AMERICAN GRAFFITI
Tai gana daug filmų duodančios Universal bendrovės kūrinys, 110 min. ilgio, vaizduojąs Amerikos gimnazistų gyvenimą. Čia neliečiama jų mokslo reikalų ar pamokų, nesprendžiama jokių vidinių problemų moderniojo gyvenimo laikotarpy. Tai daugiau lengvo žanro linksma komedija, vaizduojanti paaugesnius jaunuolius laisvalaikio metu, vakare, kai jie laksto savo įvairiausių stilių automobiliais, išvažinėja ir susitikinėja poromis, dalyvauja savo trankiuose šokiuose, susitinka užkandinėse. Čia įsimaišo ir brutalesnių “Faraonų” gauja, vieną paauglį prievarta įsitraukdami į savo eiles.
Jaunuolių charakteriai pagauti gana psichologiškai. Kritikai pamini, kad daugelis personažų tiesiog paimti iš gyvenimo, iš Kalifornijos mokyklų, 1962 m. Tekstą sukūręs George Lukas, su Gloria Katz ir Willard Huyck, šiam pastatymui ir dirigavęs. Charakteriai gyvi, daugumas dar aukštesniosios mokyklos mokiniai, du jau turi išvykti į aukštąsias studijas. Aktoriai jauni, tad atrodo, kad jiems nė nereikia vaidinti — jie gyvena savo jaunatvišką gimnazistišką gyvenimą, kuris žaismingai lengvas, jaunatviškai romantiškas, bet negilus.
Filmas pramoginis. Pornografijos nėra, nors kai kurių užuominų į tą pusę pasitaiko, išsprunka keletas vulgarių žodžių, tad auklėjamojo elemento Čia nedaug, nebent kai kurių neigiamybių išryškinimas gali kai kam atidaryti akis. Dėl visa to filmas moraliniu atžvilgiu klasifikuotas suaugusiems, bet jį labai gausiai lanko jaunimas, rasdamas čia save su visa ta jaunimo minios morale (bent tokia, kokia ji buvo prieš 10 metų). Sakytume, kad filmas nėra ugdantis, bet nėra nė papiktinantis. Jame daugiausia yra smagios jaunatviškos nuotaikos, gausu įvairių išdaigų su stipriu humoro atspalviu.
Muzika daugiausia tranki, džiazinė. Filmavimas labai geras, ypač žinant, kad visas turinys filmuotas naktį. Antrasis pavadinimo žodis “graffiti” kilęs iš graikų kalbos “grafein” — rašyti. Pavadinimas turėtų reikšti, kad čia vaizduojama toji amerikiečių generacija, kuri mėgsta savo vardus ir įvairius posakius išrašinėti sienose ir tualetų lentose, nors filme jie to nedaro. Filmas vis dėlto intriguojantis, nenuobodus, daugeliui bus geras poilsinis išsiblaškymas.
I AM A DANCER
Dokumentinis filmas, vaizduojąs rusų talentingą šokėją Rudolfą Nurajevą, 1961 m. pasitraukusį iš Leningrado Kirovo baleto grupės ir dabar gastroliuojantį plačiame vakarų pasaulyje. Filme jis pats yra pagrindinis aktorius. Publika turi progos ekrane stebėti, kaip jis ir eilė balerinų treniruojasi, kaip tvarkosi užkulisy ir savo kambaryje, kaip jis pasirodo baleto spektakliuose solo ir su keturiomis žymiomis balerinomis.
Baleto mėgėjams filmas bus idomus. Čia gausiais, sudėtingais ir grakščiais judesiais pasireiškia ne tik pats Nurejevas, bet ir Margot Fonteyn, Karia Fracci, Lyną Eymour, Deanne Bergsma. Filmas klasifikuotas — visiems.
Filme yra tik siauras Nurejevo gyvenimo atskleidimas scenoje, baleto studijoje, rengimosi kambaryje. Daugeliui žiūrovų gal būtų įdomu patirti tas priežastis, kurios jį vertė pasitraukti iš Sovietų Sąjungos, kur jam buvo geros gyvenimo perspektyvos.
Kai ką gali išblaškančiai veikti ekrane rodomos prizminės nuotraukos su daugeriopu to paties asmens vaizdu, nors tai yra savotiškai įdomu. Rodomi teatriniai pasirodymai, tačiau jie yra surežisuoti tik filmui su iš šalies įvestu plojimu ir kitais garsais. Pasakotojas filme pažymi, kad Nurejevas yra totorių kilmės. Nurejevas yra klasikinio baleto mėgėjas, tad tik šio žanro baletas ir rodomas. Daugeliui tikrai bus malonu pamatyti pasigėrėtinai gerai atliktus žymiuosius baleto kūrinius: La Sylphide, Marguerite and Armand, Miegančiąją gražuolę, Lauko figūras.
