(A. Maceinos "Didžiuosius dabarties klausimus" vertinant)
Dr. Gr. Valančius
IV. PASAULIO SEKULIARIZACIJA
Bandysiu trumpinti citatas ir pastabas apie maceininę "Pasaulio sekuliarizaciją", kuri, kaip matysime, yra iš tikrųjų niekas kitas, kaip kojom aukštyn apversta "Bažnyčios desekuliarizacija". Kalba eina ne apie Bažnyčios suteikimą pasauliui "autonomijos", nes pasaulis ne tik autonomiją, bet ir visišką nepriklausomybę visuomet turėjo, išskiriant tik viduramžius (plg. "Saulės giesmė" 349 psl. "Viduramžy pasaulis buvo absorbuotas Bažnyčios"). Atseit, Bažnyčia "nelaisvina" pasaulio, o tik traukiasi iš jo, deja, pralaimėjusi. Pagal Maceiną, ji tesitraukianti iš pasaulio kosmologinės plotmės, o pasiliekanti ontologinėje. Tačiau prielaida, kad pasaulį galima raikyti gabalais, lyg duonos kepalą, yra naivi. Pasaulis yra vienas ir nedalomas, tik jį stebėti galima iš įvairių kampų, požiūrių, atžvilgių. Tuos kampus Maceina vadina plotmėmis, kurios reikalingos ne pasauliui-kosmosui-visatai, o tik dialektikai. Jos tėra sąvokos, kategorijos, kuriomis autorius padailina savo filosofinį stilių. Bet kai klaidingai įmūrysi centrinę plytą pamatuose, tai bus kreivas ir visas pastatas. Yra aibės tarp savęs prieštaraujančių tezių ir teigimų.
Pakitusios krikščionių sąmonės neigti negalima (296 psl.). Dievo problema dabar turi būti sprendžiama visiškai kitaip (297 psl.). II Vat. susirinkimas (plg. I, 235-6 psl.) leidžiąs sekuliarizacijai nudievinti pasaulį kosmologinėje (o taip pat antropologinėje, sociologinėje) plotmėje, bet jo regimybė nėra kelias į Dievą. Jo čia rasti negalima, ir klydome anksčiau ieškodami. Jis yra pasaulio kūriniškume — ontologinėje plotmėje (298 psl.). Pasaulio sekuliarizacija keičianti net ir mūsų vidų (13 psl.). Kitoje vietoje autorius nuo tokios teilhardiškos minties purtyte purtosi. Kristaus žmogiškumas — esminė sudedamoji jo asmenybės dalis (19), nuo šios nebeatskiriama (20). Žmonių bendruomenė tiek yra žmogiška, kiek ji yra sutelktinis Kristus (21). Ar tik šiuo teiginiu autorius nesiprašo į panchrististų — krikščioniškųjų panteistų klubą?
M. Stankūnienė Prie vandens (grafika)
Galilėjaus laikais Bažnyčia stropiai saugojusi savo įtaką pasauliui (52 p.), o II Vat. susirinkimas pasauliui nedraudžia savarankiškumo, savų dėsnių ir metodų. Žodžiu nedraudžia autoriaus dialektikos dviprasmiškumas (pasaulio sekuliarizacija ar Bažnyčios desekuliarizacija?) atsiskleidžia visu ryškumu. Pasaulį atleidus nuo Bažnyčios priežiūros ir vadovavimo (54 p.), santykiai tarp jų pasikeitė (53 p.). Jis lieka tik ženklu, niekad tikrove (55 p.), nors Dievo karalystė esanti žemėje ir neauganti be jos (I, 208). Pereita iš sudievinto į sužmogintą pasaulį. Viskas kinta. Gamta žmogui tik pamotė, ne motina, žiauri su savo plėšriais žvėrimis, šalčiais, audromis. Nustojusi būti reikšmenimi, skirta būti, bet nieko neženklinti (60 p.).
