(Šiandieninės moters rolė šeimoje)
Gabija Juozapavičiūtė
Niekuomet nebuvo įstrigę mintin, kad tiek daug su ateities kūrimu yra surišta moters rolė, kaip dabar, kai iškilo įvairūs sąjūdžiai, reikalaują moterims išsilaisvinimo iš tradicinės moters rolės. Šiomis dienomis, taip greitai viskam judant ir šokant pirmyn, dėmesys kreipiamas vis daugiau ir daugiau į tai, kas apčiuopiama, ir į dabartį. Pabrėžiama visa tai, kas konkretu, kas matoma, ir tiktai kas matoma įvertinama ir skaitoma verta darbo bei pastangų. Numatomieji dalykai, ateities pasekmės — nebesvarbu. Šitokia filosofija vyrauja šiandieną.
Tokia galvosena atsispindi ir įvertinant moters rolę šeimoje. Įvertinimo bazė yra materialinė, kitaip sakant, ekonominė. Šiais laikais vyrauja ekonominė vertybė — viskas vertinama piniginiu našumu ir kaina. Iš tokios filosofijos kilo neseniai laikraščiuose skelbiamas motinos-žmonos įvertinimas ir pavadinimas "household engineer". Kadangi moteris, palikusi namie, savo darbu nesuteikia šeimai didesnio ekonominio įnašo, ji nevertinama kaip duodanti įnašą, bet kaip kainuojanti. Toliau šią padėtį aiškinant, tie, kurie susirūpinę moters auklėjimo role šeimoje, bando tai įvertinti tiktai ekonominiuose rėmuose. Sakoma, kad tokia moteris šeimai daug sutaupo pinigo. Žiūrėkite, kiek šita pavadinta "household engineer" šeimai sutaupo išlaidų: ji pati verda, skalbia, valo, šoferiauja ir t.t. Nors ji savo uždarbio iš įstaigos ar fabriko neparneša, bet bent tokia iš jos nauda, kad vyro uždirbtą įnašą sutaupo, pati atlikdama tuos darbus, kurie brangiai kainuotų, jeigu reiktų samdyti kitus jiems atlikti. Tai rodo didelį dėmesį moters ekonominei vertei ir tiktai ekonominei vertei. Visa tai kelia rūpestį tikrosios moters rolės supratimu. Nejaugi taip lengvai ir paprastai galima viską surūšiuoti į dalykus, kurie neša ekonominį pelną ir tuos kurie neduoda pelno? Nejaugi daugiau nebelieka neįkainojamų dalykų, kaip, pavyzdžiui, meilė, draugystė, kito žmogaus supratimas ir atjautimas? Ar viskas turi savo kainą? Šie ekonomiškai neįvertinami dalykai yra dažnai užmirštami arba pastatomi antron vieton, kai vertinama moteris ir jos rolė visuomenėje.
Vasaros metu man teko dažnai dirbti, darant tyrinėjimus ("research"), įvairiose pataisos institucijose. Teko dirbti suaugusiųjų institucijose "penitentiaries" ir taip pat susidurti su vaikais pataisos namuose — "training schools". Teko peržiūrėti įvairias jų bylas ir su suaugusiais bei vaikais nusikaltėliais pasikalbėti. Mintin įstrigo pakartotinas faktas, kad tie suaugusieji, kurie savo nusikaltimų "karjerą" seniai pradėję ir dažnai kartoję, prieina prie sunkesnių prasižengimų. Tie, kurie patenka į didžiausios bausmės institucijas, kuriose atlieka užduotas 15-20 metų ilgumo bausmes, yra pradėję savo nusikaltimų "karjerą", būdami labai jauni — dar vaikai, žemiau 16 metų amžiaus. Ieškodami priežasčių šitokiam patologiniam elgesiui, randame suaugusiųjų ir vaikų tarpe pakartotiną priežastį — kur nors kokį nors sukrikimą šeimoje. Arba tėvai išsiskyrę, arba trūksta motinos, arba tėvas ar motina alkoholikai ir t.t. Vadinas, vaikas neranda šeimos gyvenimo. Neturi ramsčio ir vietos kur save suformuoti, nėra žmogaus, kuris juo rūpintųsi, atsakinėtų jam į rūpimus klausimus, nurodytų jam gyvenimo kryptį. Tai būna, kai patys tėvai savo gyvenimo nepajėgia sutvarkyti arba yra įsitikinę, kad jų pagrindinis uždavinys yra vaiką pamaitinti ir aprengti, o jis pats išaugs, išsiauklės. Toks vaikas ieško kur nors kitur pripažinimo, atjautimo, draugystės. Iš tokių studijų, kurios yra surištas su žmonėmis ir jų gyvenimu, paaiškėja nepakeičiama šeimos svarba. Taigi, nagrinėjant šiandieninių moterų teisių gynėjų sąjūdžių pagrindines filosofijas, svarbu atskleisti, kokios vertybės už jų slepiasi ir ko jais siekiama.
