Medikas
Žmogaus amžių mes matuojame metais. Ruošiant jaunimo kongresus, vis iškyla klausimas, iki kiek metų dar skaitosi jaunas, o kada jau reikia laikyti žmogų senu. Į tokį klausimą atsakymas beveik neįmanomas. Ar žinote, kada žmogus pradeda senti? Nuo penkiolikos metų!
Pirmiausia pradeda senti nervų sistema ir psichika. Nuo 15 metų ima silpnėti regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo ir skonio organai: pasaulis pradeda atrodyti ne toks ryškus, įvairiaspalvis ir šviesus. Po 20 metų ima silpnėti aktyvumas, mąstymo, intelekto lankstumas. Po 30 metų jausmai ir potraukiai palaipsniui ima blėsti... Tiesa, visa to mes nepastebime, nes psichiškai senti — tai viena, o fiziškai — kita. Iki pačios giliausios senatvės mūsų psichika vis turtėja, darosi sudėtingesnė, ir dvasinis gyvenimas tampa turtingesnis, nors kūnas jau vysta. Pavyzdžiui, mąstymas darosi ne toks aktyvus, bet užtai žmogus moka geriau mąstyti, moka greičiau rasti reikalingus atsakymus. Jausmai darosi silpnesni biologiškai, be užtai sudėtingesni, gilesni. Jie gali susilieti į kompleksą, stiprindami vienas kitą, ir todėl jie mus labiau veikia. Be to, skirtingai nuo biologinės, psichinė jaunystė gali vėl "sugrįžti", yra galimas psichinis atjaunėjimas, gali ateiti antroji ir trečioji jaunystė. Jaunystę galima atgaivinti, užsikrėsti jaunatviška psichine būsena.
Kartais atbukusių jausmų žmogus turi guvų protą, o susilpnėjusio proto žmogus — gana aktyvius ir gilius jausmus. Iš to galima suprasti, kodėl jauni žmonės kartais būna dvasiškai pasenę, o seni jaučiasi jaunatviškai. Vadinasi, dvasiškai pasenti galima įvairiame amžiuje.
Senatvės esmė — toli gražu ne lėtas vytimas. Senas žmogus — tai ne nusilpęs suaugęs asmuo, o kokybiškai naujas žmogus su daugybe privalumų ir su kai kuriais trūkumais. Kad geriau suvoktume, kas yra senatvė, išvardinsime charakteringesnes vyresnių ir senų žmonių ypatybes, suskirstydami jas į praradimus ir atradimus. Pamatysime, kad kas iš paviršiaus gali atrodyti praradimas, mūsų psichikoje gali peraugti į dvasinį praturtėjimą.
Praradimai
Vėlyvesniame amžiuje jie ypač ryškėja, jungiasi į kompleksus. Silpsta atskirų jutiminių organų aštrumas. Mažėja jutiminis pasitenkinimas. Silpnėja atmintis, ypač užmirštami nauji, neseniai atsitikę įvykiai. Praeities įvykiai bei įspūdžiai paprastai atmintyje išsilaiko ilgai ir neblogai atsimenami. Dėl to gali šiek tiek pasikeisti pasaulio, savęs ir žmonių supratimas. Atbunka intelektas, nes silpsta atmintis ir mąstymo aktyvumas. Senas žmogus dėl to ima teikti pirmenybę žinomoms ir paprastoms situacijoms. Iš čia atsiranda senų žmonių konservatyvumas. Silpnėja, kaip jau minėjome, jausmų intensyvumas, ypač sudėtingesnių (altruistinių, moralinių), silpnėja ir žmogaus ambicija.
Tačiau primityvesni jausmai, kaip pvz. egoizmas, gali net sustiprėti, nes jų nebetramdo kilnesni jausmai. Silpsta seksualumas. Neretai pasireiškia jausmų dvilypumas: nors jausmai silpni, bet jie greitai "įsiliepsnoja". Sumažėja bendras aktyvumas, poreikiai ir bendravimas su kitais žmonėmis. Sociologai apskaičiavo, kad labai jauni žmonės bendravimui sugaišta per savaitę po 50 valandų, subrendę — po 30, o senukai — tik po 10.
Senų žmonių kritiškumas savo ir savo klaidų atžvilgiu pastebimai susilpnėja, jiems nustojus aktyviau bendrauti su visuomene. Jie linkę pervertinti savo nuopelnus prieš vaikus, gimines, visuomenę. Jausdami, kad jų amžius jau nebeilgas, pradeda gyventi praeitimi.
Atradimai
Viena didžiausių senatvės vertybių — tai turtinga praeitis, gausybė žinių ir pergyvenimų, patirtis, kuri kaupėsi per visą gyvenimą. Tai nepaprastai praturtina mūsų psichokosmosą, paverčia žmogų išskirtinai psichine ar dvasine būtybe. Tai pasiekiama dar ir tuo, kad seni žmonės atsipalaiduoja nuo nepalankių išorinio pasaulio veiksnių, kuriems jie darosi jau nebejautrūs; nuo potraukių, nuo daugelio poreikių, kuriuos anksčiau būtinai reikėdavo patenkinti; jie nebeturi daugelio jausmų, ambicijų ir t.t.
