYA
Joks žmogus nėra sala. Jis yra kontinento dalis. John Donne yra teisus. Nė menininkas nėra sala. Menas ir istorija, socialinė struktūra ir idėjų srautas, Zeitgeist ir kūryba siejasi vienas su kitu neatskiriamai. Nė Francisco Goya nėra sala. Jis priklauso ispaniškajam kontinentui. El Greco, Velaz-guez, Ribera yra jo pirmtakai, nors ir ne būtinai jo mokytojai. Ir tai lengva suprasti kodėl? Juk Goyos amžius ne manieristų ar baroko amžius, o rokoko. Šis vardas pareina iš prancūzų žodžio rocailles, kuriuo buvo pažymima Versalio parko dirbtinės grotos ir fantastinės uolų sandaros. Marie-Antoinette su savo draugėmis žaisdavo ten piemenaitėmis ir kaimo mergaitėmis. Visi amžiai pasižymi teatrališkumu, bet ypač rokoko. Net dailė to neišvengė, ir tuo mes galime lengvai įsitikinti, žvelgdami į Watteau, Boucher ar Hogartho kūrinius. Teatrališkumas reiškia laisvę, kuri dailėje išsisako ritminiu nereguliarumu bei vingiuota kreive. Tačiau Goya nėra Watteau ar Boucher. Jis — naujumo ieškotojas. Jo rankose rokoko virsta moderniu stiliumi. Bet Goyos modernizmas taip platus, kaip horizontai — jis apima beveik visus vėlesniųjų laikų "izmus", pradedant romantizmu.
Kad Goya yra savitas kūrėjas, tai matome jau iš kartūnų, kuriuos jie piešė tarp 1774 ir 1792 metų valstybinei kilimų audyklai. Dabar jie kabo EI Prado muziejuje. Savo pastoralinėmis temomis jie yra artimi rokoko dvasiai, bet, palyginus su Watteau ar Boucher nimfomis, piemenaitėmis ir muzikantais, jie yra daug reališkesni. Šičia vaizduojamas ispaniškasis gyvenimas su sostinės jaunimo šventėmis, gegužinėmis, žaidimais. Jaunuolių veidai pilni pavasariško gaivalingumo, akys žibančios pasitenkinimu ir nerūpestingumu. Gamtovaizdžiai neįsivaizduoti, o matyti. Visa tai yra perteikta šiltomis spalvomis, lengvu brūkšniu ir žaisminga forma. "Lietsargis", "Pušio gaudymas", "Indų pardavėjas", "Gėlininkas" yra vieni iš geriausiai nusisekusių kartūnų. Stabtelkime prie "Lietsargio". Žvilgsnį šičia patraukia jaunuolių vos pastebimas šypsnys, šviesa tviskantis Madrido apylinkių piesažas ir spalvų šviežumas. Paveikslą dominuoja gelsvai žalsva ir žalsvai melsva spalva su juodos spalvos pobrėžiais. Kompozicinis vieningumas išgaunamas gaivališka pusiausvyra tarp gamtos ir figūrų. Šis kartūnas yra puikus įrodymas, kad Goya sugeba sukurti meno kūrinį labai ribotu tapybinių priemonių panaudojimu.
Ispanų mąstytojas Ortega y Gasset iškėlė ne kartą "gojiškąjį liaudiškumą". Tai patvirtina kartūnų piešiniai. Žiūrėdamas į jo paveikslus, jauti, kad Goyai yra prie širdies ispaniškoji liaudis. Gojiškąjį liaudiškumą liudija ir "Šv. Izidoriaus pieva". Šiame mažo formato paveiksle matome madridiečius, pasiruošusius švęsti šv. Izidorių artoją, savo miesto patroną. Tai mažytis šedevras. Goya neatsisakė to, ką buvo atradęs ankstyvesniuose kūriniuose, tik šičia, po keturiolikos įtemptų ieškojimo metų, visa tai praturtina dama ir paprastumu. Kūrinio visuma yra taip puikiai išbalansuota, jog nenoromis pajuntame kompozicinę jėgą. Kaip vykusiai žmonių figūros susilieja su toliau dunksančia Madrido panorama! Aišku, tai nebuvo lengva pasiekti, ypač turint prieš akis dimensijų ribotumą bei įaustų elementų įvairumą. Goya pats sakęs, kad tai buvęs pats sunkiausias dalykas, kokį jis buvo daręs.
