(Kiek sutrumpintas dr. P. Joniko žodis, pasakytas A. Salio minėjime, Čikagoje, Jaunimo Centre, 1973.XI.11)
Mokslininko veiklą daugiausia apsprendžia jo paties palinkimas, mokytojai ir gyvenamojo laikotarpio sąlygos bei akstinai. Tas pats tinka ir prof. Antano Salio (1902 -1972) nueitojo kelio atveju.
Jau aukštesnėse gimnazijos klasėse lietuvių kalbos mokytojo pažadintas kalbinis palinkimas ima tolydžio plėtotis, A. Saliui pradėjus (1923) kalbotyros studijas Lietuvos Universitete. Čia jam didelės įtakos daro jo mokytojai profesoriai Jonas Jablonskis, populiariai vadinamas mūsų rašomosios kalbos tėvu, ir Kazimieras Būga, didžiausias mūsų kalbininkas. Iš pirmojo A. Salys susipažįsta su tada ypač aktualiais lietuvių bendrinės kalbos norminimo klausimais, labiausiai jų praktiniais sprendimais; iš antrojo, kuriam daugiausia rūpėjo grynoji teorija, su kalbos mokslo, ypač lietuvių ir baltų kalbotyros klausimais. Jam Būga, atrodo, pasidarė ypač tuo patrauklus, kad kalbotyrinį metodą įdomiai pritaikė nušviesti ir lietuvių bei baltų senovei tais atvejais, kuriais kitos mokslo šakos tam neturi priemonių. Tiksliau sakant, Būgos entuziastiškas domėjimasis, jo paties nusakymu, "kalbos ir senovės" temomis ir nagrinėjimas "aisčių praeities vietų vardų šviesoje" patraukė jaunojo studento dėmesį.
Staiga K. Būgai mirus (1924), A. Salio kalbotyrinės studijos Lietuvos Universitete netikėtai nutrūko. Tada Lietuvoje nebuvo paruošto kalbininko, kuris būtų galėjęs perimti Būgos dėstytuosius dalykus. Jono Jablonskio pasiūlymu, gabus studentas A. Salys tęsti lietuvių kalbotyros studijų bei ruoštis profesūrai buvo pasiųstas į Leipzigą, kur tada buvo Baltistikos Institutas. Čia A. Salys studijavo (1925-1929) baltistiką (kurios pagrindu ir ėjo lietuvių kalbotyra), o šalutine šaka lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, priedo dar paėmęs ir antrą universiteto reguliamino reikalaujamą šaką — filosofiją. Pagrindinėje šakoje, žinoma, reikėjo specializuotis, ir tam A. Salys pasirinko lietuvių tarmėtyrą. Tai svarbus ir labai pagrįstas pasirinkimas, nes tarmės (tiek geografinės, tiek socialinės) yra esminės ir gyvybingiausios kalbos apraiškos. Į tarmėtyrą paskatą ir palinkimą A. Salys gavo, bedirbdamas K. Būgos redaguojamo "Lietuvių kalbos žodyno" sekretoriumi. Tarmėtyros klausimui skirta ir jo dabartinė disertacija, kurios paskelbta pirmoji dalis nagrinėja žemaičių tarmių ploto istoriją (Die žemaitischen Mundarten I: Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets — Tauta ir Žodis, VI, 1930). Pasirėmus istoriniais duomenimis ir onomastine medžiaga, stengiamasi joje nustatyti žemaičių tarmių ploto ribas bei jų kitėjimą amžių būvyje ir užčiuopti to krašto vienoje ar kitoje vietoje anksčiau gyvenusių kitų baltų kilčių pėdsakus.
Baigęs mokslus, A. Salys pradėjo profesoriauti. Universiteto dėstomasis darbas užėmė beveik visą jo mokslinės veiklos laiką tiek Lietuvoje, tiek vėliau ir Amerikoje, beprofesoriaujant Pennsylvanijos Universitete.
Anuo metu Lietuvos (Vytauto Didžiojo) Universitete trūko kalbotyros specialistų, todėl A. Saliui iš pradžių, dėstant Teologijos-Filosofijos fakultete, teko dėstyti ne tik kone visus pagrindinius lietuvių kalbos mokslo kursus, bet dar ir eilę šalutinių bei epizodinių dalykų, kaip baltų kalbotyros įvadą, latvių kalbą, lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką ir kt. Tačiau pagal galimybes vis koncentravosi savo specialybės srityje — lietuvių tarmėtyroje, o taip pat ir tam būtinoje šakoje — fonetikoje, kurioje dar ir užsienyje specializavosi. Ir jo įnašas lietuvių dialektologijai yra ryškus. Jis paruošė "Lietuvių kalbos tarmių" vadovėli studentams (Kaunas, 1935; Tübingenas, 1945). Jame jis nepasitenkino anuometiniu lietuvių kalbos tarmių pažinimu, bet pasistengė prisirinkti daugiau naujų duomenų bei senuosius tikrinti, pats apėjo tarmių ribas, smulkiau suskirstė tarminį lietuvių kalbos plotą į patarmes ir sudarė lietuvių tarmių žemėlapį. Pateikė ir istorinių lietuvių kalbos tarmių susidarymo aiškinimų (plg. Kelios pastabos tarmių istorijai — Archivum Philologicum IV, 1933).