Ypatingai svarbus tas faktas, kad seni žmonės materialiai paprastai nuo nieko nepriklausomi. Visa tai sudaro sąlygas žmogių tapti išmintingu, objektyviu, laisvai disponuoti savo dvasiniais turtais, lavintis ir tobulėti. Trumpai tariant, žmogus pasiekia tai, apie ką svajojo visą gyvenimą. Ypač tai pavyksta tam, kas savo psichinio aktyvumo dėka dar tiek nėra susenęs, kad nebegalėtų pasinaudoti visais tais privalumais ir galimybėmis.
Dabar žmogus gali išsiugdyti labai daug gerų ypatybių ir atsikratyti nepageidaujamų. Norime pabrėžti, kad čia reikalingas tam tikras dvasinis aktyvumas, paties žmogaus noras ir valia. Senas žmogus pasiekia tobulumą tik todėl, kad jo trokšta sąmoningai, išnaudodamas senyvo amžiaus privilegijas, o ne automatiškai, nebetekdamas galimybės "nusidėti" ar dėl to, kad su jo amžiumi nusilpo kai kurie potraukiai.
Būtina pastebėti dar keletą pakitimų senstančių ir senų žmonių psichologijoje — tai sudėtingi, komplikuoti pasikeitimai. Jie atsiranda arba dėl netolygaus psichikos senėjimo, arba dėl sudėtingo psichikos mechanizmo pusiausvyros sutrikimo. Pavyzdžiui, nors apskritai pagyvenusių žmonių potraukiai apsilpsta, bet lytinis potraukis gali sustiprėti. Toks žmogus susidomi erotiniais dalykais, suaktyvėja kai kurie jo jausmai, o turint atitinkamą objektą, pasireiškia vėlyva meilė, antroji arba trečioji jaunystė.
Kitas pavyzdys. Išėję į pensiją, įsigiję materialinę nepriklausomybę, atsipalaidavę nuo profesionalios aplinkos varžtų, senesni žmonės darosi daug atviresni, savarankiškesni. Kartais į senatvę žmonės, manydami, kad jų gyvenimas iki šiol buvo neteisingas, ir norėdami išbandyti kitokį, dažnai visai skirtingą, iš esmės pakeičia savo gyvenimo būdą ir net kai kuriuos charakterio bruožus. Dorovingi, rimti žmonės ima elgtis nemoraliai, lengvabūdiškai savo vaikų, vaikaičių ir giminių siaubui, ir atvirkščiai — lengvabūdžiai pasidaro rimti, dori, jie piktinasi tokiais žmonėmis, kurie neturi nė pusės tų "nuodėmių", kurias jie patys neseniai darė.
Būtinai reikia paminėti dar vieną svarbų vyresniųjų bruožą: jie dažniau, negu kito amžiaus žmonės, sensta sąlygiškai, visuomeniškai — vienose ar kitose visuomeninio gyvenimo srityse. Greitas dabartinio gyvenimo tempas, įvairios mokslo bei meno naujovės, visuomeninių santykių pasikeitimai seniems žmonėms atrodo pernelyg greiti, ir jie sensta sąlygiškai, nebeturėdami galimybės taip pat greitai pasikeisti ar prisitaikyti, kaip prisitaiko vaikai ir jauni žmonės. Dėl to gali kilti konfliktai su realiu pasauliu, su prisitaikiusiais prie jo žmonėmis, pagaliau su pačiu savimi.
Suprantant šias vyresnių žmonių ypatybes, nesunku įsivaizduoti, su kokiais sunkumais jie susiduria ir kaip dažnai tai atsitinka. Ypatingai sunku tiems, kurie neteisingai žiūri į savo senatvę: nesupranta jos, stengiasi ją ignoruoti, paniškai kapituliuoja prieš jos praradimus, nemoka persiorganizuoti. Jeigu žmogus nekreipia dėmesio į tai, kad jis keičiasi, kad sulėtėja jo reakcija, mažėja aktyvumas, kad jis darosi konservatyvesnis, kad seksualiniu požiūriu jis negali būti toks patrauklus, koks buvo anksčiau, jeigu visomis keturiomis stengiasi "išsilaikyti buvusiame lygyje", konkuruoti su jaunais tose srityse, kur jie aiškiai jį pralenkia, žinoma, kad nuo tokio "jaunatviško" elgesio žmogus pervargs. Gal net paluš, kris į neviltį, depresiją.
Nelengva žmogui, bijančiam senatvės, įsivaizduojančiam senatvę kaip fizinį ir psichinį sunykimą. Ta baimė sukelia psichinio aktyvumo sumažėjimą, realią psichinę degradaciją ir anksyvą senatvę. Dar labiau pablogėja senstančio žmogaus padėtis, kai jis automatiškai dėl amžiaus netenka tvirtų pozicijų šeimoje ir visuomenėje. Labai liguistai reaguoja kai kurie vyrai, netekdami šeimos galvos pozicijų ir autoriteto, o moterys — ryšio su šeima.
Šį straipsnį dedame į jaunimo skyrių, manydami, kad čia pareikštos mintys padės jaunimui labiau suprasti vyresniuosius ir senstančius žmones ir objektyviau žiūrėti į senatvę, nes, kaip pradžioje buvo paminėta, žmogus jau pradeda senti nuo 15 m. amžiaus. Žmogus — tai lyg sausroje auganti gėlė: dar neišsiskleidžia kaip reikiant jos žiedas, o jau ji pradeda vysti ir džiūti. Bet žmogus vis dėlto yra aukštesnis tvarinys už gėlę — savo dvasinėmis galiomis jis, ir ilgo amžiaus sulaukęs, gali būti jaunas.