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
IV. KUKLI GIMNAZIJOS PRADŽIA
Nepaisant didelio pasisekimo bažnyčioje, kurią tuojau pamėgo Kauno visuomenė, jėzuitų gimnazijos pradžia buvo kukli: rugsėjo 1 dieną atidaryta pirmoji klasė turėjo tik 2 mokytojus ir 20 mokinių.1 Tiesa, per pirmąją savaitę mokinių skaičius paaugo iki 32, bet gimnazijos problemą sudarė ne mokiniai, bet mokytojai. T. Kipas buvo svetimtautis, kalbėjo dar laužyta lietuvių kalba ir buvo Vokietijos pilietis. Todėl jis negalėjo būti gimnazijos direktorium. Bet švietimo ministeris Leonas Bistras rado kitą išeiti: jis leido T. Kipui rūpintis mokyklos reikalais be direktoriaus titulo. Kitais žodžiais tariant, Kauno jėzuitų gimnazija 1924 m. neturėjo direktoriaus.2 Klierikas Antanas Mešlis buvo gabus ir energingas mokytojas, bet jis išsiskyrė savo amerikietišku akcentu, pažiūrom ir manierom. Jis buvo tikras Amerikos lietuvis. Klierikas Jonas Paukštys ruošėsi privačiai brandos egzaminams ir negalėjo būti mokytoju. Atliekamu laiku jis padėjo silpnesniems mokiniams po pamokų. Kadangi T. Kipas sutiko dėstyti tikybą seselių širdiečių mergaičių mokytojų seminarijoje ir būti seminarijos kapelionu, didžiausioji darbo našta mokykloje krito ant kl. A. Mešlio pečių. Kaimo jėzuitų gimnazijoje jis mokė lietuvių kalbos, aritmetikos, istorijos ir geografijos. Be to, jam teko prižiūrėti mokinių drausmę pertraukų metu ir padėti silpnesniems mokiniams po pamokų. T. Kipas pasiliko sau tikybos ir vokiečių kalbos pamokas. Kiti du tėvai — T. B. Andruška ir T. A. Fengeris — gimnazijoje jokių pareigų neturėjo. T. B. Andruška buvo bažnyčios rektorius. Bažnyčios ir pasaulinės istorijos lektorius Kauno Kunigų Seminarijoje, misijonierius, nuodėmklausis ir knygų cenzorius. T. A. Fengeris buvo namų ūkvedys, vargonininkas, knygininkas, sveikatos prižiūrėtojas, tikybos mokytojas realinėje vokiečių gimnazijoje, vokiečių kalbos mokytojas seselių širdiečių vedamoje seminarijoje, nuodėmklausis, vyresniojo patarėjas ir knygų cenzorius. Be to, jis mokėsi lietuvių kalbos, kuri jam nesidavė lengvai apvaldoma.
Nepaisant to neįprasto pedagogų sąstato, gimnazijos darbas buvo sėkmingas. Atvedęs savo germanistikos seminarą į tėvų jėzuitų gimnaziją gruodžio 2 dieną ir apžiūrėjęs pasiektus rezultatus, prof. J. Eretas ją išgyrė spaudoje, pavadindamas tą jauną auklėjimo įstaigą pavyzdinga mokykla.3 Profesoriaus komplimentas, tur būt, nėra perdėtas, nes ateinančiais metais buvo atidarytos dvi naujos klasės, ir mokinių skaičius pakilo trigubai. Tai buvo pasitikėjimo ženklas šiai mokslo įstaigai.