BANG THE DRUM SLOWLY
Paramount filmas, 97 min. ilgio, pastatytas Maurice ir Lois Rosenfield, vadovaujant John Hancock. Vaizduojamas amerikiečių pamėgtasis beisbolo sportas, atskleidžiant atletų gyvenimo užkulisius. Pavadinimas paimtas iš škotų kilmės amerikietiškosios baladės “Streets of Laredo”, kur yra toks posmelis: “O, bang the drum slowly, and play the fife lowly”. Dainelėje apraudojamas jaunas žmogus, pakirstas mirties gyvenimo pradžioje. Čia atvaizduotas žaidėjas Bruce Pearson (Robert de Niro), kuris, kitiems nežinant, artėja prie neišvengiamos mirties, sirgdamas Hodgkino liga. Jis daug simpatijos susilaukia iš savo draugo Henry Wiggen (Michael Moriarty). Wiggen nori paskutinį draugo gyvenimo laikotarpį padaryti skaidresnį ir sutinka žaisti (būdamas labai geras metikas) tik su sąlyga, jeigu bus priimtas ir jo draugas.
Filme yra daug žmogiškos šilimos, natūralaus humoro, jis yra švarus, be morališkų priekaištų, tinkamas žiūrėti visiems. Ypač jis bus įdomus beisbolininkams ir kitiems šio sporto mėgėjams. Kitiems vietomis gali atrodyti nuobodokai ištęstas.
BATTLE OF OKINAWA
Toho bendrovės filmas, pusiau dokumentinis, vaizduojąs sunkiąsias kovas Okinawos saloje. Kautynės vaizduojamos atskirų dalių susidūrimais, bet daug koncentruojamasi į civilinių gyventojų kančias, kas padeda labiau suprasti japonų priešiškumą Okinawos okupacijai, užsitęsusiai 25 metus. “Okinawa”, kaip pažymi “Catholic Film Newsletter” kritikas, yra stiprus filmas, epinio masto, persunktas žmonių agonija, įtikinantis susidaryti pažiūrą, kad daugiau tai neturi pasikartoti. Filmas — japonų kūrinys. Scenarijus Kaneto Shindo, režisūra Kichachi Okamoto, kurie paskutiniu metu yra sukūrę ir daugiau samurajų filmų.
FROM THE MIXED FILES OF MRS. BASIL E. FRANKWEILER
Cinema 5 filmas, vaizduojąs du jaunuolius, kurie pabėga iš savo gražių namų New Jersey priemiesty ir įsikuria New Yorko Metropolitan meno muziejuje. Vidurnaktį klaidžiodami po muziejų, juodu aptinka angelo statulą, neseniai vieno turtuolio padovanotą muziejui. Angelas jiems patinka. Beieškodami, iš kur jis atsirado, pakliūva į statulą dovanojusio asmens rezidenciją. Besklaidydami ponios Frankweiler dokumentus, patiria ne tik apie juos dominusią statulą, bet ir apie žmogaus taurumo versmes.
Filmas surežisuotas Fielder Cook. Ekscentrikę ponią vaidina Ingrid Bergman. Jos laikyseną sušvelnina jaunuolė, vaizduojama Sally Prager ir jaunuolis — Johnny Doran. Jaunesnieji žiūrovai gal daugiau ras pasitenkinimo filme, bet vyresniesiems jis nebus įdomus. Gal čia kalta ir ta aplinkybė, kad nauja filmų gamybos bendrovė turėjo ribotą biudžetą ir nesudarė sąlygų “išsitiesti” talentingai aktorei Bergman.
LE RETOUR D’AFRIQUE
New Yorker susuktas filmas, režisuotas šveicaro Alain Tanner, kurio praėjusių metų filmai “Charles—Dead or Alive” ir “Salamandre” buvo gana palankiai kritikų sutikti. Šis filmas jau yra pretenzingesnis — vaizduoja jauną porą, pasiryžusią vykti į Afriką padėti kurti geresnį pasaulį. Paskatinti jau ten esančiųjų, jie meta tarnybas, išsiparduoda ir surengia atsisveikinimo puotą. Kitą dieną ateina draugo telegrama nevykti, kol neateis jo paaiškinimai. Jie pasilieka savo tuščiame bute, vėl pradėdami gyvenimą, kurio buvo atsižadėję. Tai padeda jiems, ypač moteriai, pasiekti gilesnį suprati-mą ir suvokti savo vietą visuomenėje. Filmas išryškina, kad tikrasis pasikeitimas ateina tik iš vidaus. Idėja gera, bet išvystymas ne per idealus. Filme svarstomi įvairūs gyvenimo aspektai popramoninio laikotarpio pasaulyje. Veiksmas vyksta pagal kultūrfilosofo Toynbee idėją — pasitraukti iš aplinkos ir vėl į ją sugrįžti jau pilnesniam. Suaugusiems.
