A. PAŠKUS
Ar dabarties maištas atneš chaosą, ar svajotąją utopiją; ar nuves į A. Huxley'io "šaunų naująjį pasaulį", ar į G. Orwell'io 1984 m. santvarką, nei žmogaus logika, nei kompiuterių skaitikliai atspėti negalės. Ten, kur žmogiškoji valia pinasi su daugybe kitokių veiksnių, visad palieka vietos ir utopijai, ir chaosui, mirčiai ir gyvenimui; ten negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp dabarties apraiškų ir ateities pasekmių. Abi šios kraštutinės galimybės randa pakankamai atramos dabarties įvykiuose. Kurią iš jų įdėsime į orakulo lūpas, didžia dalimi priklausys nuo mūsų nuotaikų bei perspektyvų. Sakysime, krikščioniškas žvilgsnis už kryžiaus šešėlių pastebės ir vilties šviesų. Tokių viltingų spalvų veikiami ir bandysime sugretinti dabartinius tamsos šešėlius su šviesos spinduliais.
Maslow'o poreikių hierarchijos hipotezė sako, kad žmogus, pasotinęs žemesniuosius reikalavimus, sieks aukštesniųjų poreikių patenkinimo. Pripildęs pilvą bei užsitikrinęs saugumą, jis pradės ieškoti tapatybės (identiteto), savivertės ir pagaliau savisklaidos, įprasminančios jo buitį. Jis sieks vadinamųjų aukštesnių vertybių: grožio, gėrio, tiesos, teisybės, garbingumo ir t.t. Jei aplinka šių "aukštesnių" vertybių nepateikia, palikdama frustruotus jo sklaidos poreikius, tada žmogus darosi neramus. Šis nerimastingumas gali reikštis negatyviai (liguista) ar pozityvia (sveika) kryptimi. Pirmuoju atveju turimų gėrybių bei vertybių, pvz. maisto, techniškų patogumų, laisvės, demokratijos, žmonės pradeda nebevertinti. Jie nuo jų traukiasi, jas pajuokia ar net naikina. Antruoju atveju žmogus stengiasi pakeisti aplinką taip, kad joje atsirastų vietos ir "aukštesnėms" gyvenimo vertybėms. Atrodo, kad dabartinės Amerikos žemėje tos dvi maišto kryptys (patologinė ir sveikoji) viena su kita kryžiuojasi. Kartais jas labai sunku atskirti, nes jos abi yra viena kitai gerokai panašios. Vienok sveikoji ir pataloginė nerimastis persunkia visus žmogaus gyvenimo sluoksnius: ūkinį, politinį ir dvasinį. Sugretinę šiuose kloduose tas abi maišto linijas, drįsim ateičiai pranašauti chaosą ar utopiją.
ŪKINIS NUOSMUKIS AR PERSIORIENTAVIMAS?
Dar prieš antrąjį pasaulinį karą McClelland (Harwardo psichologas) tyrinėjo vaikams skirtų vadovėlių tematiką trisdešimtyje kraštų. Po 20 metų jis pastebėjo, kad vadovėlių tematika rišosi su anų kraštų ekonomine pažanga. Juo stipriau mokyklų vadovėliai pabrėžė darbo, veiklos, laimėjimo temas, tuo tame krašte buvo pastebėtas didesnis ūkinis vystymasis. Kitų psichologų studijos (De Charms, Moeller), liečiančios tik amerikietiškų mokyklų vadovėlius tarp 1810 ir 1950 m., taipogi patvirtino tiesioginę proporciją tarp nuveikimo-pasiekimo tematikos ir užregistruotų patentų skaičiaus. Paskutiniu metu "achievement", nuveikimo ir moralinės temos Amerikos mokyklų vadovėliuose gerokai sumažėjo, o bendrystės, "affiliation", tematika pagausėjo. Jei patikėtume šių tyrinėjimų išvadomis, tai reikėtų laukti Amerikos ūkinio nuosmukio. Nepadeda krašto ūkiui ir vadinamosios egzistencialistinės, prieš mokslus nusistačiusios nuotaikos. Jos naiviai tiki griežtuosius mokslus ir techniką esant visų blogybių šaltinius. Iš tikrųjų mes žinome, kad mokslas yra pagrindinė priemonė žmogiško vystymosi kelyje. Be gamtos mokslų žmonijos evoliucinė pažanga sustotų. Užtai studentų bėgimas iš griežtųjų į egzotiškų mokslų fakultetus nėra džiuginantis reiškinys. Nekelia džiaugsmo ir tie tūkstančiai jaunų žmonių, kurie ieško prieglaudos didmiesčių bohemose, Indijos bei artimųjų rytų saulėje ir Amerikos komunose. Gal ne be reikalo Herbert Marcuse ir kalba apie didįjį pasitraukimą, kurio pasekmes ūkiui ir kultūrai dar sunku šiuo metu pramatyt.
