BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
II. ŽVILGSNIS Į PIONIERIUS
Norint geriau suprasti atgimstančios Lietuvos Jėzuitų Provincijos raidą, reikia iš arčiau pasižiūrėti į pirmuosius du tėvus, kuriems buvo skirtas pionierių darbas. Jų pasiruošimas, būdai ir pažiūros įneša daug šviesos į steigimosi pradžią ir padeda suprasti tolimesnę darbų eigą.
T. Benediktas Andruška gimė 1884 m. kovo 18 dieną Vilkaičių kaime, Lieplaukės parapijoje. Jo tėvai buvo ūkininkai. Pabaigęs vidurinę Palangos mokyklą, jis stojo į Kauno Kunigų Seminariją ir susidomėjo "jėzavitais", apie kuriuos girdėjo keistų dalykų iš savo motinos. Mat, kai jis dar buvo mažas ir artindavosi prie prūdo, motina, bijodama, kad jis neprigertų, baugindavo jį pabaisomis, vadinamomis "jėzavitais". Labai galimas daiktas, kad tas keistas pažiūras apie jėzuitus ji buvo perėmusi iš netoliese gyvenančių rusų kolonistų, vadinamų burliokais.1 Iš tiesų, prieškarinėje Rusijoje žodis jėzuitas buvo sinonimas gudruoliui, sukčiui, apgavikui, melagiui, apsimetėliui ar veidmainiui. Kaip ten bebūtų, bręsdamas B. Andruška pastebėjo, kad tos tariamos pabaisos buvo ne kas kita, kaip drausmingi ir gerai išsilavinę vienuoliai, visiškai atsidavę Bažnyčios ir žmonių tarnybai. Iš profesorių jis sužinojo, kad jie apaštalavę ir Lietuvoje, buvo įsteigę daug kolegijų ir universitetą Vilniuje, o Kaune, netoli kunigų seminarijos, dar tebestovėjo jų bažnyčia ir mokyklos pastatai, kuriuose gyveno ortodoksų vyskupas. Berenkant žinias apie tėvus jėzuitus, ir jame kilo noras prisijungti prie to ordino, kad galėtų, jų pavyzdžiu, apaštalauti Lietuvoje. Ilgai ir vispusiškai apgalvojęs pašaukimo klausimą ir negavęs tėvų pritarimo, B. Andruška slaptai perėjo Rusijos-Austrijos sieną ir 1903 m. kovo 3 dieną įstojo į Galicijos jėzuitų naujokyną, esantį Starawiesz mieste. Į ordiną jį priėmė būsimasis jėzuitų generolas, T. Wladimiras Ledochowskis, tuometinis Galicijos provincijolas.
T. Benediktas Andruška
Pabaigęs naujokyną ir padaręs pirmuosius įžadus, B. Andruška turėjo atlikti vadinamąjį junioratą, kur studijavo senąsias kalbas ir ruošėsi filosofijos studijoms. Be to, jis buvo klierikų choro dirigentas. Po dviejų metų jis persikėlė į Nowy Sącz, netoli dabartinės Čekoslovakijos sienos, ir 1908 m. rudenį pradėjo studijuoti filosofiją. Paskui, 1911 m., vyresnieji nusiuntė jį į jėzuitų gimnaziją Chyrow mieste. Ten jis mokytojavo trejus metus. Pirmaisiais metais mokė rusų kalbos ir padėjo silpnesniems gimnazijos mokiniams. Be to, jis prižiūrėdavo ligonius, kai kiti išeidavo pasivaikščioti. Antraisiais metais buvo pridėtos aritmetikos pamokos pirmoje ir antroje klasėje. Trečiaisiais metais jo pareigos pasiliko tos pačios.
Lenkijoje, kaip ne kartą prisipažino konfratrams, jis jautėsi svetimas. Būdamas didelis patriotas ir karštas žemaitis, kartą jis susiginčijo su lenkais klierikais dėl šv. Kazimiero tautybės ir, nuvykęs pas T. Provincijolą, pareiškė negalįs su lenkais sugyventi. Provincijolas tada buvo vokiečių kilmės lenkas, T. Petras Bapst. Išklausęs klieriko nusiskundimo ir suprasdamas padėtį, jis parašė laišką Lijono provincijos vyresniajam T. K. Chanteur ir paklausė jį, ar negalėtų priimti kl. B. Andrušką į Prancūzijos jėzuitų teologatą. Provincijolas atsakė teigiamai, ir B. Andruška prieš pirmąjį pasaulinį karą atsidūrė Hastings, Anglijoje. Mat, 1906 m. ištremti prancūzai jėzuitai tenai turėjo savo seminariją.