Sekuliarizacijos esmė — pasaulio kaip būties pabrėžime ir jo reikšmens paneigime nusisuka veidu į žmogų, ne į Dievą (63 p.). Tik anksčiau (Nojui ir prieš jį) gamta buvusi Dievui pirminė apsireiškimo vieta (66 p.). Žmogus, kaip neabejotinai išsivystanti būtybė (vėliau tai neigs), ne visada buvo toks, kaip dabar. Savo kultūra vis labiau išsivaduoja iš gamtos ir palenkia ją sau (67 p.). Nojaus religija buvo grynai gamtinė (tvanas, vaivorykštė), nes žmogus, labai ilgai buvęs laukinis, perdėm su gamta tada buvo susietas. Po to — Dievo sąjunga su Abraomu, kuris, paklusęs Dievo valiai, keliavo į jam žadėtą žemę, kur turėjo kilti išrinktoji tauta Izraelis. Dievo liudijimas perkeliamas iš gamtos į visuomenę-tautą-istoriją. Gamtinė religija virto visuomenine-istorine (Izraelio valstybine) religija, per kurią Dievas reiškėsi, palikęs gamtą, iš jos pasitraukęs (74 p.). Gamta nustojo būti Dievo ženklu, šventykla, gyvenviete, per ją nebekalba, o per Izraelį, jį vesdamas, tvarkydamas, nes tai anuomet atitiko žmogaus išsivystymo laipsnį (75 p.). Po Abraomo gamta nusakralinta. Dievas begyvena tik Izraely, jos istorijoj. Gamtinė Nojaus religija išsigimė, bet nepasitraukė, kaip privalėjo, žodžio įsikūnijimu atėjo vėl nauja-trečia-asmeninė religija. Paskutinė ir nebeišardoma Dievo-žmogaus vienybės sąjunga. Po Kristaus pasaulio ženkliškumas visai dingo, jis pasidarė žmogaus nuosavybe, daiktu, kuris būna, bet nieko neženklina, nereiškia (83 p.).
Maceina nemėgsta integracijos ir visa to, kas jungia, vienija. Triaukšte religijos idėja jis pripažįsta evoliuciją, bet apsisukęs vėl ją neigia. Nojaus metu žmogus tebuvęs dar taip mažai išsivystęs, laukinis, susietas su gamta, nuo jos priklausomas, bijąs audrų, žaibų, žvėrių; gamta buvusi jam pamotė. Ne ką toliau pažengęs, tik kiek aukštesnį sąmoningumo laipsnį pasiekęs jis buvo ir Abraomo metu. Visa tai teisinga, bet autorius iš visa to daro klaidingų išvadų; 1. atmeta evoliucijos (žmogaus sąmonėjimo, vystymosi) idėją; 2. prieštarauja Kierkegaardo ir Bartho sampratai, kad ne tik žmogus ieško Dievo, bet pats Dievas ieško žmogaus nusidėjėlio, norėdamas jį išgelbėti; 3. ne Dievas ir žmogus susitinka pakely, bet Dievas žmogų suranda, nes kitaip — žmogus jo niekad nerastų; 4. neatgyveno, nepaseno, neišsigimė ir neturi pasitraukti jokia Dievo reiškimosi forma, nes Dievas nenustojo ieškojęs žmogaus ir žmonių, kurių aibė ir dabar tebėra neišsivystę, primityvūs, laukiniai. Neužmirština, kad ir po 19-kos šimtmečių krikščionys tesudaro maždaug ketvirtadalį visos žmonijos. Ar tikėtina, kad Dievas neitų įvairiais pavidalais ieškoti tų trijų ketvirtadalių visos žmonijos, jeigu anie neina ir dar ilgai neis jo ieškoti per Kristų? Mes nesuvokiame ir niekad nesuvoksime savo protu Dievo formų, ženklų ir kelių į žmogų, nes tai jo paties karalystė, žmogui neprieinama ir nepasiekiama. Jau ir pats bandymas tai daryti, pagal Kierkegaardą, yra puikybė.
Maceina tariasi išsprendęs "didžiuosius klausimus", bet kur jis paliko Dievo Apvaizdą? Autoriui pasaulį sekuliarizavus ir Dievą iš gamtos išstūmus, jos pasigendame. O ji mums taip reikalinga. Beje, to paties pasigenda ir Maceiną išliaupsinęs jo recenzentas kun. dr. Celiešius. Panašias mintis pareiškia ir kun. dr. Baltinis bei kun. dr. Paškus. Tad Maceinai galima kelti šv. Augustino klausimą: "Argi Dievas pasaulį sukūrė ir jį apleido?" Atsakymas tegali būti neigiamas.
