BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
V. NERAMŪS METAI
Naujieji mokslo metai (1925-1926) prasidėjo pakilia nuotaika. Pirmoje klasėje buvo 35 mokiniai, antroje 29, trečioje 26. T. Kipas dėstė tikybą visose klasėse ir mergaičių mokytojų seminarijoje. Kl. Pranas Aukštikalnis, bendrabučio vedėjas, buvo aritmetikos ir gamtos mokytojas. A. Bistras mokė vokiečių kalbos visose klasėse ir prancūzų kalbos antroje ir trečioje klasėje. Antanas Mešlis rūpinosi mokinių drausme ir dėstė lotynų kalbą, aritmetiką ir istoriją trečioje klasėje. Jonas Paukštys, oficialus gimnazijos direktorius, buvo lietuvių kalbos ir geografijos mokytojas visose klasėse. Jis buvo didelis lietuvių kalbos žinovas ir padėjo gerus pagrindus savo mokiniams.
Pradžios mokykloje mokytojavo dvi gabios pasaulietės mokytojos. Ją lankė daugiau kaip 60 mokinių. Bendrabutyje gyveno 45 mokiniai. Bendrabučio vedėjui padėjo kl. A. Bistras.
Prasidėjus mokslo metams, tėvus jėzuitus vėl apniko finansiniai rūpesčiai, nes tėvai marijonai prašė grąžinti paskolintus pinigus. Bet, padedami gerų žmonių, jie išsikapstė iš bėdos: vysk. Skvireckas paskolino 1.000 dol., o T. Dietz, S.J., viešėjęs tuo metu Kaune su keliais vokiečiais studentais, davė 6.000 markių banko garantiją. Be to, už kelių dienų Vakarų Vokietijos provincijos ūkvedys atsiuntė 5.000 dol.
Spalio 9 dieną Rotušės aikštėje buvo suorganizuota Vilniaus demonstracija. T. Kipas įsakė apšviesti gimnazijos pastatą į Rotušės aikštės pusę ir tokiu būdu parodė jėzuitų solidarumą. Ta proga suorganizuota speciali gimnazijos šventė ant plokščio stogo1 nepraėjo nepastebėta kauniškių ir vyriausybės dienraštyje "Lietuva" buvo tinkamai įvertinta.
Spalio mėnesio viduryje tylus broliukas Jonas Lukas, atvykęs neseniai iš Vokietijos, pradėjo mažesnius statybos ir remonto darbus kieme ir dirbtuvių sparne, o spalio pabaigoje brolis Dreisewerd iškepė pirmą kartą duonos ir pyragų. Tie pirmieji vokiečiai broliukai (Schwartz, Dreisewerd ir Lukas) sutaupė namams daug pinigų ir parodė lietuviams kandidatams, koks iš tiesų yra brolių gyvenimas. Kandidatų į broliukus buvo daug ir jie, matydami vaizdžiai broliukų vietą ir darbą, galėjo nuodugniai persvarstyti savo pašaukimą.
Visi kandidatai buvo įjungti į paprastus namų darbus. Vieniems teko šluoti mokyklos ir vienuolyno patalpas, kitiems dirbti valgykloje ir virtuvėje, dar kiti valydavo kiemą nuo statybos likučių: plytgalių, lentų, žvyro ir pan. Darbas buvo sunkus ir jo valandos netrumpos. Bet ir jis sutaupė nemažai išlaidų, išbandė kandidatų intenciją ir užgrūdino jų valią.
Spalio 27 dieną tėvus jėzuitus aplankė Klaipėdos krašto dekanas ir paprašė vieno tėvo kapeliono pareigoms lietuvių gimnazijai. T. Kipo pastaba atsiminimuose taip apibūdina dvasinę Klaipėdos gimnazijos padėtį: "Direktorius ir vienas mokytojas yra masonai. Kitas mokytojas yra vedęs kunigas. Jo žmona dėsto gimnazijoje tikybą".2 T. Kipas tokią padėtį apgailestavo, bet kapeliono duoti negalėjo, nes neturėjo.