B. Andruška studijavo teologiją 4 metus (1913-1917), o 1915 m. buvo įšventintas kunigu. Tercijatą jis atliko Canterbury, Kent, Anglijoje, 1918 m. Paskui vyresnieji jį nusiuntė į Roehempton, Londone. Lenkijos jėzuitų kataloge jo eitos pareigos Londone pažymėtos vienu žodžiu: operarius — misijonierius. Iš tiesų, jis ruošė ir religinę literatūrą lietuvių kalba. 1919 m. sugrįžo į Lietuvą.
1920 m. T. Andruška parašė laišką T. Generolui W. Ledochowskiui, sakydamas, kad Kaune galima būtų įsteigti jėzuitų gimnaziją. T. Generolui atrodė, kad reikėtų palaukti ramesnių laikų, nes 1920 m. dar tebevyko karas su lenkais. Su tuo T. Generolo sprendimu vėliau sutiko ir T. Andruška, sakydamas, kad "tada dar buvo per sunkios aplinkybės (buvau vienas) ir todėl dalykas atidėtas vėlesniam laikui".2 Pravedęs rudeniop Kauno Kunigų Seminarijos auklėtiniams rekolekcijas ir vyresniųjų kviečiamas, 1920 m. T. Andruška išvyko į Lenkiją ir apsigyveno Krokuvoje, mažoje kunigų seminarijoje. Ten jis padėjo lenkams jėzuitams spaudos darbe.
Pasibaigus karui ir Lenkijai atgavus nepriklausomybę, Galicijos provincija buvo panaikinta ir vietoj jos buvo įsteigta Lenkijos Jėzuitų Provincija. Jai priklausė ir T. B. Andruška. Lenkijos provincijolas tuokart apsigyvenęs Kauno Kunigų Seminarijoje ir susipažinęs su darbo galimybėmis, buvo didelis patriotas ir artimas nuncijaus A. Ratti (vėliau Pijaus XI) draugas, T. Stanislovas Sopuch.3 Sutikęs T. Andrušką, jis pakalbino jį grįžti į Lietuvą ir steigti Kaune lenkų jėzuitų rezidenciją. T. Andruška nesutiko ir, jausdamasis Lenkijoje svetimas, paprašė T. Generolą, kad siųstų jį į Belgiją.
1921 m. pabaigoje T. Andruška atsidūrė Briuselyje, jėzuitų prekybos mokykloje, kur jis dėstė lietuvių ir rusų kalbas, padėdavo bendrabučio vedėjui ir apaštalavo emigrantų tarpe.
Pasidarbavęs vienerius metus Belgijoje, T. Andruška gavo iš T. Generolo ir T. Bley nelauktą ir malonią žinią, kad jis skiriamas Lietuvai ir turįs sueiti į kontaktą su Vakarų Vokietijos provincijolu. T. Bley kvietė jį į Valkenburgą, kur 1922 m. spalio mėn. įvyko provincijos konsultas. T. Provincijolas papasakojo jam apie savo kelionę į Lietuvą ir jos rezultatus. Tuo T. Andruška labai nudžiugo. Deja, į šį džiaugsmą, matyt, įsimaišė ir nemažas rūpestis. T. Andruška buvo nuomonės, kad Lietuvoje turėtų dirbti tik lietuviai jėzuitai.4 Dabar jis sužinojo, kad Lietuvos Jėzuitų Provincijos atkūrimas pavedamas Vakarų Vokietijos provincijai. O kai 1923 m. pavasarį jis susipažino su T. Kipu, busimuoju savo vyresniuoju, jo rūpestis dar padidėjo. Važiuodamas į Romą 1938 m., T. Andruška prisipažino klierikui B. Krištanavičiui, kad, sutikęs T. Kipą pirmą kartą, jis pajuto, jog niekuomet negalės su juo sklandžiai bendradarbiauti. Tai buvo jų nelemtis. Jų būdai, pažiūros ir skoniai buvo skirtingi, ir abu jautė, kad bus nelengva rasti bendrą kalbą. Tačiau, nepaisant asmeninių sunkenybių, atėjus laikui, jie savo keliais siekė bendro tikslo — Lietuvos Jėzuitų Provincijos atstatymo.