Iš tiesų, maloni ir tėviška T. Kipo šypsena patraukdavo ir mokinius, ir jų tėvus, o įdomi kl. Mešlio asmenybė imponuodavo visiems. Nors jo būdas buvo truputį kampuotas ir drausmės reikalavimai griežtoki, bet jis buvo labai teisingas žmogus ir sakydavo, ką galvodavo. Mokinius jis tvarkė, kaip kareivius, ir daug dėmesio kreipė į fizinę kultūrą. Žiemą mokyklos kieme jis padarė čiuožyklą ir įsteigė dvi ledo ritulio komandas. Mokiniams tai buvo didelė pramoga. Dr. Z. Danilevičiaus liudijimu, kl. Mešlis buvo labai puikus mokytojas: punktualus, tvarkingas ir teisingas. Amerikietiškas jo kalbos akcentas darė jį simpatingą. Taip pat ir T. Kipo pastangos, mokantis lietuvių kalbos, įkvėpdavo pagarbą visiems mokiniams. Nors abu gimnazijos mokytojai buvo svetimšaliai, mokiniai jausdavosi kaip namie. Mažiausiai sekdavosi gimnazijoje T. B. Andruškai, kai jis pavaduodavo T. Kipą, išvykusį vesti rekolekcijų provincijoje. Jis nesuvaldydavo mokinių ir neturėdavo su jais kontakto.
VYTAUTAS KASNIŪNAS
KUN. DR. JUOZAS PRUNSKIS TARP SUKAKTUVINIŲ VAINIKŲ
Žurnalistas yra nelyginant legendarinis Amerikos vakarų "kaubojus", kuris vieniems yra gyvenimo palaima, jojas ant risto žirgo ir apsaugojąs nuo viso pikto, kitiems — gyvenimo pabaisa, nes jis kovoja su blogiu. Jis, anot airių žurnalisto George W. Ruseli, aukštai iškėlęs laiko lietsargį, kad ant visuomenės sąžinės nekristų stipri ledų kruša. Mes norėtumėme dar pridėti, kad jis yra visuomenės sąžinė. Todėl jį visados kas nors giria, kas nors kaltina ir peikia, kas nors stumia nuo savęs, kas nors savinasi. Jis yra kaip tas žymusis mokslininkas Albertas Einsteinas, kuris kartą apie save pasakė: "Jei ką gero padarau, tai vokiečiai savinasi mane ir sako, kad aš vokietis, o prancūzai tada sako, kad aš žydas. O jei suklydęs ką nors neteisingai padarau, tai vokiečiai sako, kad aš žydas, o prancūzai, kad aš esąs vokietis".
Kun. dr. Juozas Prunskis
Pradėjęs bendradarbiauti spaudoje 1929 metais, 1935 metais dirba Mūsų Laikraščio redakciniame kolektyve, o 1936 metais kviečiamas naujai įkurto jaunųjų katalikų kultūrininkų grupės XX Amžiaus dienraščio vyr. redaktoriumi. Iki to laiko ėjęs dienraštis Rytas buvo sustabdytas.
Skaityti daugiau: KELIONĖ PER AUDRINGĄ ŽURNALISTINĮ GYVENIMĄ
Jau ne kartą šiame skyriuje buvo rašyta, kad, auklėjant vaiką, šeimoje turi būti viena linija. Apie jokį auklėjimą negali būti kalbos, jei motina sakys vienaip, o tėvas kitaip; jeigu vienas ką nors vaikui draus, o kitas leis daryti; jei, vaikui girdint, vyras žmoną ar žmona vyrą kritikuos, bars, niekins ir prikaišios nesugebėjimą auklėti savo vaiką. Tėvai nustoja autoriteto vaiko akyse ir tada, kai vis ką nors žada ir niekad tų pažadų nevykdo. Šiuo klausimu kaip tik užtikome neblogą straipsniuką "Tarybinėje Moteryje" (1972 m. spalio mėn.), tad čia jį ir perspausdiname.
Redakcija
Gyvenom ramiai, santarvėje, kaip ir daugelis. Bet, va, atsirado baltapūkis mūsų Raimondėlis. Kaip mes juo džiaugėmės, kai jis pirmą kartą nusišypsojo! Atrodė, kad niekaip negalime mudu su žmona to šypsnio pasidalinti.
Raimondėlis pradėjo roplinėti ir pagaliau atsistojo ant abiejų kojų. Ak, kaip mes norime, kad jis pasiektų kuo didesnius tolius ir aukščius, kad išeitų į platesnį kelią ir už gera geru tėvams atsidėkotų. Ir stengiamės, o ypač mama. Per tas jos pastangas atsiranda ir mažų nesusipratimų, kurie kartais pažeidžia mūsų šeimos gyvenimo normas. Aš, kaip vyras, esu ramesnis ir griežtesnis, nesišvaistau žodžiais ir pažadais.
