A. Saulaitis, S.J.
Pajūryje prieš saulei tekant
Ramiai, bet nenuilsdamos, tik virsdamos, švyti bangos, išsiskleidžia ant laukiančio smėlio ir uždengia vakar dienos pėdsakus. Arti viens kito sugulę, susisukę antklodėse, miega stovyklautojai, ilgų kalbų, jūros ošimo ir lauželio šilimos užmigdyti taip saldžiai ant balto smėlio.
Ir Tu, Viešpatie, juos ir mus visus saugai dieną naktį savo nematoma, bet jaučiama ranka, kuri sutvėrė jūrą ir smėlį ir taip ramiai miegančiuosius.
Kryželis
Dar nelabai miklios, bet noro ir gal jausmo pilnos rankos piausto pajūryje rastus medžio gabalėlius, kol pamatysi lietuvišką kryželį. Berniukas, ilgai pavėsyje sėdėdamas, savomis ir tik Tau žinomomis mintimis dailina tą kryžių, paženklinusį Tavo, Viešpatie, ir mūsų gyvenimą.
Vandenin!
Susiėmusios rankomis bėga jūros link. Gelsvi plaukai šilto vėjo blaškomi vienon ir kiton pusėn, o sūrus vanduo aptaško jaunūs žmones savo gaivinančia nuotaika. Prapliumpa juokais ir pasineria jaunatviškan džiaugsman.
Kad ir akimirkai pasijuntame taip, kaip turėtume, Tavo akivaizdoje.
Šuniukas
Lyg paskutinę vaikystės dieną ant smėlio žaidžia su šuniuku, įsikibusiu į ilgus plaukus ir burzgiančiu apsimetusiu pykčiu. Atrodo, kad visi rūpesčiai išblėsta jaunatviškam juoke ir jau paaugusi nesiruošia gyvenimo nelengvai kelionei. Tik gili akių spalva pasako, kad taip nėra, kai už kiek laiko vėl tolumon susimąsto.
Šeimos duona
Nebuvo laiko nei progos žodžiais išsakyti, kas mus riša, tarp daugelio darbų, darbelių, kol visi kartu dalijamės ta Duona, kuri sujungia rankų, minties ir širdies jėgas nepapraston vienybėn.
Po vandeniu
Viršum lūžta bangos, prie uolų ir akmenų prikibusios jūros žolės linguoja amžinu taktu. Smėlėtu dugnu vėžiukai skuba darban, margos tropinės žuvys pulkais ar atskirai nardo melsvai žaliame vandenyje, kur tik užmatai.
Tik žmogaus širdis, Viešpatie, sunkiau atranda tą gilią ramybę.
Dūdelė
Atrodo, kad ta tyrabalsė dūdelė išsakytų visa, ką jaučiu ramų vakarą. Aplink surimę vaikai klausosi jos linksmų ir liūdnų dainų, per tamsą nuklystančių toli toli, o čia, arti ugnelės, sutelkiančios visus krūvon. Ir Tu, Viešpatie, apgaubi mus savo balsu, girdimu tyrose širdyse.
Ženklas smėlyje
Pajūrio smėlyje susėdę dainuojame, kalbamės. Laužo liepsnelės šokinėja virš balto smėlio. Vienas vaikų pagaliuku išlygina smėlio plotelį ir išbrėžia Vytį, kol kiti savais žodžiais atpasakoja vėliausius įvykius Lietuvoje ir jų reikšmę mums.
Kokios mintys. Viešpatie, bręsta jaunoje širdyje, taip toli nuo Lietuvos augančioje?