Amerikiečių ekonomistai taipogi suka galvas, kaip pažadinti amerikiečių valią darbui. Tai liečia ne tik fabrikų, bet ir raštinių darbininkus, civilinius tarnautojus, mokytojus ir net korporacijų vadovus.
Tačiau pažiūrėję į kitą dabarties maišto svarstyklių lėkštę, atrasime ir pozityvių, padrąsinančių duomenų. Pvz. Amerikoje 43% koleginio amžiaus jaunimo studijuoja aukštosiose mokyklose, o tik pusė to skaičiaus Sovietų Sąjungoje. Vakarų Europos kraštuose dar mažiau (7%-15%). Iš 7 milijonų kolegijos studentų šiame krašte, regis, neturėtų pritrūkti kandidatų ir griežtųjų mokslų fakultetams. Iš tiesų, prieš trejetą metų vienas trečdalis viso pasaulio moksle dirbančių žmonių priklausė Jungtinėms Valstybėms. Apskaičiuojama, kad per paskutiniuosius kelis dešimtmečius apie 80% visų mokslinių ir techniškų išradimų buvo padaryta Amerikoje. Jungtinės Valstybės taip pat veda pasaulį matematikos moksluose. Paskutiniuoju metu Amerikos Nobelio premijų persvara fizikos, chemijos ir medicinos srityse pasidarė taip pat didesnė. Įdomu pastebėti, kad registruotų patentų skaičiumi vakarų Europa truputį prašoka Jungtines Valstybes, bet, tuos patentus pritaikant pramonėje, atsilieka net 8 kartus. Šis faktas rodo Amerikos industrijos pajėgumą. Tačiau Amerikos pranašumas yra ypač stiprus vadinamose pionieriškose industrijose, reikalaujančiose labiausiai pažengusių griežtųjų mokslų šakų. Gal nepripuolamai apie 80% pasaulio kompiuterių dirba Jungtinėse Valstybėse, o atominio spinduliavimo studijose Amerika yra toli pralenkusi kitas šalis. O ką bekalbėti apie kelionę į mėnulį, tą mokslo ir technikos triumfą! Jei Roma atnešė pasauliui įstatymą, Anglija — parlamentarinę demokratiją, Prancūzija — kultūrą ir respublikietiškąjį nacionalizmą, tai dabartinė Amerika davė pasauliui mokslines-technologines naujoves ir iš gausaus gėrybių vartojimo išplaukusią masės kultūrą. Jei kadaise Amerika buvo laisvės ir laimės simbolis senajam pasauliui, tai šiandien ji yra mokslo ir technikos pažangos rodyklė.
