J. Paliliūnas
Daug rašom savo spaudoje, nemažai pakalbam savo susirinkimuose tėvynės meilės ir lietuvybės išlaikymo klausimu išeivijoje. Gyvenant svetimame krašte, toli nuo tėvynės ir be artimesnių ryšių su ja, tai yra nelengvas uždavinys. Ypač sunku čia užaugusiai ar beaugančiai naujajai kartai. Vien tik pamokslais, nors ir labai patriotiškais, jaunimo nesužavėsim ir jo lietuviškos dvasios nesustiprinsim. Šalia tėvynės meilės ir pastangų matyti ją laisvą bei savarankišką, ypač turėtų būti puoselėjama ir gyvais pavyzdžiais rodoma lietuvio meilė lietuviui, viens kito reikalų supratimas ir atjautimas. Turėtų būti daugiau šilimos, kantrybės ir tam tikrais atvejais bent kiek pasiaukojimo santykiuose tėvų su vaikais, namų savininko su savo nuomininku, kaimyno su kaimynu.
Daugumas mūsų jaunimo Lietuvos nėra matę ir, gal būt, dar negreit galės pamatyti. Jeigu norime jiems kalbėti apie tėvynės meilę, tai turime stengtis, kad pirma jie pamiltų lietuvius, kuriuos jie čia mato ir su kuriais bendrauja. Jaunimas turi pamėgti lietuvių kalbą, gyvenimo būdą bei papročius. O kad tai pamėgtų, priklauso labai daug nuo suaugusiųjų elgesio ir jų problemų supratimo. Tik tada, kai jaunuolis pamils lietuvius, pradės labiau domėtis jų kilme, istorija ir dabartine padėtimi. Aktyvesnieji įsitrauks į kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Šeimos ir mūsų lietuviškosios kolonijos yra lietuvybės išlaikymo ir jos ugdymo pagrindai. Vaikas, lietuviškoje aplinkoje užaugęs ir lietuvių kalbos pramokęs, nuo lietuvybės paprastai nenutolsta, nes patiria, kad tik savi tautiečiai jį geriau įvertina tada, kai jam kas nors pasiseka, ir labiau užjaučia bei pagelbsti, kai iškyla koks reikalas ar bėda.
Dažnai galima patirti, kad daugumas tų, kurie paauglystės metais vengė lietuviškai kalbėtis ir buvo beveik beatitrūkstą nuo lietuviškos bendruomenės, vėliau, sukūrę šeimas ir sulaukę savo vaikų, juos auklėja ir moko lietuviškai, panašiai kaip ir jie patys pirmiau buvo mokomi. Tai labai ryškiai galima pastebėti, pavyzdžiui, kad ir Kaziuko mugėse, kur suvažiuoja iš visur labai daug jaunų šeimų su savo mažiukais.
Tai yra tėvų, močiučių ir senelių pastangų vaisiai. Tačiau kai vaikai labiau paaugs, reikės jiems platesnės lietuviškos aplinkos, bendraamžių lietuviukų draugystės, bažnyčios, šeštadieninių mokyklų ir kitų lietuviškų sambūrių, esančių lietuvių kolonijose, pagalbos. Juk tos institucijos tam ir yra visų lietuvių bendromis pastangomis sukurtos.
Daugumas naujai susikūrusių šeimų dažnai dar negali turėti savo namų, bet vis tiek norėtų gyventi lietuvių kolonijose, lietuviškosios visuomenės aplinkoje, kad galėtų lengviau ir savo vaikus lietuviškai auklėti. Bet kokios yra galimybės tokiai šeimai su vaikais išsinuomoti butą lietuvių apgyventose kolonijose? Labai mažos. Ne dėl to, kad nebūtų laisvų butų. Jų visuomet atsiranda. Pagrindinė priežastis yra ta, kad, pasibeldus į kurio nors namų savininko lietuvio duris, tuoj susilauksi pikto atsakymo: "Tik suaugusiems!" Jokiu būdu nenori priimti šeimos su vaikais. O jeigu jau kuris nors, susigundęs pasiūlyta aukštesne nuomos kaina, ir priims tokią šeimą, tai paskui tiek ją įrėmins į visokius suvaržymus, draudimus ir priekabes, kad tie nuomininkai pasijus tame bute kaip kaliniai. Žinoma, tvarkos reikia laikytis; visi žinome, kad pasitaiko ir labai netvarkingų nuomininkų, bet čia kalbame tik apie tokius atvejus, kai namų savininkas duoda daugiau laisvės ir privilegijų savo šuniui, negu savo nuomininko vaikui.
Visiems turėtų būti labai aišku, kad jeigu mūsų apgyventose kolonijose nebekrykštaus lietuviškas jaunimas, jeigu jos taps tik iš gyvenimo besitraukiančių pensininkų kolonijomis, tai daug laiko netruks išspręsti jų likimui. Iš tų kolonijų visi būsime greitai išstumti veržlių kaimynų.