Švenčiant kolegijos globėjo šv. Stanislovo Kostkos, S.J., šventę lapkričio 15 dieną, vyskupas Pr. Karevičius pašventino naują gimnazijos pastatą. Šventėje dalyvavo prel. Faidutti, ministeris K. Jokantas, prel. Dambrauskas, prel. Januševičius, pulk. Grigaliūnas-Glovackis, J. Romanas, "Ryto" redaktorius Strimaitis, prof. Būčys su dviem tėvais marijonais ir prof. Volk.3 A. Smetona galėjo dalyvauti tik pamaldose. Keletas kviestų seimo narių neatėjo, nes, matyt, neturėjo simpatijų vokiečiams. Šventės proga nuoširdų žodį tarė vysk. Karevičius, ministeris Jokantas, prel. Faidutti, prof. Būčys, prel. Januševičius ir prel. Dambrauskas. Po oficialios dalies keletas dalyvių susirinko dideliame svečių kambaryje, kur pulk. Gri-
Jonas Paukštys, S.J., pirmasis jėzuitu gimnazijos direktorius
galiūnas-Glovackis vyskupo ir ministerio akivaizdoje labai išgyrė gimnaziją ir jos vadovybę.
Priešingos nuomonės apie jėzuitų auklėjimo įstaigą buvo "Lietuvos Žinios", kurios lapkričio 22 dieną smarkiai puolė jėzuitų gimnaziją ir jos vadovybę. Klierikas Jonas Paukštys, gimnazijos direktorius, esąs žmogus be išsilavinimo.
Švenčiant Naujuosius Metus, arkivysk. Jurgis Matulevičius atlaikė tėvų jėzuitų bažnyčioje pamaldas ir pasakė pamokslą. Per pusryčius jis labai rimtai išsireiškė apie Bažnyčios ir vyriausybės įtemptus santykius. Tik vėliau, sausio 11 dieną, jam atrodė, kad krizė jau praėjusi ir įtampa mažėjanti.
1926 m. vasario 12 dieną užsimezgė gimnazijos teatras. Senaisiais laikais jėzuitų kolegijų teatrai buvo garsūs ir žymūs. Vaidinimai užsitęsdavo kelias dienas, kartais net savaitę. Juos gana smulkiai aprašo Rene Fülöp-Miller savo knygoje "Macht und Geheimnis der Jesuiten". Kauno jėzuitų gimnazijos teatro pradžia buvo kukli, artistai jauni, režisierius ne profesionalas, salė mažytė. Kauno Jėzuitų Gimnazijos dešimtmečio leidinyje taip aprašoma ši iniciatyva: "Kartą 1926 metais tėvas Mešlis, pirmos klasės auklėtojas, liepė keliolikai mokinių išmokti deklamuoti po eilėraštį. Kuriam tikslui — nepasakė. Išmokom, padeklamavom, kaip kas galėjom. Iš visų deklamatorių išrinko keletą ir pasakė: "Kuriame teatrą — vaidinsime!" Nustebome. Mes vaidinsim? Būsim artistai? O, tai buvo malonu. Ir iš tikrųjų, po keletos dienų pradėjome repetuoti T. Andruškos, S.J., kome-dijėlę "Bolševikai Panevėžyje". Tai trumpas veikalėlis, daug darbo nereikalavo. Ir štai vasario mėnesio 12 dieną uždėjo mums grimą, ir mes pirmą kartą pasirodėme scenoje. .. Vaidinome du spektaklius. Vieną mokiniams, o antrą tėvams ir šiaip svečiams"4.
Vasario 18 dieną Švietimo ministerija pranešė tėvams jėzuitams, kad jie galės atidaryti rudeniop 4-tą ir 5-tą klasę. Penktoji klasė buvo atidaryta tik todėl, kad jos norėjo Antanas Smetona. Pažindamas gerai T. Kipą ir jėzuitų auklėjimo kryptį, jis norėjo siųsti savo sūnų į jėzuitų gimnaziją. Penktoje klasėje mokinių buvo tik 11.
Tų metų pavasaris buvo ankstyvas, ir kovo pradžioje pradėjo tirpti sniegas ir ledas. Patvinusi Neris nuvertė Vilijampolės tiltą ir pradėjo semti senamiestį. Nuo to potvynio nukentėjo ir jėzuitų gimnazija. Nors maisto produktai buvo išgelbėti, bet namai liko nešildyti net 4 dienas, nes rūsyje buvo pusantro metro vandens.
Palikęs gimnaziją globoti kitiems tėvams, gavėnios metu T. Kipas vedė moksleiviams rekolekcijas Prienuose, Ukmergėje, Šakiuose, Lazdijuose ir Dotnuvoje. Anksčiau jis vedė rekolekcijas seselių širdiečių seminarijos auklėtinėms. Tuojau po Velykų pasklido gandas, kad Pijus XI įsteigęs atskirą Bažnyčios provinciją Lietuvoje su 5 vyskupijom. Tuo džiaugėsi visi susipratę katalikai. Bet jų džiaugsmas buvo neilgas, nes, baigiantis mokslo metams, buvo sudaryta kairiųjų vyriausybė. Prieš pat vyriausybės pasikeitimą tėvai jėzuitai galėjo pasirašyti Audenių ir Bajėnų nuosavybių sukeitimo kontraktą.5 Bajėnų ūkis buvo reikalingas bendrabučio ir vienuolyno išlaikymui. Bajėnai buvo taip pat mėgstama tėvų ir gimnazistų poilsio vieta.