V. EVANGELIJŲ NUMITINIMAS
Parafrazuojant šv. Augustino posakį "ama et fac quod vis" (mylėk ir daryk, ką nori), galima pasakyti — tikėk ir samprotauk, kaip nori. Nematyti, kad Maceina turėtų pagrindo aniems nelemtiems "evangelijų numitintojams" padaryti tikėjimo ir meilės stokos priekaištų. Jis to ir nedaro, bet labai rimtai juos įtaria bandymu iškraipyti ("perprasminti") krikščionybę pačiuose jos pagrinduose. Lygiai nematyti, kad Bultman, Marxsen, Lehman or olandų teologai neigtų Kristaus istoriškumą ar net apvilktų jį kokiais nors naujais "mitologiniais marškinėliais". Jie tik teigia, kad Kristaus prisikėlimo. Dangun žengimo ir Šv. Dvasios atsiuntimo negalima nustatyti ir patikrinti istoriniu metodu. Taip teigdami, jie juk nemeluoja ir nepiktžodžiauja, o tik bando, nors gal ir nevykusiai, N. Testamentą padaryti priimtinesnį ypač skeptikams ir indiferentams. Su Maceinos teigimu, kad Kristus yra įvykis, o ne idėja, taip pat negalima sutikti. Geriau sakyti, kad Kristus yra ir įvykis, ir idėja drauge. Tik grynai žmogiškas įvykis gali neturėti idėjos, o kiekvienas dieviškas įvykis niekuomet negali būti be idėjos.
Autorius tą žodį "įvykis" kartoja daugybę kartų. Labai dažnai kartojamas ir, kaip pagrindinis šio žodžio atributas, vienkartiškumas, kuris kažin ar išvis tinka naudoti, kalbant ne apie imanentinį, bet transcendentinį įvykį. Ar galima pastarąjį uždaryti laiko narve, nes vienkartiškumas yra grynai laiko, imanentinė sąvoka? Čia geriau tiktų vieninteliškumas, nes tai predikatas, kokio, tur būt, neturi nė vienas žmogiškas įvykis.
Vargu Maceina teisus (čia grynai tikėjimo dalykas), peikdamas Pascalį dėl jo teigimo, kad "Kristus buvo nukryžiuotas ne vieną kartą, bet kryžiuojamas visą laiką". Gal tuo jis norėjo išsakyti ir nuodėmės esmę, ir Kristaus mirties išganomąją prasmę. Ta pati mintis išreikšta ir stigmatikės Kotrynos Emmerich regėjimuose (plg. Kristaus kančia, Chicago, 1959). Jei taip, tai apie vienkartiškumą netenka kalbėti, o tik apie šio įvykio vieninteliškumą. Pirmoji sąvoka yra imanentinė (laiko), o antroji gali turėti abi prasmes, imanentinę (nepakartojamą kaip ir pirmoji) ir transcendentinę (turinčią pobūdį, predikatą, atributą, kokio niekas neturi ir negali turėti).
Sukant į tą nelemtą metodologinį-dialektinį šoną, vėl susitinkama su sąvokom "performuoti" ir "perprasminti". Pastaroji lenda giliau ir siekia aukščiau, negu pirmoji. Bet juk ne nuodėmė ir ne inteligentinis netaktas būtų prielaida, kad autorius galėjo čia ir susipainioti, prasmiškai ar tik dialektiškai, ar abiem kartu. Tai nebūtų nei pirmas, nei paskutinis voratinklis, kokių šioje knygoje randame apsčiai. Patys autoriai paprastai jų nemato. Labai retai kas prie jų prisipažįsta, jeigu jiems tai bus parodyta. Tai kadaise mandagiai padarė Paškus, bet kaip į tai buvo reaguota! Tai žmogiška ir nestebėtina. Errare humanum est. Nuo to nė vienas žmogus, neišskiriant Maceinos, nėra laisvas.
