1973 vasaris february XXIV no2
DABARTINĖ 16-TOSIOS VASARIO PRASMĖ Redaktorius 37
UTOPIJA AR CHAOSAS? (II) A. Paškus 39
ŽVILGSNIS Į MENĄ (XI) F. Jucevičius 43
EILĖRAŠČIAI Danguolė Sadūnaitė 47
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (II) Br. Krištanavičius, S.J. 48
VAIKŲ DARBŠTUMAS Angelė Vaičiulienė 53
MŪSŲ JAUNIMAS DABARTYJE Vysk. Vincentas Brizgys 55
PROGINĖS MIŠIŲ MALDOS Antanas Saulaitis, S.J. 56
PASIMATYMAS BROLIO MYKOLO GATVĖJE Danutė Bindokienė 58
“DIDŽIŲJŲ KLAUSIMŲ” LABIRINTE (IV) Dr. Gr. Valančius 61
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ Redakcija 72
Šis numeris iliustruotas dail. Magdalenos Stankūnienės kūrinių nuotraukomis.
Viršelis ir skyrių vinjetės — Jūratės Eidukaitės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai:
Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636.
Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Kiekvienais metais švenčiame vasario šešioliktąją, bet kažin ar kada pagalvojame, kokia yra dabartinė šios šventės prasmė. Kai gyvenome Lietuvoje, tai ji mums buvo džiaugsmo ir triumfo šventė. Džiaugtis ir triumfuoti tikrai buvo ko: po ilgos rusų priespaudos Lietuva vėl atsikėlė ir atsistojo šalia kitų laisvų, nepriklausomų valstybių. Tas džiaugsmas ir triumfas buvo neilgas, nes po dvidešimt nepriklausomo gyvenimo metų ji vėl pateko tiems patiems, nors jau kita spalva nusidažiusiems rusams. Tad ar dabar mums tinka džiaugtis, minint šią sukaktį? Ar ne labiau tiktų liūdėti, iškėlus iki pusės stiebo juodu kaspinu perrištą trispalvę?
Džiaugtis dabar nepriderėtų, bet ir liūdėti nėra prasmės. Ši šventė verčiau turėtų būti rimto susimąstymo diena. O rimtai pagalvoti ir susimąstyti tikrai reikėtų visiems, pradedant bendrinių organizacijų vadovybėmis ir baigiant paprastais, jokioje veikloje nedalyvaujančiais piliečiais. Jeigu rimtai pagalvosime ir pažvelgsime į dabartinę mūsų išeivijos padėtį, tai pamatysime, kad esame labai silpni ir vis nuolat savo pozicijas silpniname, nesugebėdami susitarti, pasiskirstyti darbo sritimis ir dirbti tam pačiam tikslui. Kovoti prieš okupantą mes neturime kada, nes visi ginklai ir energija mums yra reikalinga vidaus "pilietiniam karui".
Magdalena Stankūnienė Gėlės (mozaika)
A. PAŠKUS
KŪNAS AR DVASIA?
Utopijų ieškotojai bando praeitų šimtmečių dvasios misticizmą pakeisti kūno misticizmu. Šiandien randame ne tik vadinamąjį "gyvąjį teatrą" su plikais artistais scenoje, bet ir mažas grupeles, besidalinančias gyvenamom patalpom, vaikais, moterimis ir šlaunimis. Mat, viliamasi, kad, numetus drabužius ir pašalinus lytinius varžtus, laisvės, brolybės ir taikos sapnai virsią tikrove. Individo alienacija būsianti pašalinta. Vargu ar kas drįstų paneigti, kad žmonės vieni kitus gali apgaudinėti ir savo kūnais, o tarp individų esančios tvoros nėra nupintos iš drabužių. Ir nuogų žmonių sielos gali pasilikti apvyniotos stora egoizmo skraiste, po savimi slepiančios net neapykantos durklą. Tikėti, kad, numetus drabužius ir lytinius varžtus, žmonės pasidarysią tiesūs ir vienas kitam atviri, paversdami bendruomenę agapės idealu, reiškia prileisti, kad žmogus yra angelas. Žmogus savo esme nėra nei angelas, kaip mus nori įtikinti Marksas, nei plėšrus vilkas, kaip mano Freudas. Atrodo, kad visi sutiksime, jog žmogus yra silpna būtybė. O silpnybė yra visų žiaurumų pirmoji motina. Žmonės ir nenorom gali vienas kitą labai giliai pažeisti. Fiziškai ir psichiškai apsinuoginti tai reiškia atverti save ne tik bendrystei, bet ir užgaulei. Užtat drabužiai ir visuomeniniai varžtai nėra vien tik žmonių bendrystės užtvaros, bet drauge ir asmenybės apsaugos. Jie apsaugo ne tik nuo kitų blogos valios, bet ir nuo kvailystės. Taigi visuomenės priimtos seksualinio elgesio normos bei papročiai ir nurodo, kur, kada ir su kuo individas gali būti radikaliai atviras ir to paties laukti iš savo partnerio. Kitaip sakant, vienokios ar kitokios moterystės ir stengiasi apsaugoti asmens neliečiamybę.
