A. PAŠKUS

KŪNAS AR DVASIA?

     Utopijų ieškotojai bando praeitų šimtmečių dvasios misticizmą pakeisti kūno misticizmu. Šiandien randame ne tik vadinamąjį "gyvąjį teatrą" su plikais artistais scenoje, bet ir mažas grupeles, besidalinančias gyvenamom patalpom, vaikais, moterimis ir šlaunimis. Mat, viliamasi, kad, numetus drabužius ir pašalinus lytinius varžtus, laisvės, brolybės ir taikos sapnai virsią tikrove. Individo alienacija būsianti pašalinta. Vargu ar kas drįstų paneigti, kad žmonės vieni kitus gali apgaudinėti ir savo kūnais, o tarp individų esančios tvoros nėra nupintos iš drabužių. Ir nuogų žmonių sielos gali pasilikti apvyniotos stora egoizmo skraiste, po savimi slepiančios net neapykantos durklą. Tikėti, kad, numetus drabužius ir lytinius varžtus, žmonės pasidarysią tiesūs ir vienas kitam atviri, paversdami bendruomenę agapės idealu, reiškia prileisti, kad žmogus yra angelas. Žmogus savo esme nėra nei angelas, kaip mus nori įtikinti Marksas, nei plėšrus vilkas, kaip mano Freudas. Atrodo, kad visi sutiksime, jog žmogus yra silpna būtybė. O silpnybė yra visų žiaurumų pirmoji motina. Žmonės ir nenorom gali vienas kitą labai giliai pažeisti. Fiziškai ir psichiškai apsinuoginti tai reiškia atverti save ne tik bendrystei, bet ir užgaulei. Užtat drabužiai ir visuomeniniai varžtai nėra vien tik žmonių bendrystės užtvaros, bet drauge ir asmenybės apsaugos. Jie apsaugo ne tik nuo kitų blogos valios, bet ir nuo kvailystės. Taigi visuomenės priimtos seksualinio elgesio normos bei papročiai ir nurodo, kur, kada ir su kuo individas gali būti radikaliai atviras ir to paties laukti iš savo partnerio. Kitaip sakant, vienokios ar kitokios moterystės ir stengiasi apsaugoti asmens neliečiamybę.

     "Žmonės, kurie drauge užsiima lytiniais dalykais, drauge ir gyvena", rėkė vienas Berkeley universiteto SDS vadeivų. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Ar iš tikrųjų seksas iš esmės neša vienybę, meilę ir šilimą? Jei tai būtų tiesa, tai Romos imperija dar tebegyvuotų. Jei lytinė laisvė lyginama su grįžimu į gamtą, tai ta "gamta" tegali būti ne kas kita, kaip skurdus antihumanistinis primityvizmas. Tiesa, kad tai, kas yra natūralu, yra gera, bet ar seksas jau toks gamtiškas ir natūralus dalykas? Seksas, kaip grynai fiziologinis veiksmas, yra natūralus, ir todėl visuomeniškai nereikšmingas. Tačiau kai jis virsta dviejų žmogiškų būtybių ryšio simboliu, tada jis pasidaro jau žmogiškas veiksmas, tuo pačiu įgaudamas ir visų žmogiškųjų veiksmų dviprasmiškumo žymę. Tad žmogiškasis seksas gali tapti ir mirties (Todestrieb), ir gyvenimo (Lebenstrieb) priemone. Seksu galima partnerį pavergus sunaikinti arba sutikus meilėje išvesti į asmens sklaidos viršūnę. Bet šiai alternatyvai pasiekti reikia viso žmogaus angažavimosi. Perdaug simplicistinėm iliuzijom žaidžia Amerikos kairė, galvodama, kad vien tik seksualinė ekspresija veda į asmens džiaugsmingą plėtotę, o represija į individo skurdą. Argi ne užtenkamai įrodė Freudas, kad seksas dažnai maišosi su masochistinėm-sadistinėm apraiškom, o sadomasochizme visada randama eros priemaišų. Paklausykime, ar ne tą patį patvirtina LeRoi Jones knyga "The Dead Lecturer", kviesdama juoduosius į mirties kultą: "A cult of Death need the simple striking arm under the street lamp... Come up, black dada nihilismus. Rape the White girls... Cut the mothers' throats". O pats Eldridge Sleaver prisipažįsta, kaip, prievartaudamas baltas moteris, liejo savo kerštą baltiesiems. Tą patį byloja ir nacių partijos netolima istorija. Jų neapykantos laikraštėlis "Der Stürmer" buvo grubiai, viešai pornografiškas, kaip ir daugumas dabartinių vadinamųjų pogrindžio laikraštpalaikių. Tada ir dabar jų afrodizija sunkiasi neapykanta ir mirtimi, skausmu ir malonumu. Sekso orgijom "Der Stürmer" leidėjai bandė sukelti vokiečius žydų naikinimui. Ne tik žydai, bet ir kitos Europos šalys (įskaitant ir Vokietiją) tapo nacių sadomasochistinių orgijų naikinimo aukomis. Šiurpas sukrečia, kai toje kvailoje sadistinėje "burlesque", vadinamoj "Che", pajunti tą nacių sadistinį kvapą. Hitleris kvietė savo tautą galvoti krauju. Jaunieji atskalūnai kviečia amerikiečius "to make love not war". Abu šie šūkiai savo pamatais ir turiniu yra labai giminingi, nes abu remiasi biologija. O ten, kur kraujas ar hormonai ištrūksta iš smegenų kontrolės, pasirodo žmogaus sunaikinimo grėsmė.