Pabaigę mokslo metus, tėvai jėzuitai išvažiavo atostogų į Bajėnus. Jau balandžio mėnesį ten buvo nusiųsti keli kandidatai, kurie dirbo kartu su samdiniais. Atvažiavus tėvams, kandidatai galėjo išklausyti mišias ir pajusti, kad jie nėra visiškai apleisti. Gražios Nevėžio pakrantės atgaivino tėvų jėzuitų jėgas, bet jų dvasią slėgė nemažas rūpestis: kaip žiūrės socialistų valdžia į jėzuitų gimnaziją? Mat, gegužės mėnesio rinkimai socialistams davė seime balsų daugumą, o anų laikų socialistai buvo žinomi kaip Bažnyčios priešai. Kaip jie elgsis su tėvais jėzuitais, kurių daugumas, be to, buvo vokiečiai?
Politinio klimato pasikeitimą tėvai jėzuitai jau pajuto, atostogaudami Bajėnuose. Atvykę jų aplankyti prel. Faidutti ir kun. Jonas Sitąvičius papasakojo T. Kipui, kad arkivysk. Matulevičius esąs labai nusiminęs, nes negavęs audiencijos pas ministerį pirmininką Mykolą Sleževičių. Audiencija buvo atsakyta labai nemandagiu būdu. Be to, valdžia ruošianti įstatymą, kuriuo bus nubrauktos kunigų algos. Taip pat ir arkivysk. Juozas Skvireckas esąs labai nusiminęs. Jis esąs pasiryžęs kovoti, nes valdžios bloga valia esanti aiški.
Liepos 25 dieną atvyko į Kauną T. Bley ir mėgino įtraukti į mokyklos darbą T. Andrušką. Bet šis nesutiko. T. Bley norėjo uždrausti T. Kipui įsileisti į jėzuitų namus Pavasarininkų Gimnaziją Suaugusiems. Tos gimnazijos pamokos buvo numatytos vakarais. Sužinojęs, kad sutartis su pavasarininkais jau pasirašyta, T. Bley nusileido.
Pabaigęs naujokyną ir filosofijos studijas, rugpiūčio 5 dieną į Kauną atvyko T. Jonas Bružikas. Kiek anksčiau buvo atvažiavęs klierikas Karolis Fulst, tuojau sulietuvintas Fulstu. Jo tėvas buvo lenkų užimtoje Vokietijos dalyje mokytojas, ir sūnus buvo pramokęs lenkiškai. Pakalbintas T. J.
Venckaus, kl. K. Fulstas pasisiūlė Lietuvai. T. Kipas labai nustebo, kad ir vienam, ir kitam kairiųjų valdžia davė leidimą mokytojauti gimnazijoje. T. J. Bružikas buvo paskirtas gimnazijos direktorium.
Rugpiūčio 27 dieną tėvų jėzuitų patalpose pradėjo savo darbą Pavasarininkų Gimnazija Suaugusiems.
Improvizuodamas penktąją klasę dėl Juliaus Smetonos, T. Kipas negalėjo numatyti visų to gesto pasekmių. Su buvusiu prezidentu jis susipažino jau 1923 m. spalio 8 dieną. Tarpininkaujant Gottlieb Senn, A. Smetona pakvietė jį į savo namus, o S. Smetonienė paprašė ta proga T. Kipą parūpinti vokiečių seselių kažkokiai vaikų prieglaudai. T. Kipas jos pageidavimo įvykdyti negalėjo, bet su Smetonų šeima tuojau susidraugavo. Siųsdamas savo sūnų į jėzuitų gimnaziją, A. Smetona parodė, kur krypsta jo simpatijos ir kad jis nesibijo svetimtaučių. Anais laikais tas Smetonos gestas tėvams jėzuitams buvo labai naudingas, nes prie jų netrukus pradėjo kabinėtis socialistų valdžia.
