JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Jau ir kasdieninis žmogaus gyvenimas yra sudėtingas: dažnai sunku nuspręsti, kurią iš daugelio galimybių pasirinkti. Dar daugiau šios rūšies problemų iškyla religiniame, tautiniame ir aplamai kultūriniame gyvenime. Vertybių gradacija žmogui kartais nelabai aiški: kas yra svarbiau, kam priklauso pirmenybė, ką pasirinkti?

     Dabar, atostogų metu, kai yra daugiau laiko ramiai pagalvoti, norėtume atkreipti visų dėmesį į vieną svarbų klausimą, kuris iki šiol daugelio nėra suprastas, neįvertintas, o gal ir nustumtas į paskutinę vietą, — tai švietimo reikalai. Visi suprantame ir nuolat kartojame, kad jaunimas yra mūsų ateitis, kad nuo jo priklausys ir mūsų lietuviškosios išeivijos išlikimas, ir Lietuvos laisvė. Kiekvienam aišku, kad jaunimas, jeigu nori pasilikti aktyvus lietuvių bendruomenėje, turi lankyti lituanistines mokyklas, turi skaityti lietuviškas knygas ir laikraščius, kad galėtų laisvai lietuviškai kalbėti ir rašyti, nes, užmiršęs kalbą, anksčiau ar vėliau užmirš ir lietuvybę.

     Tie, kurie dirba su jaunimu ir jį iš arčiau pažįsta, kartais labai susirūpinę ieško galimybių, kaip jį aprūpinti lietuviškais skaitiniais, ką daryti, kad norinčiam lietuviškai skaityti būtų ką paduoti į rankas. Kai matoma, jog čia, išeivijoje, išleistų skaitinių trūksta, pradedama galvoti apie knygas, dabar išleistas Lietuvoje. Jos yra be galo pigios, ir nėra jau taip sunku jų gauti. Bet kai kurie, tai išgirdę, pakelia didelę audrą spaudoje, nors gerai ir nesupranta, apie ką ten eina kalba. Jau ne kartą buvo spaudoje piktinamasi ir vis kartojama, kad Švietimo Taryba siūlo įvesti į mokyklas okupanto išleistus vadovėlius. Tokio dalyko niekas niekuomet nėra siūlęs nė minėjęs! Kas su tais vadovėliais yra šiek tiek susipažinęs, labai gerai žino, kad beveik visuose yra komunistinės propagandos. Iš pašalinių asmenų teko nugirsti, kad, jų nuomone, ir tokie propagandos prigrūsti vadovėliai nebūtų kenksmingi, nes mokytojas galėtų vaikams paaiškinti, kokia toji propaganda yra grubi ir pigi, kiek ten yra melo ir faktų iškraipymo. Tad jie mano,

Georges Rouault  Kristaus išjuokimas (1932)

kad tokiu būdu kaip tik vaikus būtų galima lengviau nuo komunizmo atgrasinti. Bet čia yra principo klausimas, ir Švietimo Taryba tų vadovėlių niekad nesiūlys.

     Kai keliamas klausimas apie pasinaudojimą Lietuvoje išleistomis knygomis, kai Čikagoje akademikai skautai tas knygas Kaziuko mugės metu norėjo pardavinėti, tai ten ėjo kalba ne apie vadovėlius, o apie įvairias pasiskaitymo knygas ar gražiai iliustruotas knygeles mažiems vaikams, kuriose propagandos nė su žiburiu nerasi. Prie Švietimo Tarybos buvo sudaryta speciali komisija, kuri tas knygeles peržiūrėjo ir atrinko tik tokias, kurios visiškai švarios. Tarp jų buvo daug ir tokių rašytojų veikalų, kaip Baranauskas, Valančius, Maironis, Pietaris, Mašiotas ir kiti nepriklausomybės laikais arba dar prieš nepriklausomybės atgavimą rašę visų mūsų branginami rašytojai, poetai, veikėjai.