Vien tik medžiaginių produktų kiekybė nebegali būti labiausiai technologiškai pažengusio krašto tikslas. Ūkis, paremtas beatodairiniu žaliavų naikinimu bei aplinkos teršimu, neša ne palaimą, bet pražūtį. Daugiausia gėrybių suvartojančio ir labiausiai aplinką užteršiančio žmogaus nebegalima laikyti geriausiu šio krašto piliečiu. Taip pat negalima laikyti visuomenine dorybe kietų varžybų, telkiant medžiagines gėrybes. Protestai ir iškėlė gyvybines ūkio dilemas, pabrėždami žmogaus gerovę vietoj nekontroliuojamos eksploatacijos. Aplamai, Amerika, pirmasis pasaulio industrinis kraštas, tapo pasaulio socialine (visuomenine) laboratorija. Ji turės įrodyti, ar žmogus pajėgs užvaldyti aplinką ir joje rasti sau prasmingą vietą. Ji turės parodyti, ar žmogus sugebės palenkti mokslą humaniškiems tikslams; ar laisvė ir lygybė gali koegzistuoti įvairiarasėj aplinkoj; ar nuopelnas ir darbas gali klestėti be specialių privilegijų; ar technologija gali būti visuomeniškai kūrybinga be perdėtos kontrolės; ar skirtingų tikėjimų visuomenė gali išvengti visiško netikėjimo? Amerika priėmė šiuos iššūkius ir, nusiplėšusi kaukę nuo savo veido, drąsiai pažiūrėjo į jo žaizdas. Taip socialinės, politinės, ekonominės ir net pasaulėžiūrinės jėgos viešai tarp savęs susikirto. Tas sankirčio chaosas drauge yra ir kūrybingas, ir pragaištingas. Bet iš jo, iš to tvarkos ir chaoso mišinio, turės kilti nauja Amerika. O savo patirtimi ši šalis dosniai pasidalins su visu pasauliu, kaip dosniai ji dalinasi technologijos ir mokslo išradimais: erdvės, žemės ūkio, sveikatos, pedagogikos ir kitose srityse. Toks faktas ir žiebia vilties kibirkštėlę ateičiai.
NEPROTINGAS PERSONALIZMAS AR PROTINGAS HUMANIZMAS?
Konfliktas tarp Dionizo ir Apolono, tarp jausmų ir proto, nėra naujas žmonijos istorijoje. Šios dvi žmogiškosios psichės galios kirtosi ne tik graikiškame pasaulyje, bet ir vokiškame romantizme. "Jausmas yra viskas" — skelbė Goethės Faustas. Iš tiesų, be aistros gyvenimas miršta, bet be proto kontrolės jis virsta anarchija. O to proto taip trūksta vadinamajame revoliuciniame judėjime. "Rytoj bus teroristinė filosofija susijungusi su aktyvia terorizmo politika" — tvirtino jaunas Sorbonos filosofiūkštis. "Veiksmas yra viskas" — teigė jipių vadas Abbie Hoffman. O prancūzų studentų streiko (1968) vadui Daneil Cohn-Bendit smurtas reiškė laimę. O laisvė esanti ne kas kita, kaip subjektyvus įsitikinimas, kad esi teisingas, bet ne išorinių santykių struktūra, garantuojanti individui pasirinkimą, nežiūrint kokios jo bebūtų pažiūros. Protas esąs blogio tarnyboje, nes jis kuriąs žmogų pavergiančias ideologijas ir karo mašiną maitinantį mokslą. Užtai revoliucionierių ekstazės politika ideologiją pakeitė aistra; programą ir organizaciją — retorika ir gestais; įrodymus — tvirtinimais.