Mat, 1926 m. vasarą į Kauną atvyko T. Gerhard Südhoff, S.J., kuriam, kaip nepatikrinami gandai sakė, T. Provincijolas pasiūlęs arba išstoti iš Jėzaus Draugijos, arba vykti į Lietuvą. Teisingi ar neteisingi, tie gandai nusako bent T. Südhofo kvalifikacijas. Gimęs 1886 m. ir klebonavęs keletą metų Vokietijoje, 1919 m. jis įstojo į jėzuitų ordiną ir pasiliko keistokų manierų. Spalio 18 dieną užsienio ministerija, kurią valdė Sleževičius, atmetė jo prašymą prailginti vizą. Norėdamas pavesti T. Südhofui tikybos pamokas vokiečių gimnazijoje Kaune, T. Kipas pasitarė su Vokietijos konsulu ir arkivysk. Skvirecku, ką daryti. Sekdamas jų patarimu, T. Kipas paprašė T. Südhofą pasilikti Lietuvoje ir be pratęstos vizos. Atrodo, kad tam planui pritarė ir arkivyskupas Matulevičius, nes jis spalio 18 d. T. Kipui taip išsitarė: "Mes pasitrauksime tik prieš policijos jėgą".6 Kad niekam nekristų į akis, T. Südhofas išvyko į Bajėnus ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Tuo tarpu švietimo ministeris V. Čepinskis nesutiko patvirtinti jo mokytoju vokiečių gimnazijoje, o spaudoje pasirodė žinia, kad jis nelegaliai gyvenąs Lietuvoje. Padedamas Edvardo Turausko ir G. Senn, T. Kipas paruošė Südhofo reikalu memorandumą Vokietijos kancleriui Marksui ir pasiuntė jį T. Bley. Edvardas Turauskas padrąsino T. Ki-pą, sakydamas, kad "jei T. Südhof as bus ištremtas, protestuodami prieš valdžią, iš-lydėsime jį su studentais ir orkestru".7
Aplankęs ministerį pirmininką M. Šleževičių, arkivysk. Matulevičius užėjo pas T. Kipą ir papasakojo naujienas: Šleževičius nenorįs pripažinti nei naujų vyskupų, nei vyskupijų. Arkivyskupo ir T. Kipo nuotaika buvo taip prislėgta, kad čia pat abu pasitarė, kaip būtų galima reikalui esant išgelbėti bent vienuolynų nuosavybę. Prel. Faidutti, nesant Kaune nuncijaus, nutarė kreiptis į Vokietijos nuncijų Pacellį.
Praėjus keliom dienom, socialistų vyriausybė išsiuntė raštą vyskupams, kuriame buvo sakoma, kad ji jų nepripažįsta. Kunigams patariama kreiptis į vyriausybę betarpiškai. Spalio 3 dieną Prof. Volk pasakė T. Kipui, kad Lietuvos konsulas Karaliaučiuje gavo papeikimą už tai, kad jis davė vizą T. Südhofui. "Kaip galėjote įleisti jėzuitą. Dabar mes turime nemalonumų su vokiečių atstovybe", taip skambėjęs tas papeikimas. Netrukus spaudoje pasirodė žinia, kad T. Südhofui duotas leidimas gyventi Lietuvoje vieną mėnesį. Jei jis būtų pasakęs aiškiai savo kelionės tikslą, nebūtų gavęs vizos.
Lapkričio 2 dieną T. Kipas taip rašė savo dienoraštyje: "Berlynas pradėjo akciją Vokietijos atstovybėje (Kaune), bet, tur būt, veltui, nes valdžia tvirtina, jog T. Südhofas melavo ir suklastojo dokumentus. Atrodo, kad ministerial yra užsispyrę ir nenori palaukti, kol bus išaiškinti priekaištai. Iš savo pusės mes pasiryžom nepasiduoti, nes 1. visi priešai šauks: apgavimas, suklastojimas dokumentų; 2. ateityje niekuomet nebūsime tikri (apie valdžios intencijas), kiti galvos, kad mes paskutinę minutę pasiduosime. Smetona manė, kad vyriausybė nusileis".8
Socialistų priekaištas, kad T. Südhofas melavo ir suklastojo dokumentus, buvo rimtas dalykas ir negalėjo būti praleistas pro pirštus. Žinoma, pats T. Südhofas buvo menka pagalba atgimstančiai provincijai, bet čia dalykai sukosi ne tiek apie žmogų, kaip apie patį principą: jei valdžia neįsileis svetimšalių dabar, ji galės neįsileisti ir tada, kai pagalba gimnazijai bus labai reikalinga. Todėl T. Kipas ryžosi kovoti.
Lapkričio 4 dieną jis nugirdo, kad Kauno policijos vadas su dviem agentais išvyko į Bajėnus suimti T. Südhofo. Bet laimingu sutapimu tą dieną T. Südhofas grįžo į Kauną, o kitą dieną su T. Kipu nuėjo pas Vokietijos pasiuntinį. Pasiuntinys jiems pasakė, kad T. Südhofo reikalu ką tik buvęs pas Sleževičių. Deja, jo žingsnis neturėjęs teigiamų rezultatų. Dėl visa ko pasiuntinybėje buvo sudarytas ilgas visos tos bylos protokolas.