     Kai kurie sako, kad imti knygas iš Lietuvos bus skriauda mūsų išeivijos rašytojams — jiems nebus prasmės rašyti. Bet ar dabar jie daug rašo? Tiesa, turime vieną kitą neblogą vaikams ar jaunimui skirtą čia išleistą knygelę, bet toli gražu to nepakanka. Švietimo Taryba griebiasi visokių būdų paskatinti mūsų rašytojus, kad ką nors sukurtų jaunimui. Jau ji yra paskelbusi du konkursus. Pirmajame konkurse iš dešimt atsiųstų veikalų buvo rastas tik vienas, tinkamas jaunimui — Danutės Bindokienės "Mieste nesaugu". Antrasis konkursas jau daug geriau pasisekė: be premijuotos tos pačios D. Bindokienės apysakos, vardu "Parkas anapus gatvės", bus tuoj spausdinamos ir kitos trys: Julijos Švabaitės-Gylienės "Iš Gabriuko užrašų", Nijolės Jankutės-Užubalienės "Nuo devynių iki pirmos" ir Vlado Vijeikio "Saigūnas". Tiek pirmajam, tiek antrajam konkursui premijas davė Lietuvių Fondas, nes privačių mecenatų neatsirado. Kaip tik dėl šios priežasties ryžomės ir šį straipsniuką rašyti.

     Kai skelbėme pirmąjį konkursą, buvo pranešta spaudoje, kad ieškomi mecenatai. Niekas neatsiliepė, savanorių neatsirado.

     Tada pradėjome ieškoti, kreipdamiesi ir į privačius asmenis, ir į turtingesnes profesines organizacijas. Vieni teisinosi neturį pinigų, kiti sakė jau kitiems konkursams ar kitiems geriems tikslams davę arba rengiasi duoti.

     Tikrai matome, kad įvairiems konkursams, konkursiukams ir kitokiems tikslams mecenatų atsiranda, bet jų niekaip negali surasti gal pačiam svarbiausiam tikslui — paskatinti rašytojus, kad duotų lietuviško rašyto maisto mūsų jaunimui. Pasakykite, ar tai nėra visiškas vertybių skalės pastatymas aukštyn kojom? Kartais savo pinigą aukojam ne ten, kur jis reikalingiausias, bet ten, kur bus daugiau sensacijų. Neniekiname kitų konkursų, nepeikiame ir kitų labai gerų tikslų, bet manome, kad jaunimo aprūpinimas gerais skaitiniais yra svarbiausias už visus.

     Paskutiniame konkurse Lietuvos Fondo skirtą 1000 dol. premiją laimėjo tik viena rašytoja, bet ir kiti trys buvo verti tokios pat tūkstantinės. Jiems būtume mielai davę, bet neturėjome. Rengiamės skelbti kitą panašų konkursą. Labai laukiame mecenatų. Kreipiamės ir į tuos, kurie spaudoje jau daug prirašė, kritikuodami Švietimo Tarybos veiklą. Parašykite dabar bent trumpą straipsniuką šia tema — paraginkite juo susidomėti tuos, kurie gali padėti savo pinigine auka. Čia jų doleriai tikrai duos didelius procentus — pratęs naujosios lietuvių kartos išeivijoje lietuviškumą.

     Gal būt, reikėtų labiau susidomėti ir tais, kurie turi daug turto, bet nežino, kam jį, palikti. Iš labai liūdnos praktikos žinome, kad nuolat ir nuolat koks nors pasiturintis mūsų tautietis nukeliauja į amžinybę, o jo sunkiai uždirbti doleriai — į svetimųjų kišenę. Jų nekaltiname bloga valia, bet neprisirengimu, nepakankamu mūsų degančių lietuviškų reikalų supratimu. Jiems reikalinga pagalba, patarimas, paraginimas.

     Tad, užuot bereikalingai kritikavę kitų veiklą, verčiau nukreipkime ir savo materialines gėrybes, ir dvasinę energiją ten, kur labiausiai reikia.