Gal būt, studentiška nostalgija sirgdami revoliucionierių tėvai emociškumu ir logikos stoka pralenkė net savo vaikus. Jų lūpose Amerikos visuomenės pagrindų (religijos, demokratijos, laisvos iniciatyvos) kritika išvirto į masochistinę ekstazę. Amerika vadinama savanaudiškiausia šalimi pasaulyje, bet iš tikrųjų nė vienas kraštas nepaklojo kitoms valstybėms tiek milijardų, kiek šis. Amerika apšaukiama didžiausia priespaudos valstybe, bet vis tiek nė vienoje pasaulio valstybėje nėra duota tiek laisvės viešai kalbai ir spaudai. Įspėjama, kad Amerikos rasistiniuose teismuose mažumos neieškotų teisybės. Bet ar ne "rasistinis" Amerikos teismas išteisino Angelą Davis? Ar ne tie patys Amerikos teismai išteisino juodųjų panterų vadą Hey Newton, nužudžiusį policininką? Ar ne amerikietiškoje televizijoje tas pats Newton grasino suorganizuosiąs juodųjų amerikiečių savanorių pulkus kovai prieš Ameriką Vietname? Argi ne šioje "priespaudos" šalyje Jane Fonda veda šiaurės Vietnamo propagandą? O diskutuojant Vietnamo klausimą, naudojamas adrenalinas, nebe smegenys. Šio karo kritika pasidarė tokia karti, kokios nebuvo net Atėnuose Aristofano laikais. O retorinės nesąmonės viršūnę bene bus pasiekęs istorijos profesorius, buvęs kandidatas į prezidentus, sulygindamas Amerikos prezidentą Nixoną su Hitleriu. Deja, logikos trūkis čia dar nesibaigia. Tie, kurie po pirmojo pasaulinio karo kovojo prieš skurdą visuomenėje, dabar atsisuko prieš jos perteklių, imdami 50.000 metinės algos. Princetone buvusiam futuristų seminare milijonierius skatino susirinkusiuosius "rinktis lygybę ir bėgti nuo gobšumo". O Niujorko ir Londono salionuose, laukdami "instant" utopijos, snobiški revoliucionieriai diskutuoja apie maoizmą ir tai vadina radikaliu angažavimusi. New York Times politiniai vedamieji smerkia smurtą Amerikoje, bet to paties laikraščio knygų recenzijų pirmajame puslapyje deda planus su paaiškinimu, kaip pasigaminti "Molotovo kokteilius".
Komunikacijos priemonės, kaip pvz. dienraščiai, savaitraščiai, žurnalai, televizija, radijas ir spaustuvės, paskutiniu metu pasidarė labai svetingos radikalams. Pvz. New York Times reguliariai kviečia LeRoi Jones ar Ed Bullins ar vieną kurį jų sekėjų išlieti juodąjį kerštą dramai skirtuose puslapiuose. Ten jie plepa apie "baltuosius žvėris", pareikšdami savo norus tuos "žvėris" žudyti ir pavergti. R. Brusteino pastebėjimu, revoliucinėse landynėse, kaip pvz. "Brooklyn Academy of Music", kiekvienas naujas teatro veikaliukas automatiškai išgiriamas, nežiūrint jo vertės.1 (Tarp kitko revoliuciniuose teatruose nebėra minties, o tik keiksmažodžiai). James Kunen, Kolumbijos universiteto riaušių dalyvis, savo įspūdžius aprašė knygiūkštėj, vadinamoj "The Strawberry Statement", paliudydamos savo visišką nutolimą nuo Amerikos gyvenimo. Vis dėlto tas amerikietiškas gyvenimas jį plačiai išgyrė ir išgarsino, o Holyvudas tą knygiūkštę, atrodo, už nemažą sumą nupirko.
Istorinės perspektyvos šviesoje jaunimo "revoliucija" neatrodo tokia neracionali ar pavojinga. Priešingai, joje galima pastebėti ir vilties spindulių. Pvz. organizuoti jaunimo maištai ilgą laiką buvo Europos istorijos dalimi. Net Goethe pavydėjo jaunos Amerikos ramiam jaunimui sakydamas: "Amerika du hast es besser...". Ne visos studentų grupės buvo teroristinio ar anarchistinio pobūdžio, kaip pvz. rusų "bezmotivniki". Vokiečių studentų korporacijose "Burschenschaften" šalia revoliucinės aistros ir karščio būta idealizmo, aukos dvasios ir pasišventimo savo tautai. Visuomet jaunimo sąjūdžiuose per kraštus teka jausmingas entuziazmas. Vargu ar be jaunatviško nerimo galėtų būti pažangos pasaulyje. Ne visada juk istorijoje galimi taikingi pasikeitimai. Ne visada kantrybė ir apdairumas yra geriausi patarėjai. Ne visada juk yra protinga laukti, kol tvarka per dešimtmečius, o gal ir šimtmečius, pati pasikeis. Kalanta nelaukė. Nelaukė ir jo draugai protestu išsiliedami į Kauno gatves, kuriose juos pasitiko ne televizijų, bet šautuvų vamzdžiai. Jaunimo sąjūdžių smarkumas, ugningumas, nekantrybė ir kartais net beprotystė (pragmatistų akimis žiūrint) buvo ir tebėra laisvinanti jėga iš tironijos ir diktatūros.