T. Andruška buvo 100% žemaitis, didelis darbininkas, produktyvus vertėjas ir rašytojas, kruopštus profesorius, vidutinių gabumų kompozitorius,5 kuklus išore ir kalba. Savo išvaizda jis neimponavo ir kai kam atrodydavo šaltas. Jis buvo uždaras ir vienišas ir neieškojo draugų nei savųjų, nei svetimųjų tarps. Pastebėjęs, kad su T. Kipu negalės sklandžiai bendradarbiauti, jis pasitraukė į kunigų seminariją ir ten rado tinkamą darbo dirvą. Sugebėdamas pinti juokus su rimtais dalykais, jis buvo mėgiamas profesorius ir rekolekcijų vedėjas, patrauklus nuodėmklausis ir tikrai šviesus kunigas. Jo gili, šilta ir žmogiška dvasia atsvėrė išorės trūkumus, o jo kuklumas ir savitvarda buvo pavyzdingi. "Jis turėjo apsčiai meilės jauniem žmonėm, tačiau tai buvo galima tik atspėti, bet ne pastebėti: to jis nerodė, neieškojo įsiteikti, būti populiarus, sąmoningai žavėti" (Kun. St. Yla). Reikalui esant, jis padėdavo T. Kipui bažnyčioje ir gimnazijoje, bet didžiausią laiko dalį skirdavo paskaitoms, konferencijoms, muzikai ir knygų bei brošiūrų rašymui. Iš viso jis yra parašęs 32 knygas ir brošiūras.
Antrasis pionierius, T. Jonas Gerardas Kipas, gimė 1884 m. lapkričio 4 dieną Raesfelde, Vestfalijoje. Jis buvo antrasis iš 14 vaikų. Jo tėvas turėjo krautuvę ir galėjo leisti vaikus į mokslą. Pabaigęs pradžios mokyklą, J. Kipas įstojo į Jėzuitų kolegiją Feldkirche, Austrijoje. Ten jis mokėsi 6 metus. Sekdamas dėdės misijonieriaus pavyzdžiu, jis pareiškė norą stoti į jėzuitų ordiną ir, gavęs teigiamą provincijolo atsakymą, atsisveikino su kolegija. Tačiau ką tik paskirtas naujas provincijolas pareikalavo, kad jis baigtų gimnaziją. Tuokart jaunasis kandidatas, pastudijavęs gerai per vasarą, peršoko 7 klasę ir įstojo į Vechtos katalikišką gimnaziją. Deja, artinantis brandos egzaminams, jam buvo pasakyta, kad, atvykęs iš Austrijos, negalės laikyti baigiamųjų egzaminų. Iš tikrųjų jis buvo neprileistas prie egzaminų tik todėl, kad buvo jėzuitų auklėtinis ir kandidatas į ordiną. Anais laikais dar buvo tebejaučiama kultūrkampfo dvasia, ir katalikai buvo diskriminuojami. Tačiau J. Kipas nenusiminė. 1903 m. balandžio 23 dieną jis įstojo į Blyenbecko naujokyną Olandijoje ir tų pačių metų rudenį išlaikė Vechtoje brandos egzaminus eksternu.8 Pabaigęs trejų metų filosofijos kursą, jis išvyko į Indiją, kur 4 metus dirbo mokytojo ir auklėtojo darbą. Paskui, sugrįžęs į Valkenburgą, dvejus metus studijavo teologiją ir 1914 m. rugpiūčio mėn.
Tėvu Jėzuitų namai Kaune
4 dieną buvo įšvęstas kunigu. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. vasario mėnesį buvo pašauktas į kariuomenę kapeliono pareigoms. Kitais metais jis turėjo progos susipažint su Lietuvos teritorijos dalimi.
"Būdamas rytų fronte", taip rašė prof. St. Šalkauskis, "T. Kipas dirbo etnografinės Lietuvos ribose, dabartiniam Vilniaus krašte. 1916 m. kovo mėnesį jam pasitaikė būti pirmą kartą Vilniuje, kurį iš karto pamilo ir kur mėgdavo laikyti mišias Aušros Vartų šventovėje. Teko jam pravažiuoti dabartinę nepriklausomą Lietuvą pro Kauną. Ilgiau padirbėti reikėjo Ašmenoje, o paskui Svyro ir Naručio ežerų apylinkėse".7
Už savo drąsumą ir karitatyvinį darbą T. Kipas buvo apdovanotas trimis ordinais: maltiečių kryžiumi ir vokiečių geležiniu kryžiumi antrosios ir pirmosios klasės.
Pasibaigus karui, T. Kipas dar vienerius metus studijavo teologiją, o 1919 m. buvo nusiųstas į Esseną jaunimo pastoracijai. Ten jis, nepaisant kai kurių katalikų nepasitikėjimo, sumaniai telkė katalikus moksleivius į Neudeutschland organizaciją ir geriausius mokinius subūrė į Marijos Sambūrį. Tas darbas jam taip gerai sekėsi, kad per vienerius metus jis suorganizavo apie 800 moksleivių.
1922 m. rudenį T. Kipas pradėjo tercijatą Exatene, Olandijoje, ir, susirgus magistro padėjėjui, gruodžio mėnesį turėjo persikelti į 'sHeerenbergą ir pavaduoti sergantį tėvą. Ten jis gavo oficialų paskyrimą vykti į Lietuvą ir pradėti naują darbą.