"Žmonės, kurie drauge užsiima lytiniais dalykais, drauge ir gyvena", rėkė vienas Berkeley universiteto SDS vadeivų. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Ar iš tikrųjų seksas iš esmės neša vienybę, meilę ir šilimą? Jei tai būtų tiesa, tai Romos imperija dar tebegyvuotų. Jei lytinė laisvė lyginama su grįžimu į gamtą, tai ta "gamta" tegali būti ne kas kita, kaip skurdus antihumanistinis primityvizmas. Tiesa, kad tai, kas yra natūralu, yra gera, bet ar seksas jau toks gamtiškas ir natūralus dalykas? Seksas, kaip grynai fiziologinis veiksmas, yra natūralus, ir todėl visuomeniškai nereikšmingas. Tačiau kai jis virsta dviejų žmogiškų būtybių ryšio simboliu, tada jis pasidaro jau žmogiškas veiksmas, tuo pačiu įgaudamas ir visų žmogiškųjų veiksmų dviprasmiškumo žymę. Tad žmogiškasis seksas gali tapti ir mirties (Todestrieb), ir gyvenimo (Lebenstrieb) priemone. Seksu galima partnerį pavergus sunaikinti arba sutikus meilėje išvesti į asmens sklaidos viršūnę. Bet šiai alternatyvai pasiekti reikia viso žmogaus angažavimosi. Perdaug simplicistinėm iliuzijom žaidžia Amerikos kairė, galvodama, kad vien tik seksualinė ekspresija veda į asmens džiaugsmingą plėtotę, o represija į individo skurdą. Argi ne užtenkamai įrodė Freudas, kad seksas dažnai maišosi su masochistinėm-sadistinėm apraiškom, o sadomasochizme visada randama eros priemaišų. Paklausykime, ar ne tą patį patvirtina LeRoi Jones knyga "The Dead Lecturer", kviesdama juoduosius į mirties kultą: "A cult of Death need the simple striking arm under the street lamp... Come up, black dada nihilismus. Rape the White girls... Cut the mothers' throats". O pats Eldridge Sleaver prisipažįsta, kaip, prievartaudamas baltas moteris, liejo savo kerštą baltiesiems. Tą patį byloja ir nacių partijos netolima istorija. Jų neapykantos laikraštėlis "Der Stürmer" buvo grubiai, viešai pornografiškas, kaip ir daugumas dabartinių vadinamųjų pogrindžio laikraštpalaikių. Tada ir dabar jų afrodizija sunkiasi neapykanta ir mirtimi, skausmu ir malonumu. Sekso orgijom "Der Stürmer" leidėjai bandė sukelti vokiečius žydų naikinimui. Ne tik žydai, bet ir kitos Europos šalys (įskaitant ir Vokietiją) tapo nacių sadomasochistinių orgijų naikinimo aukomis. Šiurpas sukrečia, kai toje kvailoje sadistinėje "burlesque", vadinamoj "Che", pajunti tą nacių sadistinį kvapą. Hitleris kvietė savo tautą galvoti krauju. Jaunieji atskalūnai kviečia amerikiečius "to make love not war". Abu šie šūkiai savo pamatais ir turiniu yra labai giminingi, nes abu remiasi biologija. O ten, kur kraujas ar hormonai ištrūksta iš smegenų kontrolės, pasirodo žmogaus sunaikinimo grėsmė.
FELIKSAS JUCEVIČIUS
XI. DAILĖ IR POEZIJA
Kas yra dailė ir kas yra poezija, ir kaip jos santykiauja viena su kita, yra tiek pat seni klausimai, kaip ir pats menas. Jei tikėsi Plutarkui, tai jau Simonidas iš Ceos, graikų lyrikas, jais susidomėjo. Dailė esanti nebyli poezija, o poezija kalbanti dailė. Šis jo garsusis posakis buvo žinomas renesanso meno kritikams, ir jis tebėra dar šiandien visų cituojamas. Šie klausimai svarstomi "Poetikoje". Kaip jau kartą prabėgomis minėjau, Aristotelio meno samprata, kaip ir Platono, remiasi imitacijos principu. Poetas ir dailininkas yra imitatoriai. Vieni imituoja gamtą spalva ir forma, o kiti — ritmu, kalba ir darna. Jis išveda net paralelę tarp tragedijos intrigos ir paveikslo kompozicijos. Tragedijos jėga glūdi intrigos išvystyme, o paveikslo meniškumas priklauso nuo formos išbaigtinumo. Net ir gražiausios spalvos, išdėstytos be tvarkos, neprilygs paprastam portreto škicui. O štai Horacijaus garsiosios eilės apie poeziją ir dailę:
Ut pictura, poesis: erit gue, si propius stes
Te capiet magis; et quaedam, si longius abates
Haec amat obscurum: volet haec sub luce videri,
Judicis argutum que non formidat acumen:
Haec placuit semel, haec decius repetita placebit. 36
Dailės ir poezijos klausimas iš naujo suklestėjo renesanso metu, ypač ryšyje su diskusijomis, kuri meno šaka kurią viršija. Dailininkai polemizavo tai su mokslininkais, tai su poetais ir atvirkščiai. Kadangi tada, kaip ir antikiniais laikais, menas buvo laikomas gamtos imitacija, tai vienos meno šakos pranašumas kitos atžvilgiu buvo nustatomas pagal sugebėjimą imituoti gamtą. Diskusijose dalyvavo aktyviai ir Leonardo da Vinci. Polemizuodamas su poetais, jis įrodinėjo dailės pranašumą poezijos atžvilgiu: "Dailė prasmingesnė už poeziją ir atvaizduoja gamtos kūrinius tikriau už poetą; taip pat gamtos kūriniai viršija žodžius, kurie yra žmogaus kūriniai, nes tarp žmogaus kūrinių ir gamtos kūrinių yra toks pats santykis, kaip tarp žmogaus ir Dievo. Todėl geriau imituoti gamtos kūrinius, kurie yra tikros panašybės, negu žodžiais imituoti žmogaus veiksmus ir žodžius"37 Dailė santykiauja su poezija kaip tikrovė su šešėliu: "Toks pats santykis yra tarp vaizduotės ir tikrovės, kaip tarp šešėlio ir tą šešėlį metančio kūno, ir toks pats santykis yra poezijos su daile".38 Kalbėdamas apie skirtumą tarp dailės ir poezijos, Leonardo da Vinci lyg parafrazuoja Simonidą. Dailę vadina "nebyle poezija", o poeziją "akla daile". Mums būtų tikrai įdomu žinoti, ka Michelangelo apie tai galvojo, nes jis buvo kartu ir dailininkas, ir skulptorius, ir poetas. Bet atrodo, kad jis nesidomėjo šiuo klausimu, ar jo pasisakymai neišliko iki mūsų dienų.