SASUKE AGAINST THE WIND
Japonų Shochiku bendrovės gaminys, vaizduojąs XVII šimtmeti, kai Togukawa gentis primetė savo hegemoniją kitiems kariaujančiu sričių vadams. Kovų metu ištikimumas svyruoja, blaškomasi, besistengiant pritapti prie laiminčių. Filme samurajus šnipas sėja neapykantą tarp genčių. Tas šnipas — tai moralinė menkystė, pavartojanti prievartą ir korupciją “aukštesniems tikslams”. Filme gausu agentų, net ir tarnaujančių abiem pusėm. Filmas susuktas pagal Shibtaro Ishihara veikalą, kuris linksta i dabartinį japonų nacionalizmą. Filmas ne-spąjvotas, bet ryškus, padedąs persvarstyti moralines vertybes dabarties prievartų pasaulyje. Morališkai priimtinas visiems.
SCUBA
Carribean bendrovės gamyba apie narų stebimą povandeninį pasauli. Tai dokumentinis filmas iš šešių jaunų žmonių patyrimo, nusileidžiant į koralų povandeninių uolų sritį Ir filmuojant ten aptinkamą grožį. Vaizduojama, kaip ieškomi nuskendę turtai, kaip maitinamos žuvys gilumoje. Nardoma Haiti pakrantėse, ties Kingstonu ir ties Grand Cayman salomis. Filmas gali būti įdomus valkams ir iš dalies jaunimui. Suaugusiems gali atrodyti kaip “scuba” nardymo reklama.
THE TALL BLOND MAN WITH ONE BLACK SHOE
Tai yra prancūzo režisieriaus Yves Robert komiškas kūrinys. Filmo herojus — smuikininkas, patekęs į sūkurį tarp dviejų grupių, siekiančių kontroliuoti seklių agentūrą. Į jį atkreipiamos akys, nes jis dėvi nesiderinančią porą batų. Jo ekscentriškas elgesys vieną grupę palenkia manyti, kad tai ypatingas šnipas, užmirštas visus pavojus. Ta šnipų baimė veda prie įvairių sekimo priemonių: pasikalbėjimo klausymo įtaisų, minikamerų fotografuoti, kompiuterių, o taip pat ir senoviškų suvedžiojimo bei prievartos veiksmų. Sudaromas linksmos komedijos filmas. Jį kuriant buvo sujungti talentai: Bernard Blier, Jean Rochefort, Jean Carmet ir Pierre Richard bei Mireille Darc. Filmas tinka poilsiui, išsiblaškymui, daugelyje vietų linksmas, kaip ir kiti Robert filmai, pvz. “War of the Buttons” (1961), “Happy Alexander” (1968).
BROADWAY DRAMOS — EKRANE
Ely Landau, sukūręs televizijoje panaudotus “Play of the Week”, dabar eilę teatro vaidinimų perkels į ekraną. Jis jau nufilmavo Eugene O’Neill “Long Day’s Journey into Night”, kuris yra klasikinis pavyzdys, kaip filmas išryškina draminius pastatymus. Pagal Landau planą, kino teatrai ryžtasi duoti tokius aštuonis dramų perkėlimus iš scenos į ekraną. Į tą planą įeina Eugene O’Neill “The Iceman Cometh”, E. Albee “A. Delicate Balance”, J. Osborn “Luther”, H. Pinter “The Homecoming”, S. Gray “Butley“, Kurt Weill muzikinė drama “Lost in Stars”, Čechovo “Trys seserys” ir E. Ionesco “Raganosiai”.
Ta serija sudarys įvairių draminių veikalų jungtį, vaizduojančią XX šimtmečio pastatymus, nuo klasikinių iki moderniųjų veikalų, net iki paties absurdo teatro. Tačiau didžioji atrakcija bus gausybė didelių talentų, prisidėjusių prie to darbo. Visa ši serija nebus skiriama masėms, o daugiau eksperimentinio pobūdžio parodymai, duodą progos apmąstyti, padiskutuoti kontroversines temas. Tie filmai bus matomi ateinančiais metais ir galės būti nemaža pagalba literatūros dėstytojams. American Film teatras nuo spalio iki gegužės mėnesio kas savaitę duos po vieną tokį ekranan perkeltą vaidinimą 512 kino salių visose J. A. Valstybėse.
Taip pat yra ruošiama ir filmų “Theatre in America” serija, kur bus perteikiama vadinamojo Aktorių teatro vaidyba Iš San Francisco ir Providence, R.I. Paskutiniuoju metu Amerikoje jaučiamas vietinių teatrų atgimimas. Filmai padės tai išryškinti.
Juozas Prunskis