T. Jonas Kipas buvo įdomi ir patraukli asmenybė. Pažinęs daug kraštų — Vokietiją, Austriją, Olandiją, Italiją, Prancūziją, Lenkiją, Rusiją ir Indiją — jis praplėtė savo akiratį ir, nepaisant etninių, kultūrinių ar socialinių skirtumų, visur matė tą pati žmogų su tomis pačiomis šakotomis problemomis. Būdamas savo prigimtimi optimistas ir tikėdamas į žmogaus gerumą, jis pats spindėjo gerumu, sudvasintu askeze ir malda.
T. Jonas Kipas
"Atdara galva, šviesūs, kiek žilstelėję plaukai, melsvos akys, atviras veidas darė kažkokio skaidrumo įspūdį", pastebi p_of. Šalkauskis, susipažinęs su T. Kipu 1923 m. rudenį.8 Iš tiesų, atviras T. Kipo veidas atspindėjo jo dvasios atvirumą, jo akiračio platumą, jo proto imlumą ir retą sugebėjimą giliai įsijausti į įvairių žmonių problemas. T. Kipas nebuvo nei šventasis, nei masonas, kaip jį, prof. A. Maliausko tvirtinimu, bandė apibūdinti kai kurie kauniškiai.9 Matęs daug partijų, srovių, filosofinių pažiūrų ir gyvenimo tikrovę, jis stovėjo virš partijų ir sugebėjo atskirti dalykų esmę nuo laikinų apraiškų. Todėl, patekęs į svetimą kraštą, jis greit susiorientavo. Turėdamas didelį vyresniųjų pasitikėjimą ir dar didesnį uždavinį prieš akis, jis jam pasišventė be jokių rezervų, negailėdamas nei savo jėgų, nei bendradarbių talentų. Jis mylėjo žmones, o žmonės jį. Pabuvęs keletą metų Lietuvoje, jis taip sutapo su lie-
Jėzuitų naujokynas Starawiesz mieste
tuviais, kad buvo laikomas svetimšaliu, bet ne svetimtaučiu.10
1. Palyg. B. Kviklys, Mūsų Lietuva, IV, 83 p.
2. Kauno Jėzuitų Gimnazija, 1934-1937, Tėvu jėzuitų leidinys, 6 p.
3. Informacija gauta iš T. Joseph Cudzinski, S.J., ilgamečio slavų T. Asistento padėjėjo Romoje.
4. Kipp, Litauen, 14 p.
5. Prof. J. Žilevičius taip apibūdina T. Andruškos muziką: “T. B. Andruška, S.J., kaipo teoretikas plačiai ir pagrindinai išsilavinęs, bet iš prigimties būdamas muzikai jautrus, parašė lyrinės nuotaikos giesmių ir dainų. Giesmių rinkinėlis buvo išleistas, bet dainos pasiliko rankraščiuose ir žmonių tarpe buvo labai mėgiamos, iš rankraščių buvo nusirašinėjamos ir dalis jų yra virtusios liaudiškomis.. . (T. Andruška) pasisako prieš svetimą lenkų įtaką ir kitokių svetimybių jam nepatinkančių lietuviškose giesmėse, Lietuvoje giedamose, todėl jis bandė sukurti lietuviškesnes ir jo sielą patenkinančias giesmių melodijas. Peržiūrėjus giesmių melodijas, esančias giesmyne, atrodo nelabai pasisekė tų svetimybių nusikratyti.. . Yra puikiai pavykusių ir originalių, “Raiški naktis”, “Piemenys naktį budėjo“, “Sveikas, o Jėzau” ir kt. Autorius turi neginčijamų gabumų. Jo visos melodijos linksmo lyrinio pobūdžio, nemėgėjas minorinių melodijų, kurių giesmyne vos pora teįdėta. Jei būtų nuodugniai studijavęs kompoziciją ir išvystęs kūrybinį miklumą, būtų sukūręs toje srityje vertingų dalykų.. . T. Andruškos giesmynas yra vertingas įnašas į skurdžią religinės giesmės padėtį Lietuvoje, ypatingai kad tas giesmynas buvo skirtingos nuotaikos, kupinas naujų melodijų”.
6. Daug geros medžiagos, patelktos paties T. Kipo, yra prof. Šalkauskio straipsnyje Židinyje, 1938 m. liepos numeryje.
7. Židinys, 1938 m. liepos nr.
8. Židinys, 1938 m. liepos nr.
9. Kipp, Litauen, 75 p.
10. Kipp, Litauen, 15 p. Išsikalbėjęs su T. Kipu apie Lietuvos padėtį 1925 m., švietimo ministeris K. Jokantas taip T. Kipui išsireiškė: “Aš turėčiau gėdytis, kad taip atvirai su jumis kalbėjau apie mūsų kraštą, ypač su jumis, svetimtaučiu. Bet iš mano pasitikėjimo matote, kad mes jus svetimtaučiu nebelaikome”.