DANGUOLĖ SADŪNAITE
ŽIEMA
I.
Vien tik matavimas
sniego žingsnių —
(Šviesoje ir tamsoje.)
: : : :
O!
Jis suformavo
mano kaulus, kaip gėlę.
(Anksti iš ryto.)
- - - - -
Anksti,
saulės raudonam
pakėlime rankų.
II.
Žiema,
tai sniego dienos!
Tai Dievo įsikišimas
į mūsų gyvenimą.
: : : : :
Tai Jo nakties
šviesos atspindys.
BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
II. ŽVILGSNIS Į PIONIERIUS
Norint geriau suprasti atgimstančios Lietuvos Jėzuitų Provincijos raidą, reikia iš arčiau pasižiūrėti į pirmuosius du tėvus, kuriems buvo skirtas pionierių darbas. Jų pasiruošimas, būdai ir pažiūros įneša daug šviesos į steigimosi pradžią ir padeda suprasti tolimesnę darbų eigą.
T. Benediktas Andruška gimė 1884 m. kovo 18 dieną Vilkaičių kaime, Lieplaukės parapijoje. Jo tėvai buvo ūkininkai. Pabaigęs vidurinę Palangos mokyklą, jis stojo į Kauno Kunigų Seminariją ir susidomėjo "jėzavitais", apie kuriuos girdėjo keistų dalykų iš savo motinos. Mat, kai jis dar buvo mažas ir artindavosi prie prūdo, motina, bijodama, kad jis neprigertų, baugindavo jį pabaisomis, vadinamomis "jėzavitais". Labai galimas daiktas, kad tas keistas pažiūras apie jėzuitus ji buvo perėmusi iš netoliese gyvenančių rusų kolonistų, vadinamų burliokais.1 Iš tiesų, prieškarinėje Rusijoje žodis jėzuitas buvo sinonimas gudruoliui, sukčiui, apgavikui, melagiui, apsimetėliui ar veidmainiui. Kaip ten bebūtų, bręsdamas B. Andruška pastebėjo, kad tos tariamos pabaisos buvo ne kas kita, kaip drausmingi ir gerai išsilavinę vienuoliai, visiškai atsidavę Bažnyčios ir žmonių tarnybai. Iš profesorių jis sužinojo, kad jie apaštalavę ir Lietuvoje, buvo įsteigę daug kolegijų ir universitetą Vilniuje, o Kaune, netoli kunigų seminarijos, dar tebestovėjo jų bažnyčia ir mokyklos pastatai, kuriuose gyveno ortodoksų vyskupas. Berenkant žinias apie tėvus jėzuitus, ir jame kilo noras prisijungti prie to ordino, kad galėtų, jų pavyzdžiu, apaštalauti Lietuvoje. Ilgai ir vispusiškai apgalvojęs pašaukimo klausimą ir negavęs tėvų pritarimo, B. Andruška slaptai perėjo Rusijos-Austrijos sieną ir 1903 m. kovo 3 dieną įstojo į Galicijos jėzuitų naujokyną, esantį Starawiesz mieste. Į ordiną jį priėmė būsimasis jėzuitų generolas, T. Wladimiras Ledochowskis, tuometinis Galicijos provincijolas.
T. Benediktas Andruška
Pabaigęs naujokyną ir padaręs pirmuosius įžadus, B. Andruška turėjo atlikti vadinamąjį junioratą, kur studijavo senąsias kalbas ir ruošėsi filosofijos studijoms. Be to, jis buvo klierikų choro dirigentas. Po dviejų metų jis persikėlė į Nowy Sącz, netoli dabartinės Čekoslovakijos sienos, ir 1908 m. rudenį pradėjo studijuoti filosofiją. Paskui, 1911 m., vyresnieji nusiuntė jį į jėzuitų gimnaziją Chyrow mieste. Ten jis mokytojavo trejus metus. Pirmaisiais metais mokė rusų kalbos ir padėjo silpnesniems gimnazijos mokiniams. Be to, jis prižiūrėdavo ligonius, kai kiti išeidavo pasivaikščioti. Antraisiais metais buvo pridėtos aritmetikos pamokos pirmoje ir antroje klasėje. Trečiaisiais metais jo pareigos pasiliko tos pačios.
Angelė Vaičiulienė
Dažnai tėvai, augindami savo mažylius, pagrindinį dėmesį skiria jų priežiūrai — mitybai, aprangai, poilsiui. Žinoma, tai būtina. Medikai teigia, kad šiame amžiuje dedami sveikatos pagrindai. Tačiau nepamirškime, kad kūdikystėje, ankstyvoje vaikystėje labai intensyviai vystosi nervų sistema, ir šie laikotarpiai, kaip moko psichologai, yra lemiami auklėjimo požiūriu. Tai, ką vaikai suvokia, išmoksta, prie ko pripranta, dažnai išlieka visam gyvenimui. Deja, tėvai labai dažnai, aklai mylėdami savo vaikus, stengiasi už juos viską padaryti.