Tą pačią dieną (lapkričio 5) prasidėjo ir kitas labai nemalonus dalykas: kairiųjų organas "Socialdemokratas" paskelbė aštrų straipsnį prieš T. Kipą, kuriame jis kaltinamas, kad prieš tėvo valią paviliojęs nepilnametį kandidatą Antaną Senavaitį ir nusiuntęs jį į naujokyną. Straipsnyje T. Kipui buvo grasoma net teismu. Tą klaidingą žinią paskleidė kažkoks kandidatas, kurio pavardės T. Kipas nemini. Pasitaręs su kitais tėvais, jis apsisprendė kviesti A. Senavaitį į Kauną, žinoma, jei bus reikalas.
Antanas Senavaitis gimė Kriokialaukyje 1908 ar 1909 metais. Jo tėvas buvo zakristijonas ir, matydamas vieną kunigą alkoholiką, pergyveno religinę krizę. Sūnus mokėsi Alytaus gimnazijoje ir pasižymėjo neeiliniais gabumais. Dalyvaudamas T. Kipo rekolekcijose 1925 m., kartu su Jonu Borevičium ir Antanu Griškonių jis apsisprendė stoti į Jėzaus Draugiją, nors buvo baigęs tik penktą klasę. Jonui Borevičiui aptariant pašaukimo klausimą su gimnazijos kapelionu kun. Antanu Žygu, keistu nujautimu šis jam prasitarė, kad Griškonis ir Senavaitis pas jėzuitus neištvers. Nepaisant pranašystės, visi trys kandidatai 1925 m. birželio mėnesį nuvyko kartu į Kauną ir norėjo tapti vienuoliais. Tų pačių metų rudenį jie buvo išsiųsti į naujokyną Olandijoje.9
1926 m. potvynis Kauno senamiestyje
A. Senavaitis buvo malonaus ir gyvo būdo naujokas. Tiesa, jis įstojo į vienuolyną prieš tėvo valią, bet galėjo nukelti įžadus tol, kol taps pilnamečiu, t.y. 18 metų amžiaus. Bet "Socialdemokrato" redakcija nesigilino nei į Bažnyčios teisę, nei į informacijos tikslumą ir, atradusi gerą progą pakenkti tėvams jėzuitams, paskelbė savo straipsnį.
Lapkričio 8 dieną T. Kipas iš savo pusės paruošė atsakymą "Ryto" dienraščiui ir jo kopijas išsiuntė T. Bley ir A. Senavaičiui. Paskui jis aplankė Vokietijos pasiuntinį, kuris prieš keletą dienų buvo pas Sleževičių. Ta proga ministeris pirmininkas jam taip pasakęs: "Jei paaiškės, kad ne T. Südhofas pakeitė pasą, tuokart jis, Sleževičius, nedarysiąs jam jokių sunkenybių".10 Nepaisant tų gražių žodžių, kai T. Südhofas lapkričio 20 dieną grįžo iš Bajėnų į Kauną, jam buvo pasakyta, kad Lietuvoje gali pasilikti tik 7 dienas. Į T. Sūdhofo reikalą lapkričio 22 dieną įsiterpė ir A. Smetona.
Po ilgo pokalbio su vidaus reikalų ministeriu jis T. Kipui pasakė, kad T. Südhofui bus leista pasilikti Lietuvoje. Iš tiesų, kitą dieną atėjo žinia, kad T. Südhofui prailginama viza pusei metų.
Tuo tarpu išsisklaidė ir kita audra: naujokas Antanas Senavaitis parašė T. Kipui laišką, išdėstydamas, kaip ir kodėl įstojo į vienuolyną. Tą gražų laišką T. Jonas Bružikas perskaitė bažnyčioje per vakarines pamaldas. Tikintiesiems jis padarė gilų įspūdį ir atskleidė "Socialdemokrato" šmeižtą. Susipažinęs su laiško turiniu lapkričio 18 dieną, valstybės gynėjas manė, kad užvesta byla bus nutraukta, nes naujoko liudijimas esąs labai aiškus.
Pergyvenę tuos didelius nemalonumus, tėvai jėzuitai stebėjosi, kad gruodžio 2 dieną socialistų valdžia patvirtino T. Antaną Fengerį gimnazijos mokytoju. Greičiausiai tai įvyko švietimo ministerio Vinco Čepinskio iniciatyva, kuris, T. J. Venckaus liudijimu, tėvams jėzuitams visuomet buvo prielankus.