Amerikoje jau teko A. Saliui žymia dalimi keisti dėstomuosius dalykus, nes Pennsylvanijos Universiteto programa to reikalavo. Čia daugiau teko atsidėti slavistikai, tik iš dalies baltistikai, o jau specialiai pačiai lietuvių kalbai rečiau ir tik bendrai. Tačiau, laimė, atsirado proga, kuri iš A. Salio ir Amerikoje išgavo lituanistikai labai vertingų įnašų. Ta proga tai Lietuvių Enciklopedija, kurios lietuvių kalbos skyriaus redaktorium (nuo I raidės) buvo A. Salys. Čia jis ne tik pateikė atskirų lietuvių kalbos garsyną, fonetiką liečiančių straipsnių, bet davė ir gražią, jau vėlesnio apmąstymo lietuvių kalbos tarmių mokslo apžvalgą. O ypač reikšmingi yra originalūs jo straipsniai, Lietuvių Enciklopedijoje nagrinėją lietuvių vardyną (onomastiką), pirmiausia kai kurių senųjų lietuvių vietovardžių ir asmenvardžių raidą, etimologiją. Jie yra tikrai svarbūs ir kartu įdomiai pateikti tam tikri mūsų kultūros istorijos bruožai. Lietuvių Enciklopedijoje A. Salys yra spėjęs pasisakyti, nors ir sutrauktine enciklopedine forma, ir apie senąsias baltų kiltis bei jų kalbas, čia gausokai pateikdamas naujų duomenų bei jų aiškinimų.
Vertingas yra A. Salio įnašas lietuvių kalbos žodyno, leksikografijos bei leksikologijos srityje. Jis įėjo į Senno-Niedermanno-Brenderio pradėtojo penkiatomio lietuviškai vokiško "Lietuvių rašomosios kalbos žodyno" (Heidelberg, 1932-1968) redakciją nuo II tomo pabaigos (449 psl.) ir čia galėjo papildyti žodyno medžiagą daugeliu žodžių bei jų lyčių. Be to, jis tikrino ir surinktosios žodyno medžiagos autentiškumą bei tinkamumą ir kirčiavimą. Bendradarbiaudamas šiame žodyne, A. Salys rinko medžiagą ir savo ruošiamam trumpam istoriniam bei etimologiniam žodynui, kuriame pirmiausia norėjo parodyti bent dalies šiandieninio mūsų bendrinės kalbos žodyno susidarymą, atskirų žodžių bei jų formų pakitimą, raidą rašomojoje kalboje. Deja, to darbo nebesuskubo pabaigti.
A. Salys buvo įsitikinęs, kad kalbininkas neturi ribotis grynosios teorijos darbu, bet turi padėti savo žiniomis ir visuomenei, sprendžiant praktinius kalbos klausimus. Čia bus atsiliepusi, be paties palinkimo, vieno jo mokytojų. Jono Jablonskio įtaka, o taip pat ir anuometinio gyvenimo reikalavimai. Juk ypač nepriklausomuoju Lietuvos laikotarpiu iš pradžių mūsų bendrinei kalbai teko skubiai spręsti daugelį neatidėliotinų klausimų, kuriems buvo būtina gerai pasiruošusių kalbininkų pagalba. Svarbus buvo kuriamasis, norminamasis darbas. Ir čia A. Salys yra daug kuo prisidėjęs, rašydamas norminamojo pobūdžio straipsnius "Gimtosios Kalbos" laikraštyje (kurio jis buvo ir vienas kūrėjų) ar ir kitur, sukirčiuodamas kai kuriuos mokyklinius tekstus, dirbdamas terminologijos kūrimo darbą, skaitydamas paskaitų mokytojams ir šiaip besikreipiantiems į jį, teikdamas bendrinės kalbos patarimų. Bene čia jis labiausiai prasikišo vykusių savo naujadarų pasiūlymais, kurių gera dalis ir prigijo, o taip pat atstatytomis bei sunormintomis mūsų tikrinių vardų, lietuviškųjų vietovardžių ir asmenvardžių lytimis. Gražus pluoštas nustatytųjų tikrinių (vietų ir asmenų) vardų, ne tik Lietuvos, bet ir apskritai lietuvių kalboje vartojamų, jo paskelbtas jau minėtojo "Lietuvių rašomosios kalbos žodyno" gale (80 smulkaus teksto psl.).
Taigi vienas įžymiausių mūsų kalbininkų prof. A. Salys, per 40 metų dirbdamas universiteto dėstomąjį darbą, svariai prisidėjo prie jaunesniosios lituanistų bei kalbininkų kartos paruošimo, davė vertingus savo įnašus mūsų kalbos praktikai, o taip pat ir teorijai, daugiausia tarmėtyrai, vardynui ir baltų kilčių senovei. Jis tėra spėjęs raštu paskelbti tik dalį savo gausių lituanistinių žinių bei potyrių.