Veikti, judėti vaikai linkę iš prigimties. Šį vaikų aktyvumą, judrumą reikia panaudoti darbo įpročiui susidaryti. "Tegu vaikas būna kaip skruzdėlė", mokė Komenskis, "kuri nuolat krapšto aplink, ropinėja, ką nors velka, tempia, dėlioja". Pratinti vaikus prie darbo būtina palaipsniui, pradedant nuo pačių paprasčiausių, pačių lengviausių užduočių, nuo žaidimų. Tau antrų metų vaikas gali atlikti lengvesnes užduotis: paduoti kokį nors daiktą, pakelti numestą žaislą, mokytis savarankiškai valgyti. Vos tik pradėjus žengti pirmuosius žingsnius, būtina skiepyti tvarkingumo, švaros įpročius — pratinti sudėti žaisliukus į vietą, savarankiškai apsirengti, tvarkingai padėti drabužėlius, avalynę ir panašiai. Nepamirškime, kad įpročius sudaryti nelengva, tai ne vienos dienos, savaitės darbas. Tur būt, pastebėjote, kaip sunku įpratinti vaiką atlikti kad ir patį paprasčiausią darbą — nusiplauti rankas prieš valgį. Neužtenka keletą kartų priminti, o reikia nuolatos reikalauti, kol įpranta ir pats savarankiškai atlieka be kitų paliepimo. Tai būdinga ugdant ir kitus darbo bei elgesio įpročius.
Dail. Magdalena Stankūnienė
Dailininkė M. Stankūnienė yra kilusi iš Šunskų, Vilkaviškio apskr. Po II pasaulinio karo meną studijavo Londone, St. Martin's meno institute. Atvykusi į Ameriką ir įsikūrusi Čikagoje, lankė Čikagos Meno Institutą, dailės studiją "69" Bogan kolegijoje ir Academy of Fine Arts. Taip pat mokėsi pas prof. Adomą Varną, V. Petravičių, M. Šileikį, P. Kaupą, V. Arcilesi ir T. Strobel. Ji priklauso lietuvių dailininkų "Dailės'' grupei, dailininkių moterų grupei. Art Institute Alumni Assoc, ir Ridge Art Assoc. Dailininkė M. Stankūnienė yra laimėjusi keletą premijų ir yra suruošusi ar dalyvavusi įvairiose parodose: Čikagoje, Niujorke, Toronte. Pirmiau ji buvo pamėgusi mozaiką, paskui mėgino aliejinę tapybą, bet atrodo, kad jos stiprybė yra grafika. Šį "Laiškų Lietuviams" numerį iliustruojame jos darbais.
Vysk. Vincentas Brizgys
Dabarties dvasia. Jau beveik dešimtmetis, kai ne vien katalikų visuomenė pergyvena tikrą dvasinį svaigulį. Jaučia, kad dvasinio gyvenimo turi per maža, bet nežino, kaip ir kur jo ieškoti. Aktyvių žmonių paskleistas šūkis ir sukurta tendencija Dievo ieškoti, jį mylėti ir garbinti tik žmoguje, ar tik per žmogų, labai greitai nuvedė tokiu keliu, kur asmeninis religinis gyvenimas ir apaštalavimas tikrąja prasme tapo apriboti tik socialine veikla. Liko tik veikimas — darbai be maldos; įėjo į madą kalbėti tik apie duoną be Dievo žodžio. Beveik visi mūsų dienų krikščionys užmiršo Kristaus atsakymą velniui, kad žmogus gyvas ne vien duona, o ir Dievo žodžiu. Užmirštas prasmingas krikščionių šūkis: Ora et labora — melskis ir dirbk. Labai teisingai ir prasmingai išsireiškė Čikagos arkivyskupas kard. J. C. Cody, kad tik toks darbas atstoja maldą, kuris gimsta iš maldos (jo laiškas tikintiesiems, sutinkant 1972 metus).
Kokie bebūtų laikai, kiek ir kaip pasiaukojusių pasauliečių apaštalų beturėtume, bet be tinkamų dvasios vadų-kunigų daugybės katalikų gyvenimas liktų blankus, o gal ir visai klaidingas. O kaip tik viena paskutiniojo dešimtmečio nuotaikų pasekmė yra dvasios vadų-kunigų stoka. Nereikia nė aiškinti, kad jie gali ir turi ateiti tik iš jaunimo.
Ar ateis? Teorija visada aiški, bet praktika parodė gausius dabarties faktus, kad be maldos klumpa net tie, kurie jau daug metų išgyveno kunigo ar vienuolio luome. Iš nesimeldžiančio jaunimo neatsiras pašaukimų į kunigų ir vienuolių luomą. O mūsų laikų nesimeldžiąs jaunimas yra nesimeldžiančių šeimų auka. Nesimeldžiąs gali stipriai pajusti tiesos ir gyvenimo prasmės supratimo stoką. Didvyriškai jų beieškos, tikrai jas suras, nes trokštančiam gero yra užtikrinta Dievo malonės pagalba. Tačiau toks asmuo gal pradės melstis net pirmiau, negu suras savo protą ir širdį patenkinančią tiesą. Iš praeities turime daug tokių pavyzdžių.
Antanas Saulaitis, S.J.
Jau pamažu iš mados išėjo maldaknygės, kuriose išrašytos mišių maldos, skaitytinos "tyliųjų" mišių metu. Jau daugumas priprato atsakinėti, skaityti, klausytis, bendruomeniškai dalyvauti mišiose. Bet žmogaus minčių nesulaikysi, jos spėja ir žodžių, ir eilučių tarpus užpildyti kasdieniniais rūpesčiais, didžiomis viltimis, maloniais ir sunkiais atsiminimais.
1. Pakeliui. Būrys mažai miegojusių berniukų tyliai neša taurę, duoną, Šv. Raštą per pajūrio uolas bangų ošimo link. Rudens brėkštančioje aušroje apsivynioję antklodėmis. Jūros ūžimas ir švintąs dangus traukia mus, kaip magnetas, nusižiūrėjęs savo auką. Ta amžina jūra, kurią Tu, Viešpatie, amžių pradžioje sutvėrei, o šalia mažyčiai, bejėgiai žmoneliai, kuriuos marios bematant prarytų. Tik Tu, Viešpatie, padarei šiuos vaikus vertingesnius už daugelį uolų ir už žaliąsias jūras.