Tomis pat dienomis buvo organizuojama trijų žmonių ekskursija į Romą (Kl. Jonas Paukštys ir du gimnazijos mokiniai) šv. Aloyzo jubiliejaus proga. T. Kipas norėjo, kad su J. Paukščiu važiuotų ir Julius Smetona. Tuo reikalu jis aplankė Smetonų šeimą. S. Smetonienė manė, kad Juliaus sveikata esanti per silpna. A. Smetona pasakė T. Kipui, kad Kaune bijomasi komunistų perversmo. Bet jis pareiškė viltį, kad kariuomenė užbėgsianti jiems už akių.
Gavęs žinių iš karininkų, su kuriais buvo gerokai susidraugavęs, klierikas A. Mešlis informavo T. Kipą gruodžio 16 dieną, kad dar tą pačią naktį kariuomenė sukils prieš vyriausybę. Sukilimas tikrai įvyko, bet jį pastebėjo tik T. J. Bružikas. Užlipęs ant plokščio gimnazijos stogo atsikvėpti 2,30 val. naktį, jis matė gatvėse kariuomenės ir policijos būrius. Kl. Mešlis taip pat pranešė T. Kipui, kad vakare komunistai ruošiasi suimti A. Smetoną. T. Kipas perdavė tą žinią Smetonai ir patarė jam nakvoti svetur. Savo laiku buvo kalbama, kad
Mykolas Sleževičius, ministeris pirmininkas ir užsienių reikalu ministeris 1926 m .
Smetona nakvojęs pas arkivyskupą Skvirecką.
Pasikeitus vyriausybei ir A. Smetonai tapus prezidentu, tėvai jėzuitai galėjo atsikvėpti lengviau. Nors jie nebuvo susirišę su jokia partija, bet socialistų sukurta atmosfera Lietuvos katalikams buvo tvanki. Vis didėjąs komunistų įžūlumas nieko gero nežadėjo ateičiai, o gyventi diena iš dienos be jokios pragiedrulių vilties buvo nelengva.
1927 m. pradžioje T. Kipas turėjo progą aptarti ruošiamą konkordatą su Prel. Faidutti, o sausio 11 dieną su preziden.tu A. Smetona ir naujuoju ministeriu pirmininku Augustinu Voldemaru. Mokyklos reikalus jis aptarė su S. Smetoniene, tapusia jėzuitų gimnazijos Tėvų Komiteto pirmininke. Vasario 5 dieną buvo išspausdintas T. Fengerio paruoštas bažnytinių giesmių rinkinys, skirtas moksleivių pamaldoms. Leidinyje buvo įdėta plačiai vartojamos lietuviškos giesmės ir nemažai vokiečių giesmių, kurių tekstą išvertė prel. Dambrauskas. Tos giesmės mokiniams patiko, bet vyresnio amžiaus žmonėms pasiliko svetimos. Kai maždaug už 10 metų T. Fengeris norėjo išleisti antrąją laidą, patys lietuviai jėzuitai jo planui nepritarė.
Sausio 27 dieną mirė arkivysk. Jurgis Matulevičius,11 o vasario 16 d. dr. Jonas Basanavičius. Gedulo pamaldose už tuos du žymius lietuvius dalyvavo visa jėzuitų gimnazija. 1927 m. vasario antroji pusė buvo tokia šalta, kad švietimo ministerio įsakymu mokyklos buvo uždarytos iki kovo 6 dienos. Jėzuitų gimnazijoje 18 žmonių susirgo gripu.
Jėzaus Draugijos papročiu, T. Provincijolas turi kasmet aplankyti visus namus bent vieną kartą. Kai vasario pabaigoje T. Bley norėjo atvykti į Kauną, Voldemaro valdžia nedavė jam vizos. Tuokart, prel. Faidutti pasakojimu, įsikišęs A. Smetona, ir T. Bley gavo vizą. Ta proga A. Smetona taip išsireiškęs prelatui Faidutti apie tėvus jėzuitus: "Juos reikia įleisti (į Lietuvą). Jei jie nori pasilikti, tai dar geriau. Mums tokie žmonės reikalingi".12 Patariant prelatui Faidutti, T. Kipas ir T. Bley kovo 2 dieną nuėjo į prezidentūrą ir padėkojo A. Smetonai už šiltus žodžius. Tą pačią dieną T. Kipas aplankė arkivysk. Skvirecką ir prel. Dambrauską, o kitą dieną užėjo pas ministerį pirmininką. Vakare pas tėvus jėzuitus užėjo arkivysk. Skvireckas aptarti dviejų reikalų — konkordato ir kun. Stasio Gruodžio pašaukimo.
