Kalėdų metu visi daug kalbame apie ramybę ir taiką. Jos visi trokštame, bet ne visi ir ne visur ją randame. Modernioji civilizacija yra atnešusi žmonijai daug gerovės, bet nemaža ir triukšmo. Nėra norimos taikos nei tarp tautų, nei tarp atskirų žmonių. Mes, gyvendami Amerikoje, matome, kad, neminint jau kitų ramybės trukdytojų, labai ją drumsčia ir toji nelemta rasinė problema. Baltieji nekenčia juodųjų, juodieji — baltųjų. Visiems nerimą kelia klausimas, kada ir kaip toji problema baigsis.
Rasinė problema Amerikoje prasidėjo tada, kai buvo atvežtas iš Afrikos pirmasis negras ir parduotas baltajam vergauti. Tas baltasis greičiausiai buvo krikščionis. Filadelfijoje didieji Amerikos kūrėjai iškilmingai pareiškė, kad visi žmonės yra sutverti lygūs. Ar ne keista? Juk ne vienas jų tada turėjo būrį juodųjų vergų! Argi juos laikė lygiais su baltaisiais? Tikriausiai ne. Tur būt, jų visai žmonėmis nelaikė, o tik savo "kilnojamuoju turtu".
Linkolnas vergiją panaikino popieriuje, bet jos nepanaikino praktiškame Amerikos gyvenime. Vergija čia tęsėsi per du šimtmečius. Juk ir kai kurie paskutinieji Amerikos prezidentai turėjo juodųjų vergų. Gal jų nevadino vergais, o tik darbininkais, bet ar su jais visuomet buvo elgiamasi taip, kaip su žmonėmis, kurie "sutverti lygūs"?
Pirmiau jiems nebuvo jokios kitos išeities, tik sukandus dantis kentėti nuo pono bizūno, panašiai kaip caro laikų Lietuvos baudžiauninkams. Bet paskui, kai jie pajuto daugiau laisvės, kai jų skaičius padidėjo, jie pakėlė galvas, užsidegė kerštu prieš baltuosius ir pradėjo kovą. Visi žinome, kad toji kova dažnai labai nekultūringa, žiauri, žvėriška, bet ką reikia dėl to kaltinti? Dabartiniu žvėriškumu atsilyginama už buvusįjį. Žinoma, tai žema, nekrikščioniška, bet ar jiems krikščionys per tuos du šimtmečius rodė krikščionišką pavyzdį? Ar juos savo veiksmais mokė krikščioniškų principų?
Dabar Amerikos valdžia labai susirūpino, nusigando ir nežino, ką daryti. Garsiai trimituoja apie integraciją, važinėja vaikus autobusais iš vienos mokyklos į kitą, lankstosi ir gerinasi juodukams, bet naudos iš to maža. Daugumas negrų visai apie integraciją negalvoja ir jos nenori. Jie tik nori atsikeršyti baltiesiems, išstumti juos iš geresnių kvartalų, užimti jų gyvenamąsias vietas.
Tad ko čia reikia? Kantrybės ir krikščioniškosios meilės! Krikščioniškoji meilė yra vienintelis vaistas pamažu naikinti tuos per du šimtmečius susikaupusius neapykantos nuodus. Bet būtų naivu manyti, kad tie vaistai staiga stebuklus padarys. Per porą metų neatitaisysi dviejų šimtmečių žiaurumo ir skriaudos.
Liet. Foto Archyvo nuotr.
Visiems mieliesiems “Laiškų Lietuviams” skaitytojams, rėmėjams ir bendradarbiams linkime tos ramybės ir taikos, kurią visiems geros valios žmonėms atnešė Betliejuje gimęs Kūdikis.
Kalėdinė nuotaika telydi mus per visus 1974 metus!
Redakcija, Administracija ir Leidėjai