Algis Dirda
"Badmetis", Liūnės Sutemos 1972 m. išleistas poezijos rinkinys, yra tikrai nuostabus veikalas. Iš pradžios jis atrodo suskaldytas ir pilnas vidinių prieštaravimų, dažnai beprasmių ir net įkyrių, bet po pakartotino skaitymo jo dalys viena prie kitos artėja, lyg augančios ląstelės, kol suauga į organišką visumą. Rinkinys tampa neskaidomu vienetu, tiesa, daugiaprasmiu ir vis tiek neišspręstu, bet tai vien dėl to, kad ir pats žmogus bei gyvenimas yra daugiaprasmis ir pilnai nesuprantamas.
Tiesioginė šio rinkinio tema yra išeivija, palikimas ir kartu nepritapimas kitur. Ta išeivija ne būtinai turi būti suprasta išeivija iš Lietuvos ar kurios kitos šalies, bet bendriausia prasme — kaip palikimas ko nors brangaus ir mielo, nes šiame veikale nėra įsakmiai kalbama apie išeiviją, o tik apibūdinama ilgesio, palikimo, sudeginimo ir nusikaltimo jausmo metaforom. Tai sudaro labai lanksčios ir laisvos formos visumą, kurią pats skaitytojas turi savo pastangomis sujungti į glaudesnį vienetą. Bet tai ir yra svarbi šio veikalo patrauklumo dalis.
Poetė pradeda rašyti apie palikimą, ar išeiviją, kaip įvykusį faktą, kuri jį priima tokį, koks jis yra, visai nenagrinėdama, ar tai gerai, ar blogai, taip pat neina į pigius trafaretinius prisiminimus ar sentimentalumus. Iš tų laikų lieka tik "atsiminimų rūbas", "medinės klumpaitės" ir "praeities vaizdeliai" — tai vien tik užuominos. Tai jau nesvarbu. Ji domisi tuo, kas yra tų "praeities vaizdelių" dvasinės pasekmės.
Pirmame puslapyje keliais žodžiais ji iškart išvysto visą sielvarto ir abejonės gilumą:
Teišžarsto juos —
Smagu, kaip niekad smagu.
Ir aš išeinu.
Nėra jokios abejonės, kad visai nesmagu, o tik toks posakis, kad smagu. Jis tik parodo, kaip labai nesmagu. Šis posakis parodo ne tik skausmą, bet nurodo ir tolimesnę šio veikalo kryptį. Tas skausmas neturi būti tik jausmas, kuris žmogų užklumpa, bet turi būti siekiamas — "Laikas deginti" ir "Laikas degintis". Atrodo, kad tokiame veiksme poetė mato tam tikrą pergalę ar žmogaus kilnumą, nes ji rašo:
Ar ne gera,
kad ... amžinai ugniai rusenant,
net akyse sausra?
Čia atrodo ne ironija, kaip ankstyves-niajame posakyje, bet tiesioginė mintis. Čia lyg parodyta išeitis iš tos sąžinės įtampos ir to neįvykdomo troškimo,
kad nereikėtų palikti ir atiduoti jų,
kad nereikėtų ilgėtis namų.
Čia yra siūloma išeitis, kad galima pasilikti "Niekieno žemėje" ir pagrindinė šio veikalo dalis yra šio pasiūlymo pateisinimas, tos žemės atvaizdavimas ir lyg savęs ir skaitytojo įtikinimas, kad yra įmanoma tai pasiekti, kad turi būti įmanoma gyventi "Niekieno žemėje".
Bet atrodo, kad poetė to nepasiekia. Ta "Niekieno žemė" pasilieka neapibūdinta. Atrodo, kad jos neįmanoma apibūdinti. Ir kaip tik čia, negalint apibūdinti ir įtikinti, yra šio veikalo pagrindinis įdomumas ir prasmė.
"Badmetyje" nepasisekimas suvesti poezijos vaizdingumo su "Niekieno žemės" pasiekimu yra iškalbus, ir pats rašymo procesas tampa centrine poezijos dalimi.
Knygoje yra įvairių trūkumų, iš kurių galima paminėti per dažną tiesioginių prieštaravimų vartojimą: "metas susideginti ir išlikti", "visa buvo melas — visa buvo tiesa". Jie sumažina šios priemonės efektingumą ir ten, kur ji reikšminga ir būtina.
Kartais jaučiamas per ryškus formos elementas, kaip pvz. linksniavimas žodžio "akmuo".
Geriausias "Badmečio" apibūdinimas yra pačios paskutinės eilutės:
Badmetis —
viskas tapo valgoma...
Ir kodėl turėčiau išsaugot tave?
Tačiau neatsakyta į klausimą, ką išsaugot.