     Tokie kūno ir dvasios kraštutinumai šaukiasi sintezės. Nė viena iš šių asmenybės dimensijų, ypač erotinė, negali būti paneigta. Kalbėdamas apie lyčių vietą žmogaus tikrovėje, Teilhard de Chardin teisingai pastebi: "Abipusė lyčių trauka yra toks pagrindinis dalykas, kad kiekviena pasaulio interpretacija (biologinė, filosofinė ar religinė), kuriai nepasiseka surasti seksui struktūriškai esminės vietos savo sistemoje, yra praktiškai pasmerkta".7 Seksui vietos pradedama iš naujo ieškoti ir katalikų teologinės minties sistemoje. Netolimoje praeityje net tokia pažangi religija kaip krikščionybė visą savo lytinės moralės kodeksą grindė reprodukcija (vaikų gimdymu). Šiandien aiškiai pripažįstama, kad žmogaus asmenybės ugdyme abu principai, moteriškas ir vyriškas, anima ir animus, kaip sakytų C. G. Jung, yra būtini. Nei moralistai, nei psichologai šiandien neabejoja, kad deramam kontekste lytinių funkcijų vaidmenyje partneriai atranda abipusį pasipildymą. Iki šiol šis asmenų pasipildymas buvo laikomas tik šalutiniu dalyku. Į lyties aktą buvo žiūrima ne personalistiškai, o daiktiškai — tai yra, kaip į įtampos atleidimo ir vaikų gaminimo priemonę. Atrodo, kad bandoma šiuo metu pereiti iš seksualinio racionalizmo į seksualinį personalizmą. Vis labiau akcentuojamas ne vaikų gimdymas, bet abipusė meilė. O tikra porų meilė yra tik ta, kurios aistra veda abudu, vieną per kitą, į aukštesnį buvimą. Todėl ir nusikaltimas prieš meilę yra ne kuklumo dorybės pažeidimas, bet apsileidimu ir geismais suasmenėjimo (individo ir visumos) išteklių išeikvojimas. Todėl įsiliejimas tik į dviejų asmenų pasaulį yra pasidavimas pavojingai meilės iliuzijai. Partnerių augimas reikalauja, kad jie išeitų iš savęs ir įsijungtų į paslaptingąjį trečiąjį. "Meilė yra trijų terminų funkcija: vyro, moters ir Dievo".8 Jos sklaida priklausys nuo šių trijų elementų balanso. Jei seniau skaistybė buvo linkstama sutapatinti su lyčių atskyrimu, tai šiandien — su jų sujungimu (ne fiziniu). Jei "senojoj moralėj" mylėti reiškė palikti, tai "naujojoj moralėj" mylėti reiškia susijungti trečiame, didesniame negu patys meilės partneriai. Terminų dvejukė, vyras ir Dievas arba moteris ir Dievas, pakeičiama terminų trejuke: vyras, moteris ir Dievas. Jeigu yra tikra, kad vyras ir moteris labiau susijungs su Dievu, jeigu labiau vienas kitą mylės, tai ne mažiau yra teisinga, kad kuo daugiau jie priklausys Dievui, tuo intensyvesnis ir gražesnis bus jųdviejų meilės suartėjimas. Aplamai, atrodo, kad meilės vystymasis visatoje eina prie lyties, kaip reprodukcinės funkcijos, sumažėjimo (nuvertinimo). Juk žmogiškoji gyvybė nesidaugina vien tik dėl dauginimosi, bet tam, kad pasitarnautų žmonijos suasmenėjimui. Šiuo atžvilgiu kai kurių šventųjų draugystė praeities šimtmečiais gali būti vyro ir moters draugystės modeliu ateityje. Tik ant tokios meilės pamatų galime statyti "naujos" seksualinės moralės rūmą. Tiesa, šitokioj kūno ir dvasios sintezėj glūdi ir pavojus. Antra vertus, atrodo, kad toje pačioje kryptyje, kur gresia pavojus, laukia mūsų ir išganymas (saugumas). O toji kryptis ir yra kūno sudvasinimas ir dvasios sukū-ninimas. Pakliuvę į dabarties stiprią upės srovę, nebegalime pakeisti krypties. Nebėra kelio atgal. Jei bandysime grįžti, paskęsime srovės verpetuose. Mums reikia, kaip sako Teilhardas, "tvirtų prie vairo rankų ir gero kompaso".