— Raimondai! Prašau nusiplauti rankas, — pasakiau, kai jis atėjo iš kiemo visas purvinas ir čiupo apelsiną.
— Negąsdink vaiko! Matai, kad jis dreba prieš tave iš baimės.
— Mieloji, — sakau, — jis dreba ne iš baimės, jis peršalo. Lauke vėsoka, o tu leidai jam po purvyną taškytis.
— Išmanai tu, kaip vaiką auklėti. Eik, nuskusk keletą bulvių ir nerėkauk, — baigė savo monologą žmona.
Aš nuėjau į virtuvę, o ji su Raimondėliu užsidarė kambaryje. Spėjau tik išgirsti, jog... "tėtė nieko neišmano, kaip reikia vaikus mylėti". Gal ir neišmanau.
t. alga
Paverkšlenimus, kad išeivijoje labiausiai mums trūksta jaunimo ir vaikų literatūros, matyt, rimčiausiai galvon paėmė Nijolė Jankutė. Jei pusmečio laikotarpyje pasirodžiusios dvi jaunai auditorijai skirtos knygos nors apytikriai atskleidžia autorės produktyvumo potencialą, netektų stebėtis, kad ji, pati viena, be jokių konkursinių paskatų, tą spragą užpildytų per keletą metų...
Juokai juokais, bet kiekvienam vaikų literatūroje sėkmingiau pasireiškusiam rašytojui pasekus N. Jankutės pavyzdžiu, ši sritis tegalėtų skųstis nebent... perteklium. Zebriuko nuotykiai miške (1963), Danutė stovyklauja (1966) ir Kaip Algiukas vėjo ieškojo (1967) įpratino jaunąjį skaitytoją vos ne reguliariai, kas pora metų, iš N. Jankutės ko nors naujo laukti. Ir ne veltui. Kelių metų pauzė buvo išpirkta pernykščių metų gale išėjusiais Šamo ežero sekliais ir šių metų pradžioje išleista Kelione į Septintą stotį.
Jaunimo literatūros mąstelių rėmuose naudojant bendrąsias žanrines etiketes, Šamo ežero seklius gal geriausia tiktų vadinti "detektyviniu romanu". Trejetas paežerėje atostogaujančių miesto vaikų čia nejučiomis įsivelia intriguojančion istorijon ir pasijunta savo pačių prisiimtose seklių rolėse. Ką jie seka ir kaip jiems visa tai sekasi, recenzentui, prisilaikant nusistovėjusių taisyklių, nederėtų išpasakoti, pamerkus viena akimi teprimenant, jog pakankamai drumstame Šamo ežere yra gaudomos tikrai "stambios žuvys"...
Apysakaitėje apstu veiksmo, trumpasakio ir natūralaus, bet kartu ir dinamiško dialogo. Knygą suskirstydama į trumpus, tematiniais fragmentais apribotus skyrelius, autorė vengia peržengti jauno skaitytojo kantrybės ribas, tuo pačiu iki galo išlaikydama jo smalsumą.
N. Jankutė parodo gerą savo auditorijos supratimą, į pasaulį žiūrėdama mažamečio skaitytojo akimis, bet niekur jo nepašiepdama, neironizuodama. Kad ir sėkmingai atsispirdama ilgų ir nuobodžių aprašinėjimų ar bereikalingo poetizavimo pagundoms, ji gali duoti visus skaitytojo pojūčius užangažuojančių detalių, rodo pvz. kad ir šitokia ištraukėlė iš Kelionės į Septintą stotį:
Rytas buvo giedras. Nuo eglės spyglių rasos karoliukai papsėjo tiesiai į baltą dubenį, stovintį balkono kampe. Karilė panėrė rankas į šaltą rasos vandenį ir nusiprausė (31).
Pereitą mėnesį "Laiškų Lietuviams" knygų skyriuje aptarėme keletą knygų, tinkančių skaityti aukštesniąsias mokyklas bebaigiančiam ir studijuojančiam jaunimui. Šį mėnesį paminėsime knygas, rekomenduotinas paskutiniųjų pradžios mokyklos skyrių ir pirmųjų aukšesniosios mokyklos klasių moksleiviams.