Aplamai, tariamasis "Evangelijų numitinimas" kažin ar išvis turėtų būti rikiuojamas prie "didžiųjų klausimų". Kuo gi šis klausimas didelis? Vargu ar kas ligšiol girdėjo net vardus tokių antraeilių ir trečiaeilių teologų, su kuriais tokia "rimta mina" diskutuoja prof. Maceina. Svarų priekaištą autorius daro "numitintojams" ir už tai, kad jie N. Testamente randa pasaulėvaizdi, visai nebeatitinkantį šių laikų pasaulėvaizdžiui. Dėl to, atrodo, jie visai be reikalo rūpinasi, nes tas tikėjimui nei šilta, nei šalta. Beje, šnektelkime truputėlį ir apie terminą pasaulėvaizdis. Visi gerai žinome, kad tai ne tas pat, kas pasaulėžiūra. Jei kam patinka, manykite, kad čia tik priekabių ieškojimas, bet šia proga negalima praeiti pro šalį. Maceinos studijai "Aidų" žurnalo 8-tame numeryje (1968 m.) duota antraštė: "Religija ir evoliucija — Kritinės pastabos Teilhard de Chardin pasaulėžiūrai". Tai arba visiškas nesusipratimas, arba reikalas, kurį vargu galėtume akademiškai ir krikščioniškai pavadinti padoriu. Anoje studijoje jis kalba (bent tą terminą visą laiką vartoja) ne apie Teilhardo evoliucijos pasaulėvaizdį (taip turėtų būti), bet apie jo pasaulėžiūrą, kuri visam pasauliui labai aiški ir nediskutuojama. Jeigu čia nėra tik korektūros klaida, bet rimtai abejojama šio švento vienuolio pasaulėžiūra, tai neatleistina. Teilhardas buvo tikintis katalikas, pavyzdingas kunigas, vienuolis jėzuitas, kiekvienu žodžiu ir mintimi persisunkęs šv. Ignaco rekolekcijų mąstymu "Contemplatio ad amorem". Na tai kas, kad jis vis ilgėliau stabteldavo ir labiau susimąstydavo prie Loyolos idėjos "organiška visata" jo mąstymų knygelėje. Tai galėjo būti ir jo vėlesnės evoliucijos idėjos pasaulėvaizdžio (ne pasaulėžiūros!) garstyčių grūdas, šiandien beaugąs į didelį medį, o rytoj gal išaugsiąs į galingą ąžuolą. Jo augimas nebesulaikomas, nesvarbu kokį tam medžiui vardą beduotum: gamtamokslinį-kosmologinį (pasaulėvaizdis), ar ontologinį (pasaulėžiūra). Negi Teilhardą nuteisime ir šv. Ignacą iš šventųjų sąrašo išbrauksime už tą "organišką visatą", maceiniškai tariant, išmonę, ir uždarysime jėzuitų ordiną, kaip eretikų lizdą? Šv. Ignaco "organiška visata", kaip ir šv. Povilo paties Maceinos cituotas "Kūrinijos pirmagimis — Kristus", na, ir Tertuliono "Kristus-Ambasadorius" yra tokios rūšies "nuodėmės", kurios gali būti atleistos ir be jokios atgailos. Juk ne pasaulėvaizdis turi derintis prie pasaulėžiūros, bet atvirkščiai. Praėjo laikai (to negalėjo nepripažinti nė Maceina "Pasaulio sekuliarizacijos" analizėje), kad Bažnyčia vėl nurodytų ne žemei suktis aplink saulę, bet saulei aplink žemę (kaip tai įvyko teisiant Galilėjų) ir įsakytų žmonėms tai tikėti. II Vat. susirinkimo nutarimai (juos gausiai cituoja Maceina, pasaulį sekuliarizuodamas ir jam tariamąją "autonomiją" suteikdamas) Bažnyčios ir pasaulio santykių klausimu esmėje juk reiškia ne ką kita, kaip prisipažinimą suklydus ir netiesioginį pasižadėjimą atsityje nei galilėjų neteisti, nei husų, savanarolu ar Orleano mergelių ant laužo nedeginti. Dėl to ir stebiesi, kodėl Maceina vis dar iš kailio neriasi ir vardan savo įsivaizduotos misijos "ištirti dvasias" (I Jn. 4, 1) nori nuteisti Teilhardą, šių laikų "Galilėjų", ir tuo būdu priversti "saulę suktis aplink žemę", šiuo atveju — kosmosą būti procese, tapsme, evoliucijoje.
Olandų katekizmo autorius Maceina taip pat kaltina "evangelijų numitinimu", nors jiems daug atlaidesnis, čaižo juos mažiau ir švelniau. Kaip jau minėta, juos net pagiria už originalumą ir naujoviškumą. Negerai, kad Maceina visiškai nieko nesako apie tame katekizme padarytas pataisas šiam tikslui specialiai sudarytos šešių kardinolų komisijos. O apie tai plačiau ir daugiau sužinoti kiekvienam skaitytojui būtų labai naudinga ir įdomu. Kiekvienam katalikui juk reikia žinoti, kur yra riba, kaip toli bažnytinis autoritetas leidžia eiti visokiems sekuliarizuotojams, numitintojams, evoliucininkams.