MORALINIS SUŽLUGIMAS AR ATGIMIMAS?

     Nereikia ilgai žvalgytis, kad revoliuciniame judėjime pastebėtume daug veidmainystės. Turtingose Manhattan vilose, apsuptose privačiai samdytų sargų ir komplikuotos elektroninės saugumo sistemos, renkasi kapitalistai klausytis revoliucinių pamokslų. O tų pamokslų tema yra, tarp kitko, privačios nuosavybės panaikinimas ir "kiaulių" (policijos) išnaikinimas. O kai tik pasirodo kalbėti nekviestas "pantera", tuoj šaukiamasi policijos. Turtingųjų dukros ir sūnūs dalį savo paveldėjimo atiduoda ne vargšų ar prispaustųjų skurdui palengvinti, bet valdžios pastatų sprogdintojams iš kalėjimo išpirkti (užstatais). Verkiama dėl sugriautų šiaurės Vietnamo miestų, bet nė nesumirksima prie pietų Vietnamo griuvėsių. Taikos vardan spaudžiami gynėjai padėti ginklus, bet nieko nesakoma užpuolėjui. Atrodo, kad revoliucionierių politinėje etikoje teleidžiama gyventi tik komunistinėm valstybėm. Dejuojama dėl baskų "priespaudos" Ispanijoje, bet numojama ranka dėl Pabaltijo likimo.

     Veidmainystės nestinga ir komunikacijos priemonėse. Pvz. "New York Times Magazine" (1969, vas. 9) stipriai pagarsino tris kolegijos maištuoles merginas, bet tokio pripažinimo nebuvo suteikę mergaitėms, dirbančioms taikos korpuse ar kovoje prieš skurdą. Specialios muzikos programos televizijoje sukasi ne tiek apie muziką, kiek apie tariamą rūpestį skurdu, bet kiek procentų pajamų nuėjo į šalpos organizacijas skurdui pašalinti?

     Tuščio moralinio sentimentalizmo ir etinės pozos randame su kaupu ir universitetuose. Protestuojant prieš materializmą, sąmoningai praktikuojamas proletariškas gyvenimo stilius (pvz. suplyšusios kelnės), kai tuo pat metu išleidžiamos didelės sumos elektroniniams prietaisams, plokštelėms, "rock" koncertams, uniformoms, narkotikams. Radikalesni studentai žodžiais sutapatina save su valgyklų darbininkais, protestuodami ilgas jų darbo valandas, o tuo tarpu ir prašomi nenuneša tuščių lėkščių į surinkimo vietas. Šaukia prieš žemės užteršimą, laikydami save net planetos saugotojais, o klasių kilimai pradeginami cigarečių nuorūkomis, mokyklų pievelės ir kiemai paverčiami šiukšlynais. Nesąžiningumas universitetuose pasireiškia ir pirktų rašomųjų darbų forma. Sakoma, kad apie 600 Wisconsin universiteto studentų buvo įteikę komercinių firmų pagamintus darbus. Nesąžiningumas vagysčių ir vandalizmo pavidalu neatsilieka ir kituose visuomeninio gyvenimo sektoriuose. "US News and World Report" (1972, spalio 2) pranešimu, įvairūs nusikaltimai stambesnei industrijai Amerikoje 1971 m. kainavo 15,7 milijardai dolerių.