Labai dažnai mūsų moksleiviai yra įsitikinę, kad knygos apie Lietuvos senovę yra neįdomios. Ši nuomonė nėra visai teisinga. Populiariai išsireiškiant, yra knygų ir KNYGŲ. Lietuvos senovė ir liaudies pasakose ir realiojoj istorijoj yra labai spalvinga, nuotykinga ir turtinga ypatingais žmonėmis. Tačiau, kaip visa tai sužinosi, jei, iš anksto susidaręs neigiamą nuomonę, nieko apie senovę neskaitysi? Lietuvos istorija nesidomėdamas, kaip ją suprasi? Kaip suprasi tas jėgas, tuos įvykius ir žmones, kurie apsprendė tavo prosenelių, tavo senelių, tėvų ir net tavo paties likimą? "Žmonės, kurie nepažįsta savo istorijos, visada pasilieka vaikai", sako senųjų romėnų išmintis. Tais žodžiais J. Basanavičius pradėjo "Aušrą", pažadindamas lietuvio dėmesį Lietuvai.
Svetur gyvenąs moksleivis turėtų atkreipt ypatingą dėmesį savo tėvų kraštui, ne tik kalbos ir žinių praturtinimo atžvilgiu, bet labiausiai todėl, kad jis gali susipažint su Lietuvos istorija iš nesuklastotų šaltinių. Pačioje Lietuvoje tokių šaltinių vis mažėja, ir krašto istorija turi užleisti vietą rusiškajai.
Iš pasakų apie Lietuvos senovę ir istorinių apysakų verta paskaityti:
• Vandos Frankienės-Vaitkevičienės "Užburtas kankles". Tai 17-ka trumpų fantastinių pasakojimų iš žilosios Lietuvos praeities. Autorės fantazija ataustos pasakos ir legendos apie pagoniškus dievus, krikščionių šventuosius, apie užburtus piliakalnius, laumes, kaukus ir aitvarus leidžia pajusti tautosakos charakterį ir ritmą.
“Laiškų Lietuviams” leidinys, gaunamas liet. knygynuose ir “LL” administracijoj. 1971 m. Iliustruotas sės. M. Mercedes, SSC.
A. Saulaitis, S.J.
Kaip lietuvės motinos išmoko savo vaikus nuo pat mažens vakare pasimelsti, iš pradžių atmintinai kalbamais "Tėve mūsų" ir "Sveika Marija" (nors vaikai sugeba įkišti ir maldelę už šuniuką ar kitą draugą), taip vakarop, dienai besibaigiant, ir suaugusieji noromis nenoromis sukaupia tos dienos mintis.
Naujieji metai
Kaip rudens lapai, šnabžda po kojomis per dangoraižių langus išmesti švenčių popieriai. Tarnautojai skuba namo sparčiau, negu iki šiolei. Vienų vienas gatvės pamokslininkas drožia savo mintį skubančiųjų link. Šlavėjas beviltiškai žiūri į popieriaus lapų krūvas, krautuvininkas rakina geležines duris, nebesulaukęs daugiau pirkėjų.
Kiek vilčių ir svajonių praeina gatve, Viešpatie!
Naktį be žvaigždžių
Tik naujo kelio šviesos toli nušviečia žemus debesis, tik miesto šviesos nusagsto prie žemės priglaustą skliautą. Aprimo ūžimas, ratai, pardavėjų šūkiai, gatvės vaikų skardūs balsai. Kiekvienas nuėjo į savo namus, nešinas savo rūpesčiais; nedidelės lempos ar televizijos apšviestame kambaryje sutelkta visa, kas jam brangu, visa, kas jam gyvenimu tapo.