Deja, šis begalinis jaunatviškos nerimasties potencialas gali būti skaudžiai, tragiškai ir net pražūtingai išnaudotas. Jaunatviškas bruzdėjimas filosofų šarlatanų ar politinių demagogų gali būti lengvai pasukamas į visas kryptis. Kad taip iš dalies ir įvyko liudija netolima Europos praeitis. Gal būt, niekieno žmonijos istorijoje jaunatviškas idealizmas nebuvo taip išprievartautas, kaip Lenino-Stalino partijų. Nacių studentų sąjunga užvaldė visos Vokietijos studentų organizaciją, dar prieš Hitleriui paimant Vokietijos vadžias į savo rankas. Dar prieš Hitleriui pasirodant scenoje, vokiečių profesoriai kritikavo humanistinio universiteto "klaidingos tolerancijos idėją". Taip pat prancūzų jaunimo grupės L'ordre Nouveau nemaža dalis, ryžtingai siekusi išvaduoti žmogų iš kapitalistinės tironijos ir materialistinės vergijos, pasuko nacių ar komunistų pusėn. Kai kieno nuomone, ir Amerikos idealų garais varomas jaunimo garvežys nuslydęs nuo bėgių.2 Už tai kaltė krintanti ant intelektualų pečių, davusių šiam judėjimui įdeologinį pateisinimą. Jie, tie "indų išminčiai" (gurus), pagimdė daug aistrų, bet nepateikė nė vienos naujos idėjos, išskyrus marksistines 19 amž. banalybes. Reikia stebėtis šių intelektualų trumpa istorine atmintimi, užmiršusią marksizmo pamokas. Kažin ar Amerikos jaunimo daktarai ir nebus daline tos ligos priežastimi? Bet ir vėl, kaip Prancūzijos atvejis rodo, įvyksta nelaukti dalykai. Lyg per naktį, pesimizmas pasikeičia į optimizmą, defetizmas į patriotizmą, o erotizmas į entuziazmą sportui. Proto-jausmų krizės konfliktas sumažėjo.
Jaunimo maištai paprastai ateina ir praeina. Bet niekada istorijoje nebuvo į juos taip rimtai pažiūrėta, kaip dabar. Niekada vyresnioji generacija nebuvo taip sumišusi dėl jaunųjų antpuolio, kaip šiandien. Praėjusios suaugusiųjų kartos buvo tikresnės savo tradicijomis ir vertybėmis, jautėsi mažiau kaltos, todėl mažiau rodė ir kantrybės savo maištaujantiems sūnums bei dukroms. O šiandieniniai Amerikos pasiturintieji tėvai nebejaučia to vertybinio tikrumo. 20-jo amžiaus pabaigos nuotaika, kurioje Amerikos jaunimas užaugo, atrodo labai panaši į 19-jo amžiaus Europos aplinką. Ją aprašydamas Max Nordeau nusiskundžia, kad visi dalykai taip keičiasi, svyruoja, sukasi, mirguliuoja.3 Atrodo, lyg rytojus nebeturės jokio ryšio su šiandiena. Nebesą tikėjimo, kuris būtų vertas išlaikymo. Pažiūros, kurios kadaise valdė protus, yra jau mirusios arba išstumtos. Tokiu metu žmonės ieško to, kas juos galėtų įkvėpti. Tūkstančiai būriuojasi apie visokius kvailius ir apgavikus, žadančius duoti įkvėpimo. Taip staiga pasipila klaidingos pranašystės eilių ir prozos forma, garsų ar spalvų pavidalais. Tik menka mažuma tiki, kad tokie dabarties polinkiai esą sveikos ir etiškos ateities rodyklės. Tą mažumą sudaro mokyti turtingieji ir fanatikai. Pirmieji duoda toną visiems snobams, kvailiesiems ir plokščiagalviams. Antrieji daro įspūdį silpniesiems bei nesavarankiškiems ir gąsdina nervinguosius. Iš tiesų, ir šiandien raidėmis, žodžiais, spalvomis ir garsais išliejama tiek daug idiotizmo ir absurdo, kad gresia pavojus idiotiško absurdo tvane paskandinti ištisą generaciją. Antra vertus, tomis pačiomis priemonėmis, tai yra žodžio, rašto bei meno lytimis, pateikiama tiek daug spindinčių deimantų, jog yra vilties, kad bent dabartinės kartos dalis pakils į pilnesnį žmogiškumą.4 Ši dalis ir yra geresnės ateities pagrindas.