     Bet kaipgi su tuo utopiniu komunų gyvenimo stiliumi? Ar ten iš tiesų pavyko sukurti brolių bendruomenės atmosferą? Jei Michael McCauley9 atsakymas yra teisingas, tai bandymai sukurti utopines komunas, kaip busimosios visuomenės modelius, nebus pasisekę. Patys komunų propagatoriai pasirodė esą bėgliai, o ne pionieriai, pasitraukę nuo miesto grėsmės ir modernaus gyvenimo baimės. Komunalinis gyvenimas jiems žada pastogę, draugus, bendruomenės paramą ir rūpestį be asmeniškos atsakomybės. Atrodo, ir to "rojaus" pamatai skyla dėl dorinio angažavimosi stokos. "Do your own thing" principas praktikoje pavirto kieto ir egoistinio individualizmo versija. Už šio šūkio retorikos slypi laikysena, kad asmuo neprivalo daryti nieko, ko jis nenori, sakysime, valyti kambarį ar išnešti šiukšles. Toks principas įteisina jausminį šykštumą, sudribimą, silpnavališkumą ir savimi pasitenkinimą. Aplamai komunalai yra psichologiški savanaudžiai, siekią tik savo pasipildymo, imą iš aplinkos ar iš kitų žmonių tik tai, kas reikalinga jų pačių psichologiniam identitetui. Taip propaguota tarpusavė bendrystė, atrodo, pasiliko tik iliuzija. Bendruomenės nariai vienas nuo kito pasislepia už žodžių gausybės sukurtos sienos. Iš tiesų, vien seksu, narkotikais ir muzika nesukursi į didesnį žmogiškumą vedančios aplinkos. Komunos, kaip alternatyvinės bendruomenės modeliai, bus veiksmingos tik tada, kai ilgalaikiu planavimu ir angažavimusi žmonėms ir vietovėms suras savo misiją, panašią į krikščionių vienuolijų paskirtį istorijoje.

M. Stankūnienė Vasaris (grafika)

     Tad moralinio nuosmukio ženklų nereikia toli ieškoti. Netrūksta jų ir kiekvieno mūsų aplinkoje. Tačiau negalima paneigti ir etinių prošvaisčių. Šiuo metu dar neaišku, ar, sakysime, jaunimo materialinių gėrybių paneigimas yra laikinė mada, ar gilesnis gyvenimo būdas. Vis dėlto neabejotina, kad dabartinės generacijos vertybių skalėje vyksta perstatinėjimas. Neatrodo, kad toje pergrupuotoje skalėje medžiaginėms gėrybėms tektų pirmoji vieta. Neginčytina, kad, praradus moralinius absoliutus, kaip atspirties taškus, pakliūnama į dorovinę maišatį. Tačiau ir šioje maišatyje ryškėja žmogaus pastangos dorovės principus taikyti visoms žmogiškojo elgesio dimensijoms. Pvz. šiandieninis jaunimas yra jautresnis socialiniam teisingumui, negu jų tėvai ar seneliai. Todėl yra vilties, kad pusiausvyra tarp privačios ir visuomeninės etikos bus atstatyta. Šalia komunistų ir kairiųjų vedamos "taikos" kampanijos matyti ir tikro pacifizmo plitimas. Vis labiau ir labiau aiškėja karų beprotiškumas. Pvz. šiandien karas tarp Vakarų Europos valstybių psichologiškai jau nebeįmanomas. Maždaug prieš ketvirtį šimtmečio jis dar buvo žiauri realybė. Galimas daiktas, kad jau nebereikės trečiųjų pasaulinių skerdynių, kad karas jau pasidarys nebegalimas ir tarp didžiųjų pasaulio galybių. Amerikos institucijos, kaip ir daugelis amerikiečių, šiandien jau rūpinasi globalinėmis problemomis, pvz. žmonių gyvenimo ir maitinimo sąlygomis, ekologija ir pan. Net į tarptautines problemas pradedama žiūrėti ne tik iš pragmatinio, nacionalinio taško, bet ir iš žmogiškosios perspektyvos. Tai vis viltingi etinio atgimimo spinduliai.

(Bus daugiau)