Ir aš jau išsinešiau apytamsin šaligatvin savo rūpesčius: varginga ir vieniša senelė, neturtinga lietuvio šeima, paklydęs vaikas, nuvargęs šeimynos tėvas, susimaišęs jaunuolis. Maniau, kad išėjęs kaip nors dangun juos paleisiu, prie žvaigždžių, arčiau Tavęs, ir bus lengviau miegoti.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
TELEVIZIJOS REŽISIERĖ
Jau penkiolika metų Stasė Borusienė pirmauja Lietuvos televizijos pastatymų režisierių arpe. Tą darbą ji pradėjo, galima sakyti, pirmoji, kada televizijos studija Vilniuje pradėjo kurtis ir, neturėdama šioje srityje ypatingo patyrimo, ėmėsi sunkaus bei sudėtingo darbo. Iš sėkmingiausių jos pastatymų yra D. Londono "Nužudyti žmogų", B. Brechto "Baltasis kryžius", J. Marcinkevičiaus "Pušis, kuri juokiasi", S. Aliošino "Diplomatas" ir kt. Dabar S. Borusienė jau taip aktyviai nesireiškia savo profesijoje, perdavusi dalį pareigų kitiems, o pati rūpinasi lietuviško "telefilmo" sukūrimu, tačiau jos įnašas lietuvių televizijai yra labai didelis ir reikšmingas.
"Kultūros barai" (nr. 11, 1972)
SUKAKTUVINĖ PARODA
Praėjusių metų pabaigoje Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos senų ir retų spaudinių skyriuje buvo atidaryta pirmosios lietuviškos knygos, M. Mažvydo Katekizmo, 425-rių metų sukaktuvinė paroda.
Paroda susidėjo iš dviejų skyrių: pirmajame buvo eksponuojamos M. Mažvydo raštų publikacijos. Vienintelis M. Mažvydo "Katekizmo" egzempliorius, 1956 m. gautas iš Odesos M. Gorkio mokslinės bibliotekos, yra laikomas specialiai šia proga pagamintame odiniame gaubte. Antrajame parodos skyriuje buvo eksponuoti moksliniai darbai apie M. Mažvydą ir pirmąją lietuvišką knygą.
"Pergalė" (nr. 2, 1973)
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
TIESIOGINES KALBOS SKYRYBA
Tiesioginę kalbą skiriame brūkšniais arba kabutėmis. Kabutes paprastai vartojama tada, kai į tekstą būna Įterptas tik vienas kitas tiesioginės kalbos sakinys, bet ilgesnius dialogus paprastai skiriame brūkšniais. Štai keletas brūkšniais skiriamų tiesioginės kalbos sakinių iš Žemaitės "Vaikų pavasario":
— Žiūrėk, kaip iš po pusnyno pasileido grioviu vanduo! Kokia srauni upelė prakiuro! — rodė vienas kitam vaikai, susibėgę į būrį.
—Pastatykim malūniuką! — šaukė vienas. — Kaip čia greit suksis!
— Gerai sakai, — tvirtino kitas. — Bet kas taip greit padirbs?
— Mano yra po stogu pakištas iš pernykščios, bėgsiu atnešti, — vienas išsiskyrė iš būrio ir nutaškė per klanus.
Tie patys sakiniai, skiriant tiesioginę kalbą kabutėmis, taip atrodytų:
"Žiūrėk, kaip iš po pusnyno pasileido grioviu vanduo! Kokia srauni upelė prakiuro!" — rodė vienas kitam vaikai, susibėgę į būrį. "Pastatykim malūniuką!" — šaukė vienas. "Kaip čia greit suksis!" — "Gerai sakai", tvirtino kitas. "Bet kas taip greit padirbs?" — "Mano yra po stogu pakištas iš pernykščios, bėgsiu atnešti", vienas išsiskyrė iš būrio ir nutaškė per klanus.
Dabar norime atkreipti dėmesį į vieną kitą spaudos bendradarbių dažniau daromą klaidą, skiriant tiesioginę kalbą. Kai tiesioginė kalba skiriama brūkšniais, tai labai svarbu žinoti, kur reikia pradėti sakinį iš naujos eilutės. Nebūtų gerai vieno ir kito asmens tiesioginę kalbą rašyti toje pačioje eilutėje, nors ir atskirtum vieno kalbą nuo kito kokiais nors ženklais. Kiekvieno pasikalbėjimo dalyvio kalba pradedama iš naujos eilutės. Tiesioginė kalba nuo autoriaus žodžių skiriama kokiu nors atitinkamu ženklu (kableliu, klaustuku, šauktuku) ir brūkšniu. Jeigu po tiesioginės kalbos nėra toje pačioje eilutėje autoriaus žodžių, tai po jos brūkšnys nededamas. Autoriaus žodžiai, neturintieji glaudaus ryšio su prieš juos buvusia tiesiogine kalba, pradedami paprastai iš naujos eilutės. Įsidėmėtina, kad brūkšnys visuomet reikalingas prieš tiesioginę kalbą, bet ne visuomet reikalingas po jos. Po tiesioginės kalbos brūkšnys reikalingas tik tada, kai po jos tame pačiame skirsnelyje eina autoriaus žodžiai.