2. Įžanga. Tamsa apgaubė stovyklą ir Beržų šventovę. Sudėtų žvakučių liepsnelės linguoja. Susėdę vaikai. Jaunimas pamažu susikaupia. Ką jie galvoja. Viešpatie, susėdę po dienos žaidimų, dainų, darbelių, tarp draugų pasikeistų žodžių? Po pirmosios giesmės eilutės pasitraukia nematomom gijom artyn prie vienas kito ir prie Tavęs miško gaubiančioj tamsoj.
3. Viešpatie, pasigailėk. Mišių pradžioje šeimų būreliui pranešta apie susideginimus Lietuvoje. Du trečdaliai suoluose esančių lietuvių nėra Lietuvos net matę. Aplink sėdi ir brazilų, užėjusių lietuvių pamaldų metu. Kaip švelniai ir tyliai Tavo mažos tautos mažasis būrelis kartoja žodžius "pasigailėk", neįspėti ir nesusitarę. Nusižeminęs šauksmas už save ir kitus giliai nuskamba vidaus pasaulyje, ir lyg Tu, dar prieš pasitariant, čia su mumis esi.
4. Garbė aukštybėse. "Dėkodami Dievui už visa, ką jis mums yra suteikęs", taria kunigas, "kartu kalbėkime — dešimtam puslapy — Garbė Dievui aukštybėse". Taip uoliai, vos suspėdami žodžius aiškiai ištarti, garsiai visi kalba šlovės giesmę. Manytum, kad automatiškai byra neapgalvoti žodžiai, lyg ir nepagarbiai aidi skardūs balsai. Bet ir tokia mūsų šlovė, Viešpatie, kokie esame.
Danutė Bindokienė
Visus tuos, kurie šiandien tebedejuoja apie lietuvių išeivių prozos stagnaciją senojo kaimo problemose ar tremties gyvenimo pilkybėje, kviečiu į pasimatymą Brolio Mykolo gatvėje.
Pasivaikščiojus po tą garsiąją "Mėlynojo rajono" gatvę, pajutus jos kvapus, pasiklausius garsų, susipažinus su gyventojais ir jų skurdžiai kilnia kasdienybe, pajunti, kad štai j mūsų prozą atėjo naujas ir savitas rašytojas.
Tas rašytojas — tai Eduardas Cinzas, o kūrinys — "Brolio Mykolo gatvė". Tai pirmoji Cinzo knyga, todėl, ja besidžiaugiant, besveikinant autorių, į daug ką galima pažiūrėti ir "pro pirštus" — svarbu, kad brandi kūrybos sėkla kristų į derlią žemę ir knygos dygtų viena po kitos. Pirmuoju kūriniu autorius užsirekomenduoja įspūdingai, o visa kita ateis su rašytojišku subrendimu.
Knygoje keturi skyriai: Lėkščių plovėjas, Raudonkepuraitė ir vilkas. Senis Armanas. Septynioliktoji šachta. Visuose keturiuose pasakojimuose daugiau ar mažiau figūruoja Brolio Mykolo gatvė. Ji apjungia atskirus įvykius į bendrą visumą, duoda jiems ryškų foną.
Šios spalvingos gatvės gyventojus autorius aprašinėja su intymiu familiarumu. Apie jų silpnybes ir dorybes kalbama su kiek pašaipia užuojauta ir pamėgimu.
Tie keturi pasakojimai rišasi vienas su kitu į bendrą Brolio Mykolo gatvės kasdienybės mozaiką. Mes, kurie iš Europos išnykome vos emigracijos bangai siūbtelėjus, gal ne kartą pagalvojame, kaip dabar ten sekasi dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasilikusiems tautiečiams. Kokios vietinių gyventojų pažiūros į svetimšalius, su kuriais jiems tenka dalintis darbu, duona ir kasdienybe.
K. Pažėraitė
Ada Karvelytė, eilėraščių rinkinio "Ne tie varpai" autorė, skaitytojams yra pažįstama dar nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų. Jos eilėraščių teko matyti "Ateities Spinduliuose" ir "Ateity". Tai buvo jos jauni kūrybiniai prasiveržimai ateitininkiško idealo poveikyje. Išeivijoje, poetei dalyvaujant periodinėje spaudoje ir žurnaluose, jos lyrika, juo toliau, juo labiau nukrypsta nuo asmeniškų erotinių ir patriotinių motyvų religinėn plotmėn. Pagrindinis Karvelytės poezijos bruožas pasilieka tas pats. Ji kalba širdimi. Ir tuo ji pagauna skaitytoją, kuris jos kūryboje randa save, savo išgyvenimų atbalsius. Autorės poetinės strofos lengvai plaukia, nelyginant jos gimtinės Nevėžio vandenys.
Apie Nevėžį ji nostalgiškai prabyla:
Ant tavo žalio kranto
Išmokau aš dainuot —
Išmokau jaust, mylėti
Ir su žiedais svajot...
Šiandien esu paklydus
Jau svetimuos krantuos —
Nevėži, upe mano,
O kaip tavęs ilgiuos... (9 psl.)
Eilėraštyje "Tolimas sapnas" (7 psl.) ji prisimena savo mylimą motiną, su kuria laisvalaikiu rasdavo atvangą Nevėžio pakrantėje:
Mes Nevėžio pakrantėj sėdėjom,
Mano motina, tujen ir aš —
Tu sakei, tu man daugel kalbėjai,
Kad tie vandens mūs džiaugsmą nuneš...
