DANGUOLĖ SADŪNAITE
ŽIEMA
I.
Vien tik matavimas
sniego žingsnių —
(Šviesoje ir tamsoje.)
: : : :
O!
Jis suformavo
mano kaulus, kaip gėlę.
(Anksti iš ryto.)
- - - - -
Anksti,
saulės raudonam
pakėlime rankų.
II.
Žiema,
tai sniego dienos!
Tai Dievo įsikišimas
į mūsų gyvenimą.
: : : : :
Tai Jo nakties
šviesos atspindys.
LIETUS IR SNIEGAS
1.
Aš sutikau du lieknus vyrus,
Skubančius į darbą šį rytą.
Vienas nešėsi baltą kastuvą,
Kitas nešėsi juodą.
2.
“Labas rytas!” — pasveikinau juos.
“Labas rytas!
Labas rytas!”
“O kurgi saulė pradingo
šį rytą, gerieji žmonės?” — paklausiau.
3.
“Saulė?
Ji gretimam kaime
svečiuojasi.
Renka mokesčius.
Valgo ir geria per visą dieną”.
* * *
1.
Atidarau visas duris plačiai - -
ir saulę gaudančius langus:
(kaip avilius).
2.
Tenai, kur Tu supiesi,
žaliame hamake...
tarp raudonkraujų obuoliu.
* * *
1.
Kartais
man juokas iš pačios savęs.
- - - -
“Ateik pas mane, Dieve” —
šaukiu garsiai:
“aš Tavęs laukiu,
Tave kviečiu —
Tavęs ilgiuosi”.
2.
O senasis Adomas manyje
žiūri —
Kad tiktai durys nebūtu
per plačiai atidarytos.
1.
Mano meilė Tau Dieve —
iš kūno ir kraujo.
Tau —
žodžiai švelnūs: ir žodžiai kandūs,
- - - -
2.
Mano Dieve, Tu tokią
mane sutvėrei!
(Mano sielos šviesias
ir tamsias dėmes.)
3.
Glamones,
ir judesius aštrius —
kaip erškėtrožes ....
Plaka mane,
plaka Tave!
: : : : :
Tik kartais, Tavo švelnumas
sėdi manyje,
kaip mėlynas paukštis.