Kun. Stasys Gruodis gimė 1896 m. Pabaigęs Voronežo gimnaziją aukso medaliu, 1916 m. įstojo į Karo medicinos akademiją Petrapilyje, 1918 m. grįžo į Lietuvą ir mokytojavo Ukmergės gimnazijoje. 1920 m. buvo išrinktas į steigiamąjį Seimą, paskui įstojo į kunigų seminariją ir, ją baigęs, išvyko į Vokietiją (Münsterį) studijuoti moralinės teologijos pas garsųjį profesorių Mausbachą. Prel. Mačiulis-Maironis jautėsi senstąs ir parinko kun. Gruodį savo įpėdiniu. Münsteryje kun. Gruodis pajuto pašaukimą į Jėzaus Draugiją. Arkivyskupas sutiko išleisti jį iš savo vyskupijos, jei jis, tapęs jėzuitu, galės dėstyti moralinę teologiją Kauno Kunigų Seminarijoje. T. Kipas tą sąlygą priėmė, ir kun. Gruodis įstojo į jėzuitų ordiną 1927 m. balandžio 21 dieną.
Pramokęs gerokai lietuvių kalbos, kovo 24 d. T. A. Fengeris vedė rekolekcijas seselių širdiečių seminarijai, o T. Kipas kitoms mokykloms jėzuitų bažnyčioje. Jose dalyvavo abi Aušros gimnazijos, prekybos mokykla, vidurinė mokykla ir seselių Kazimieriečių gimnazija. Bažnyčia buvo sklidina jaunimo, ir T. Kipas pažymėjo savo dienoraštyje, kad rekolekcijose labai uoliai dalyvavo aukštesnės klasės.13 Kovo 31 d. T. Fengeris pradėjo rekolekcijas jėzuitų gimnazijos mokiniams, o T. Kipas Pavasarininkų gimnazijai. Saulės Seminarijai, Simono Daukanto Seminarijai ir Technikos mokyklai. Balandžio 3 dieną T. Kipas pradėjo rekolekcijas kariūnams ir aspirantams Panemunėje ir karininkams Šančiuose. Jėzuitų gimnazijos mokiniams darydavo didelį įspūdį, kai karininkai atvažiuodavo automobiliu pasiimti T. Kipo. "Ypatingai krito į akis", rašo T. Kipas, "kad Lietuvos kariuomenė pakvietė nelietuvį vesti reko-
Prezidentas Antanas Smetona
lekcijas".14 Gen. Kazimiero Musteikio pareiškimu, Šančiuose tuokart buvo du pulkai ir trys batalijonai. Karininkų, jo nuomone, galėjo būti apie 150.
Balandžio 23 dieną iširo krikščionių demokratų ir tautininkų koalicija. Krikščionys demokratai pasitraukė iš vyriausybės. Patariamas seno draugo K. Jokanto, T. Kipas kitą dieną paprašė švietimo ministerį Leoną Bistrą, kad patvirtintų mokytojų sąstatą ateinantiems mokslo metams. Ministeris prižadėjo.
Gegužės 8 dieną jaunesnieji jėzuitų gimnazijos mokiniai priėmė pirmąją šv. Komuniją. Komuniją dalino arkivysk. Schioppa, neseniai atvykęs į Lietuvą. Arkivysk. Schioppa buvo internuncijus Olandijai, o kai ši panaikino savo atstovybę prie Vatikano, jis atvyko į Kauną. Anksčiau jis buvo Vengrijoje. Kai T. Kipas užėjo pas jį pirmą kartą (III.2), jis prašė laikyti jį savu žmogumi. Apie Lietuvą jis buvo girdėjęs daug gražių dalykų iš kl. Juozo Venckaus, o kai atvažiavo į Kauną, pamatė ką kita. Inter-nuncijaus butas buvo mažytis, o kraštas gana neturtingas. T. Kipas bijojo, kad neigiami nuncijaus atsiliepimai apie kraštą ir jo menką butą gali daug ką sugadinti.15
Pirmoji komunija 1927 m. Sėdi iš kairės i dešinę: T. J. Bružikas, prel. A. Faidutti, nuncijus L. Schioppa ir T. J. Kipas
Švęsdami tautos šventę gegužės 15 dieną, tėvų jėzuitų gimnazijos mokiniai su nauja mokyklos vėliava dalyvavo pamaldose katedroje, paskui nužygiavo į Žaliąjį Kalną, kur buvo kariuomenės paradas, o iš ten į Karo muziejų. Po tos šventės netrukus pasirodė ir tamsiai mėlynos spalvos gimnazijos kepurės su metaliniu ženkleliu priešaky, kur buvo įrašytos trys raidės: K.J.G. — Kaimo Jėzuitų Gimnazija. Juokdariai tas raides taip išaiškino: Kipo Jono Gimnazija.