(A. Maceinos "Didžiuosius dabarties klausimus" vertinant)
Dr. Gr. Valančius
IV. PASAULIO SEKULIARIZACIJA
Bandysiu trumpinti citatas ir pastabas apie maceininę "Pasaulio sekuliarizaciją", kuri, kaip matysime, yra iš tikrųjų niekas kitas, kaip kojom aukštyn apversta "Bažnyčios desekuliarizacija". Kalba eina ne apie Bažnyčios suteikimą pasauliui "autonomijos", nes pasaulis ne tik autonomiją, bet ir visišką nepriklausomybę visuomet turėjo, išskiriant tik viduramžius (plg. "Saulės giesmė" 349 psl. "Viduramžy pasaulis buvo absorbuotas Bažnyčios"). Atseit, Bažnyčia "nelaisvina" pasaulio, o tik traukiasi iš jo, deja, pralaimėjusi. Pagal Maceiną, ji tesitraukianti iš pasaulio kosmologinės plotmės, o pasiliekanti ontologinėje. Tačiau prielaida, kad pasaulį galima raikyti gabalais, lyg duonos kepalą, yra naivi. Pasaulis yra vienas ir nedalomas, tik jį stebėti galima iš įvairių kampų, požiūrių, atžvilgių. Tuos kampus Maceina vadina plotmėmis, kurios reikalingos ne pasauliui-kosmosui-visatai, o tik dialektikai. Jos tėra sąvokos, kategorijos, kuriomis autorius padailina savo filosofinį stilių. Bet kai klaidingai įmūrysi centrinę plytą pamatuose, tai bus kreivas ir visas pastatas. Yra aibės tarp savęs prieštaraujančių tezių ir teigimų.
Pakitusios krikščionių sąmonės neigti negalima (296 psl.). Dievo problema dabar turi būti sprendžiama visiškai kitaip (297 psl.). II Vat. susirinkimas (plg. I, 235-6 psl.) leidžiąs sekuliarizacijai nudievinti pasaulį kosmologinėje (o taip pat antropologinėje, sociologinėje) plotmėje, bet jo regimybė nėra kelias į Dievą. Jo čia rasti negalima, ir klydome anksčiau ieškodami. Jis yra pasaulio kūriniškume — ontologinėje plotmėje (298 psl.). Pasaulio sekuliarizacija keičianti net ir mūsų vidų (13 psl.). Kitoje vietoje autorius nuo tokios teilhardiškos minties purtyte purtosi. Kristaus žmogiškumas — esminė sudedamoji jo asmenybės dalis (19), nuo šios nebeatskiriama (20). Žmonių bendruomenė tiek yra žmogiška, kiek ji yra sutelktinis Kristus (21). Ar tik šiuo teiginiu autorius nesiprašo į panchrististų — krikščioniškųjų panteistų klubą?
M. Stankūnienė Prie vandens (grafika)
Galilėjaus laikais Bažnyčia stropiai saugojusi savo įtaką pasauliui (52 p.), o II Vat. susirinkimas pasauliui nedraudžia savarankiškumo, savų dėsnių ir metodų. Žodžiu nedraudžia autoriaus dialektikos dviprasmiškumas (pasaulio sekuliarizacija ar Bažnyčios desekuliarizacija?) atsiskleidžia visu ryškumu. Pasaulį atleidus nuo Bažnyčios priežiūros ir vadovavimo (54 p.), santykiai tarp jų pasikeitė (53 p.). Jis lieka tik ženklu, niekad tikrove (55 p.), nors Dievo karalystė esanti žemėje ir neauganti be jos (I, 208). Pereita iš sudievinto į sužmogintą pasaulį. Viskas kinta. Gamta žmogui tik pamotė, ne motina, žiauri su savo plėšriais žvėrimis, šalčiais, audromis. Nustojusi būti reikšmenimi, skirta būti, bet nieko neženklinti (60 p.).
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
KAIP UGDOMI ATEISTAI
Nežiūrint visų pastangų, kurias dėjo komunizmo "apaštalai" Lietuvoje per gausią okupacijos metų eilę, "religiniais prietarais" toli gražu nėra nusikratyta, ir Dievas sunkiai išgenamas iš jauno ar vyresnio lietuvio sąmonės. Ateistiniam auklėjimui skiriama labai daug laiko ir reikšmės. Jam sustiprinti ir pagerinti yra ieškoma įvairių būdų, skelbiami ateistinėmis temomis konkursai, kuriami muziejai, filmai, rašomos knygos. Didžiausias dėmesys yra kreipiamas į mokyklinio amžiaus vaikų ateistinį auklėjimą. Atkreipus dėmesį į priemones, kuriomis stengiamasi sužavėti jaunametį vaiką ir nukreipti jo pasaulėžiūrą ateistine linkme, darosi tikrai nuostabu, kad tas ateistinis auklėjimas neduoda laukiamų rezultatų. Štai trumpai susipažinkime, kaip ateistus ugdo viena Širvintų rajono vidurinioji mokykla.
"Mokyklos paskirtis — nešti į mases tikrąsias mokslo žinias, ruošti visapusiškai išsilavinusius komunizmo statytojus. Jaunosios kartos auklėjimas ateizmo dvasia yra vienas pagrindinių tarybinės mokyklos uždavinių".
