O. MIKAILAITĖ

KAIP IR VISI MIRTINGIEJI...

I

Magnolija,
vakarui atėjus,
nusivilks balinę suknelę

ir išeis.
Prašiau.
Paliks ji ant žolės
tau
talismaną — —

II

Nuausiu tau vestuvinę
iš obelies žiedu —
lengvą kaip pūkas,
lengva kaip pūkas — tu.

Nupinsiu tau vainiką
iš obelies žiedu —
skaistų kaip rytas,
skaisti kaip rytas — tu.

Tada jau pailsėsiu,
čia, va, po obelim.
Tegu žiedai nukrinta,
ir aš su jais — pusnin.

III

Šiemet, sakiau,
aš poezijos jau nerašysiu

Šie metai —
ką jie į mane įrašyt sumanys?

Ar skaitys kas
hieroglifus, brūkšnius, omegas,

jei knyga, užversta
ant langinės,
šlampa nuo šilto lietaus?

IV

Švelnutėliais pirštais
tu palieti mane,
o vasaros vėjeli,
mano drauge,
ir pabėgi.
O aš palieku
ant žvyruoto tako,
kvailai besišypsodama,
viena.

v

Taigi.
Jau po grumsteliu
tu.
0 aš
dar stoviu,
į gluosni atsirėmus,
ir galvoju...

PROTESTAS

Argi ne keista
sveikinti žmogų
su prabėgančiu laiku?
Sveikinti,
jog tai, kas buvo, jau nėra,
jog tai, kas bus, dar tik šlamesys už tolimojo horizonto?

Ar ne juokingi mes,
kad laikomės
kažkokių betiksliu, bespalviu, beprasmių tradicijų —
pasinėrę laike,
paskendę laike,
vienas kitam spaudžiame rankas
ir manome, jog tuo
mes nugalėjome laiką,
ir manome, jog tuo
mes pažymėjome laiką,
kuriuo tekame,
kuriuo nutekame,
kuris paverčia mus
šlamesiu tolimajame horizonte?. ..

*

Nei skausmu,
nei džiaugsmu
šioj žemėj nesidalijama.
Laužkime šiandien
duonos plutelę
ir kalbėkime poterius.
Rytoj liūtys ateis
ir nuplaus mums veidus,
kad liktu tik viena, vienintelė ašara,
kuri mums dangų užtikrintų.
Kuri žibėtu prieš pono Dievo sostą
ir bylotu,
jog ir mes
kartą gyvenome
šioje ašarų pakalnėj...