Sekminių dieną Smetonų šeima pakvietė T. Kipą į svečius. Ta proga T. Kipas galėjo aptarti gimnazijos reikalus. Bažnyčios ir valstybės santykius, konkordatą ir nuncijų. Iš savo pusės prezidentas A. Smetona "labai atvirai kalbėjo apie savo planus, sunkenybes su savo žmonėmis, ypač su ministeriu pirmininku Voldemaru, su kuriuo jis greitai persiskyrė".16 Sužinojęs, kad Karaliaučiaus konsulatas neduoda trims vokiečiams klierikams vizų, gegužės 14 dieną T. Kipas vėl kreipėsi į prezidentą, prašydamas pagalbos. Pertraukęs kabineto posėdį,
A. Smetona išklausė T. Kipo prašymą ir ten pat įsakė posėdžiaujančiam švietimo ir vidaus reikalų ministeriui įleisti atvažiuojančius klierikus. Tais metais į Kauną, atvažiavo Antanas Albert, Leonas Dymek ir Juozas Riethmeister. Kiek anksčiau atvažiavo Alfredas Fritzen. Jis truputį sirguliavo ir turėjo nutraukti filosofijos studijas. T. Kipas jį pažino iš Esseno laikų.
Mokslo metai buvo užbaigti birželio 15 dieną iškilmingu aktu, kuriame dalyvavo arkivysk. Skvireckas ir nunciatūros patarėjas prel. Faidutti. Išlydėjęs naujai atvykusius klierikus į Bajėnus, o A. Mešlį ir Pr. Aukštikalnį į JAV, liepos 19 dieną T. Kipas sėdo į traukinį ir išvyko į Berlyną aptarti su T. Robertu Leiber, S.J., nuncijaus Pacelli sekretorium, religinių ir politinių reikalų (kirchenpolitische Zustände). Paskui jis aplankė draugus Esseno mieste, kur gavo finansinės pagalbos Kaunui. Kölne jis išsikalbėjo su T. Bley, o s'Heerenbergo naujokyne ir Valkenburge su lietuviais klierikais ir broliais. Ir šį kartą jis turėjo gerų naujienų: Kauno Jėzuitų Gimnazijoje buvo 153 mokiniai, penktoji klasė išaugo nuo 11 iki 27, pradžios mokykloje buvo daugiau kaip 60, prieš metus atvykęs klierikas K. Fulstas jau sakė pamokslus lietuviškai (Panevėžiuke), o T. Bružikas, atitrukdamas nuo gimnazijos, vedė provincijoje misijas. Be to, T.
B. Andruška su kl. J. Paukščiu redagavo "Žvaigždę", o T. Andruška 1926 ir 1927 m. išleido net 3 knygas ir 4 brošiūras. Taigi darbas vyko pilnu tempu keliuose frontuose: mokykloje, bažnyčiose ir spaudoj. Paskutinieji metai, tiesa, buvo truputį audringi, bet ir kupini gerų rezultatų. 1927 m. rudenį Lietuvos Provincijos branduolys jau turėjo 4 lietuvius kunigus, 12 klierikų ir 15 broliukų.
1. Plokščio stogo idėją T. Kipas gavo Neapolyje, grįždamas iš Indijos. Nuo plokščio stogo labai gerai buvo matyti Kaunas ir jo apylinkės, o nuo vakarinio gimnazijos sparno Nemuno ir Neries santaka. Tuo vaizdu žavėdavosi visi jėzuitų svečiai.
2. Kipp. Litauen, 21 p.
3. Prof. Volk buvo vokietis kunigas ir dėstė matematiką universitete. Jis laikydavo Mišias jėzuitų bažnyčioje ir buvo namų draugas. Neišmokęs lietuvių kalbos, jis turėjo pasitraukti iš universiteto.
4. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 71 p.
5. Plačiau apie tai žiūr. skyrių Bajėnų ūkis.
6. Kipp, Litauen. 27 p.
7. Ten pat, 28 p.
8. Ten pat, 28 p.
9. Žinios apie A. Senavaitį yra gautos iš T. J. Borevičiaus, S.J.
10. Kipp. Litauen. 28 p.
11. Ligos ir mirties aplinkybes išsamiai aprašė vysk. Pr. Būčys O. Zaštautaitės paruoštame veikale apie Pijų XI, 361 p.
12. Kipp. Litauen, 31 p.
13. Ten pat, 32 p.
14. Ten pat, 33 p.
15. Ten pat, 33 p.
16. Ten pat, 34 p.