Balandis (grafika) M. Stankūnienė 66
Konstatuojamas faktas, kad religingi tėvai daro didelę žalą jaunimo materialistinės pasaulėžiūros formavimui. Tėvų "verčiami" vaikai lanko bažnyčias, atlikinėja religines apeigas. Tėvų įtaka religiniame auklėjime yra efektingesnė už mokyklos ateistinį auklėjimą, nes tėvai "griauna tai, ką auklėdama paauglius ir jaunimą pasiekia mokykla". Mokykloje priešreliginiam auklėjimui panaudojama kiekviena pamoka — net fizika ir chemija tarnauja ateizmui. Be ateistinio auklėjimo pamokose, mokykloje dar vyksta ateistinių kino filmų peržiūros ir aptarimai. Aptariami filmai, kaip "Juodasis katinas", "Juodoji procesija" ir kt., o taip pat įvairios ateistinės knygos. Įvairūs straipsniai ateistinėmis temomis yra skelbiami mokyklų sienaraščiuose, renkama medžiaga ateistiniams kampeliams. Klasių vadovai organizuoja pokalbius su mokinių būreliais temomis: "Religija ir mokslas", "Tavo nuomonė apie religiją" ir pan. Mokiniams pateikiamos anketos, kuriose jie pasisako įvairiomis religinėmis ir priešreliginėmis temomis. Iš tų anketų išryškėja, kad net 84-rių (iš 105 apklaustų) mokinių tėvai yra tikintys. Tik keli mokiniai drįsta prisipažinti, kad tiki Dievą...
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
GROTI, GRIEŽTI, ŽAISTI, LOŠTI
Lietuvių kalboje mes turime du skirtingus žodžius išreikšti atitinkamiems skirtingiems veiksmams: žaisti kokį nors žaidimą, pvz. futbolą, krepšinį, tenisą ir groti kokiu nors instrumentu, pvz. smuiku, vargonais, gitara. Įdomu, kad beveik visose plačiau žinomose kalbose šioms dviem sąvokoms vartojamas tas pats žodis "žaisti": lot. ludere, angl. to play, vokiečių spielen, pranc. jouer, lenk. grač ir t.t. Dėl to ir mūsų išeivijoje gyvenąs jaunimas dažnai pasako: žaisti smuiku, žaisti gitara, žaisti vargonais. Bet tai yra netaisyklingi pasakymai. Lietuvių kalboje reikia sakyti: groti (arba griežti) smuiku, groti (arba skambinti) gitara, groti vargonais.
Nors atrodo, kad groti yra kilęs iš lenkiškojo grač, bet bendrinėje kalboje jis jau yra tvirtai prigijęs ir net bepradedąs iš jos išstumti beveik tos pačios reikšmės visai gerą žodį griežti. Taip yra gal dėl to, kad žodis griežti turi daug įvairių reikšmių, ypač galįs reikšti nelabai malonų veiksmą — griežimą dantimis. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Vilnius, 1954) duoda dar ir kitų šio žodžio reikšmių, pvz. Griežlė pievoje griežia. Kibirui graižtvas įgriežia. Akį. iš-griežti (išdurti), Įgriežti svogūno į sriubą. Vaikui vidurius griežia (labai skauda). Dantį ant ko griežti (širsti, pykti). Bet šalia groti ta pačia prasme galime vartoti ir griežti, ypač kalbant apie styginius instrumentus: griežti smuiku, violončele, kontrabasu. Neturėtume užmiršti ir kitų žodžių, kuriais kartais galima pakeisti minėtuosius veiksmažodžius groti ir griežti, pvz. muzikuoti, vargonuoti, smuikuoti. Užuot vartoję žodžius pagrojo ar pagriežė muzikinį kūrinį, galime sakyti atliko (tik jokiu būdu ne išpildė). Mes turime ir kitų siauresnės prasmės muzikos atlikimo pavadinimų, susietų su instrumento rūšimi: fortepionu, arfa, gitara skambinama, timpanai ir būgnai mušami, pučiamieji instrumentai pučiami.
Iz.M.
Šiais metais "Laiškų Lietuviams" koncertas bus kovo mėn. 17 d. Bus statomos dvi vienaveiksmės operos: Menotti "Telefonas" ir Debussy "Sūnus palaidūnas". Šią pastarąją galima pavadinti ir inscenizuota kantata. Šia proga norime mūsų skaitytojus šiek tiek supažindinti su šių veikalų autoriais: Debussy ir Menotti.
Achile Claude Debussy (1862-1918), prancūzas, buvo neturtingo porceliano pirklio penkių vaikų vyriausias sūnus. Tėvai augino tik jį vieną, o kitus vaikus augino teta. Iš pat mažų dienų Debussy pasižymėjo nuostabiu jautrumu gamtai, grožiui, paveikslams. Jis gėrėdavosi smulkiausiomis detalėmis, pvz. peteliškių sparnų žavingumu, ir jausmingai reaguodavo į menkiausias priežastis, kurios jo širdelėje sukeldavo didžiausio džiaugsmo arba nevaržomo apmaudo bangas. Nemėgo mokslo, buvo nesocialus ir pasitenkino tik naminėmis motinos pamokomis. Iki dešimt metų amžiaus visas jo dėmesys linko į gamtą ir dailininkų paveikslus, kurie tada gausiai buvo kuriami specifiniu stilium — impresionizmu, gavusiu šį vardą nuo vieno dailininko Monet paveikslo, pavadinto "Impression", nauju būdu vaizduojančio saulėtekį. Impresionistiniu stilium buvo kuriami ne tik dailės darbai, bet ir poezija bei muzika. Impresionistai davė laisvę ritmui, kokybei ir spalvoms. Jie vaizdavo objektus pagal vienkartinę akies ar jausmo apimtį, bet ne ėjimu į visumą iš detalių. Impresionistų paveiksluose jaučiama spalvos, kaip judančių tonų kokybė muzikos kūrinyje. Buvo tikimasi, kad Debusy bus dailininkas. Tėvas jį troško padaryti jūrininku. Tačiau viską nulėmė Debussy vaikiškas specifinis seno pianino