Š.m. kovo mėn. 17 d. įvykusi “Laiškų Lietuviams” metinė šventė sutraukė daug žmonių. Pirmiausia buvo Menotti vienaveiksmė opera “Telefonas”, kurioje dainavo jauna solistė Aušra Baronaitytė ir Manigirdas Motekaitis, akompanuojant Ramintai Lampsatytei. Po to buvo oficialioji dalis — konkurso premijų įteikimas. Vysk. V. Brizgys trumpa malda prisiminė ir neseniai mirusį T. Joną Bružiką, S.J., kurio Vokietijoje leisti “Misijonieriaus laiškai” davė pradžią “Laiškams Lietuviams”.
Premijos buvo įteiktos net penkiems konkurso dalyviams: Ninai Gailiūnienei, Marijai Eivaitei, Jurgiui Gyliui, Gabijai Juozapavičiūtei ir Romai Olšauskaitei. Iš penkių premijuotų matome net tris jaunuoles. Tai aiškus įrodymas, kad jaunimas gali konkuruoti ir su vyresniaisiais.
Vakaras buvo užbaigtas inscenizuota kantata “Paklydėlis sūnus” (Debussy), kur motinos vaidmenį atliko Praurimė Ragienė, tėvo — Vytas Radys ir sūnaus — Julius Savrimas. Akompanavo Manigirdas Motekaitis. Abudu veikalus išvertė ir scenai pritaikė Izabelė Motekaitienė.
Prie šių veikalų pasisekimo daug prisidėjo gražios Juozo Kiburo dekoracijos, Česlovo Rukuižos apšvietimas ir Jono Kelečiaus grimas. Spalvingumo bei įvairumo įnešė A. Valeišaitės studijos šokėjos, kurioms vadovavo Kristina Gintautienė.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Nijolė Jankutė. KELIONĖ Į SEPTINTĄ STOTĮ. Iliustravo Nijolė Vedegytė-Palubinskienė. Išleido Akademinės Skautijos leidykla 1973 m. JAV LB Švietimo Taryba pripažino šią knygą tinkama naudoti lituanistinių mokyklų penktame ir šeštame skyriuje.
Aloyzas Baronas. ABRAOMAS IR SŪNUS. Premijuotas romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas 1973 m. Viršelis Kazio Veselkos. 206 psl., kaina 4.50 dol.
Zenta Tenisonaitė. PAVASARIS IR AŠ. Eilėraščiai. Išleido Nida Anglijoje. 48 psl., kaina 2 dol.
Janina Narūne. LINELIAI. Eiliuotas pasakojimas apie linus su spalvotom iliustracijom, pieštom Zitos Sodeikienės. Knygelė skiriama mažiesiems. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1973 m. 24 psl., kaina nepažymėta.
Bronis J. Kasias. THE USSR-GERMAN AGGRESSION AGAINST LITHUANIA. Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangomis ir Tautos Fondo lėšomis išleista dokumentinė knyga anglų kalba. Robert Speller & Sons, Publishers, Inc., New York, 1973. Kieti viršeliai, 544 psl., kaina 15 dol. Knygoje yra labai daug įdomios dokumentinės medžiagos, taip pat įdėtas ir Lietuvos žemėlapis.
MEDICINA, lapkritis, 1972. Pasaulio ir Amerikos Lietuvių gydytoju organas, nr. 4. Redaktorius — dr. Henrikas Armanas, 1934 Wilkens Ave., Baltimore, Md. 21223. Yra įdomių straipsnių įvairiais medicinos klausimais ir ypač daug informacinės medžiagos iš lietuvių gydytojų gyvenimo su daugeliu iliustracijų. Išeina kas keturi mėnesiai. Metinė prenumerata — 10 dol.