Jau šio šimtmečio pradžioje vokiečių jaunimas protestavo prieš civilizaciją, kurioje trūksta vitališkumo, šilumos, jausmo ir idealų. Teisingai Hoelderlin kalbėjo apie sutrupėjusius žmones. "Matai darbininkus, bet ne žmogiškas būtybes, mąstytojus, bet ne žmones; kunigus, bet ne žmogiškas būtybes; ponus ir tarnus, jaunuolius ir rimtus piliečius, bet ne žmogiškas būtybes.. .5 Tuos pačius protestus ir tuos pačius skundus kartoja ir dabartinė karta. Ir ji nori aplinkos, kurioje vyrautų nuoširdumas, kuklus padorumas, atviras protiškumas; kad visuomenės nariai būtų išlaisvinti iš buržuazinio egoizmo, iš karjerizmo bei snobiškų, dirbtinių elgesio formų. Psichologija pripažįsta, kad dabarties žmogus vis labiau ir labiau ieško vadinamųjų "augimo vertybių", kaip pvz. gerumo, estetinio grožio, gyvastingumo, žaismingumo, teisingumo, individualybės, prasmingumo ir t.t. Tiesa, šių vertybių ieškoma kartais kiek juokingomis priemonėmis (pvz. pojūčių seansuose, smegenų bangomis, meditacijomis ir t.t.). Bet svarbu, kad jų ieškoma. Šis kelias veda į smegenų ir širdies, proto ir jausmų harmoniją. Šios harmonijos beieškodamas individas turės prisiminti, kad jis nėra tik širdis, bet ir galva; ne tik aistra, bet ir protas. Gal būt, žmogaus širdis yra didžiausia brangenybė, bet ji iš karto traukia žmogų įvairiom skirtingom kryptim. Ji nesirinkdama apšviečia visas vertybes. Ji kelia žmoguje nerimą, traukia ašaras, veda į pasiaukojančią meilę. Ji nuolatos tempia žmogų ieškoti didesnės teisybės, aiškesnės tiesos, turtingesnės meilės. Bet be proto kritiškos vadovybės žmogus išeikvotų savo gyvenimo energiją klaidingomis kryptimis ir savyje prieštaraujančiuose konfliktuose. Taip pat ir visuomenine plotme pamažu aiškėja, kad šūkiais aplinka nepakeičiama.6 Veiksmingasis reformatorius yra tas, kuris ryžtasi kietai dirbti, kuris su pasiaukojimu ir drausme atlieka net ir mažiausius uždavinius. Gerindami visuomenę, pageriname individus, o gerindami individus, pageriname ir visuomenę. Nėra "instant" utopijoms recepto. Atrodo, kad iš retorinių intelektualų, studentų aktyvistų ir dogmatinių liberalų propaguojamo "neprotingojo humanizmo" ir iš "organizacijos žmonių" beasmeninio racionalizmo iškils racionalaus humanizmo sintezė. O jos tikslas yra pilnutinio žmogaus gerovė su vertikalinėmis ir horizontalinėmis vertybėmis. (Bus daugiau)