daužymas, iš kurio jis išgaudavo keistas melodijas. Išgirdusi tokį skambinimą viena buvusi Chopino mokinė, poeto Verlain žmona, pati pasisiūlė jį mokyti muzikos ir paruošė į Paryžiaus konservatoriją. Toks nemokytas, nesocialus 10 metų amžiaus berniukas praleido 11 metų konservatorijoje, laimėdamas nemaža premijų už savo muziką. Pvz. vieną gražiausių dainų "žvaigždėtą naktį" jis parašė, būdamas 14 m. Atostogų metu konservatorija jį rekomendavo turtingos baronienės Von Meck 6 vaikų muzikos mokytoju. Baronienė drauge su vaikais ir su jų mokytoju keliaudavo po pasaulį, supažindindama Debussy su didžiaisiais Italijos, Rusijos ir kitais Europos kompozitoriais bei virtuozais. Kita moteris, solistė Vasnier, kuriai Debussy akompanuodavo žymioje dainavimo studijoje, paskatino jį kurti meniškas dainas, kurias ji vienintelė suprasdavo ir pajėgdavo atlikti. Jos įtakoje Debussy papildė savo mokslinio išsilavinimo trūkumus. Baigęs konservatoriją, jis parašė "L'Enfant Prodigue" (Sūnus palaidūnas), vieno veiksmo operą ar inscenizuotą kantatą, kuriai pats parašė ir libretą pagal Šv. Raštą. Veikale vaizduojamas tėvų skausmas, sūnui palikus namus, derliaus šventė su šokėjų džiaugsmu, tuo metu nusikamavusio sūnaus palaidūno grįžimas namo ir tėvų džiaugsmas bei Viešpaties garbinimas už tą malonę. Viskas baigiama iškilmingu trio himnu. Už šį veikalą 22 m. amžiaus Debussy laimėjo Grand Prix De Roma stipendiją studijuoti 4 metus Romoje valdžios lėšomis. Debussy buvo patriotas prancūzas ir labai vengė svetimų tautų kompozitorių įtakos, todėl ir stipendiją priėmė nenoriai. Romoje studijavo tik porą metų. Jis pasiliko ištikimas sau, individualus kompozitorius prancūzas, vienas stipriausių pradininkų-kūrėjų naujos impresionistinės muzikos srovės, kurioje tonai piešia muzikinį įspūdį, kaip dailininkų impresionistų spalvos paveikslą. Sukūręs daugybę tokios rūšies veikalų, jis pasidarė pasauliui žinomas, kaip dvidešimtojo amžiaus naujos muzikos architektas, nusistovėjusių klasikinės muzikos formų priešas, savotiškas muzikos revoliucionierius. Tačiau jis neatmetė geriausių klasikinės muzikos tradicijų, bet, jomis pasiremdamas, kūrė impresionistines melodijas, savaip išreikštu ritmu, harmonija ir instrumentacija, išgaudamas šviežius ir žavingus muzikos efektus.
"Laiškai Lietuviams" jau įžengė į dvidešimt ketvirtuosius savo gyvavimo metus. Jie pradėjo eiti 1950 metais. Kai 1960 metais šventėme dešimties metų sukaktį, iškilmių metu buvo paskelbti pirmojo šio žurnalo straipsnio konkurso laimėtojai. Po to kasmet būdavo skelbiami straipsnio konkursai ir premijų įteikimo proga ruošiami koncertai bei vakarienės.
Tas iškilmes paprastai vadiname "Laiškų Lietuviams" metine švente.
Šiais metais kovo mėn. 17 d. jau bus keturiolikta metinė šventė ir bus įteiktos premijos keturioliktojo konkurso laimėtojams. Konkursų temos buvo labai įvairios. Šių metų tema, "Kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas", buvo nelengva. Manėme, kad gali būti mažai dalyvių.
Vis dėlto buvome maloniai nustebinti, kad ir šiame konkurse dalyvių skaičius nebuvo mažesnis. Gavome daug rašinių, kuriuos jau baigia skaityti konkurso vertinimo komisija.
Tuoj skelbsime ir penkioliktąjį konkursą. Redakcija prašo skaitytojus, kad jie pareikštų savo pageidavimus: kokia tema skelbti ateinantį konkursą. Tema, be abejo, turi derintis su šio žurnalo pobūdžiu ir turiniu. Straipsniai visuomet turi būti tokie, kad tiktų "Laiškų Lietuviams" žurnalui.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
SUVAŽIAVIMO DARBAI VII. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys, Roma, 1972. Redagavo A. Liuima, S.J. Šis tomas skiriamas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos 50 metų sukakčiai paminėti.
MAŽOSIOS PASAKOS. Iš lietuvių liaudies pasakų lobyno mažiems vaikams parinko ir skaityti paruošė A. Giedrius. Iliustravo
D. Rėklytė-Aleknienė. JAV LB Švietimo Tarybos leidinys, 1972 m. Didelis formatas, 80 psl., kaina 2 dol.
Jonas Juodvalkis. MANO DIENOS. Atsiminimai. Išleido Anatolijus Kairys, 2955 W. 71st Street, Chicago, Ill. 60629. Redagavo Bronius Kviklys. 112 psl., kaina nepažymėta.
ŠVIETIMO GAIRĖS, Nr. 7(11). Lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai. Leidžia JAV LB Švietimo Taryba. Redaguoja Petras Maldeikis, 2615 N. 39th Street, Phoenix, Arizona 85008. Žurnalo mecenatas — Lietuvių Fondas. Išeina du kartus per metus. Prenumeratos kaina — 3 dol. metams. Atskiras numeris — 1.50 dol.
Į LAISVĘ, Nr. 56(93). Politikos žurnalas. Leidžia Lietuvių Fronto Bičiuliai. Redaguoja Juozas Kojelis, P.O. Box 34461, Los Angeles, Calif. 90034.
SĖJA, 1972 m., Nr. 4(119). Tautinės demokratinės minties laikraštis. Leidžia Varpininkų Leidinių Fondas. Redaguoja Liudvikas Šmulkštys, 2523 W. 69th Street, Chicago, 111. 60629.