Siekimas lygiateisiškumo su vyrais reiškia pavojų, kad bus nustelbtas pagrindinis visuomenės vienetas — šeima. Tame sąjūdyje išsiskyrė viena linkmė, kuri motiną nužemino. Tie, kurie vadovaujasi ta filosofija, nebegali įžvelgti paprastoje kasdienybėje motinos pasiaukojimo. Mūsų visų silpnybė yra ta, kad matome motinos kasdienybę, bet neįžvelgiame joje to, kas glūdi už jos. Motinos pasiaukojimas su ta kasdienybe taip susipina, kad sunku beatskirti. Motina, atliekanti savo kilnią rolę, neša ant savo pečių tą kasdieninę naštą, daro ją pakeliamą savo šeimai, nuskaidrina ją savo šilima bei kito atjautimu ir taip turi didžiausią galimybę kurti ateities gyvenimą. Šeimos išlaikymo bei auklėjimo darbas yra sunkus ir atsakingas, reikalaująs iš moters nuolatinių pastangų bei savęs išsižadėjimo. Savęs išsižadėjimas, meilė vyrui ir vaikams, nuolatinis rūpestis yra neįkainojamos vertybės, kurios, nebūdamos konkrečiai tuojau pamatomos, yra pamirštamos ir visuomenės nuvertinamos.
Ekonominių vertybių vedama, visuomenė auklėjimo svarbumą nustumia į antrą eilę, o materialines vertybes iškelia į pirmą vietą. Taigi, ekonominės politikos apraiškų veikiama bei traukiama, dažnu atveju moteris pasirenka pirmuoju savo gyvenimo tikslu materialinių gėrybių dauginimą. Ši tokių materialistinio gyvenimo pažiūrų pasekmė yra ta, kad moteris tampa lyg padalinta tarp pareigos darbui ir pareigos šeimai. Moterų teisių sąjūdžiai daugeliu atvejų nė nemato to padalinimo. Jų vienapusiškas galvojimas nemato dvigubos problemos tarp pareigos šeimai ir darbui. Pareiga šeimai sutvarkoma paprastai: vaikai atiduodami profesionalams auklėti, kad moteris nuo auklėjimo būtų išlaisvinta. Aukštesniąja vertybe čia aiškiai pastatomas materialinis gyvenimas, o vaiko charakterio formavimas, kuris nuspręs jo ateitį ir jo vietą bei darbą visuomenėje, yra visiškai nepaisomas. Moters, motinos ir auklėtojos, rolė yra visiškai nuvertinama — juk vaiką gali kas nors kitas užauginti, bet uždirbti sau pinigą gali tik pats žmogus. Moterų teisių sąjūdžiuose nejaučiama atsakomybės ateities kartoms ir kūrimui ateities visuomenės, bet tiktai sau pačiai dabartyje.
Moteris turi jausti tiesioginę pareigą ir atsakomybę, kuriant vaiko ateitį. Nuo jos apsisprendimo priklausys, kas ir kaip tą vaiką auklės. Lietuviškas auklėjimas suteikia dar daugiau atsakomybės, nes lietuviškumas įdiegiamas pirmoje eilėje tiktai lietuviškoje šeimoje. Taipgi su dabartiniais pasikeitimais religiniame vaiko ugdyme nepastoviose mokyklų sistemose dar didesnė atsakomybė, formuojant jo religiją, priklauso nuo šeimos. Lietuvių katalikų šeimai svarbu visos šeimos nariai, o ypač motina, nes nuo jos sugebėjimo priklauso ne tik tautinių bei religinių pagrindų perteikimas, bet ir tai, ar vaikas juos priims. Vaikui neįmanoma lietuviškumą arba krikščioniškumą įkalti. Tai dalykai, kurie turi būti į-kvepiami, širdimi pažadinami, protu perteikiami, pavyzdžiais patvirtinami.
Šių dienų gyvenimas iš moters reikalauja labai daug: būti gera motina, atsidavusia žmona, apsukria namų šeimininke, organizacijų rėmėja ar talkininke, jau nekalbant apie darbą už namų. Mokėjimas visa tai darniai jungti ir su šypsena tarnauti šeimai bei visuomenei sudaro moters pašaukimą. Moters paskirtis yra gyveniman įnešti šilimos, džiaugsmo, paguodos. Motinai, ypač vaikui augant, reikia visiško atsidavimo, kad pajėgtų įsijausti, suprasti ir perduoti vaikui visa, kas jo sveikam ir brandžiam augimui reikalinga. Kilus jam neaiškumams, ji turėtų jį paguosti, padrąsinti, vis nenustojant vilties, tvirtai tikint jo jaunuolišku gajumu atsitiesti ir nauja patirtimi pasimokyti iš klaidų. Šiandieniniame gyvenime galimybių gausumas ir įvairumas apsunkina jaunam žmogui daryti sprendimus ir pasirinkimus. Taigi, ypatingai dabar, kai visko, atrodo, yra per daug siūloma, kai vyksmas yra agresyvus ir įtaigojantis, motinos kantrybė turėtų ypatingai stipriai reikštis, nes jos veikimas atleidžia įtampą, švelnina per didelį veržlumą ir padeda surasti natūralią išeitį.
Šiais laikais kiekvienai šeimai išsilaikyti nėra lengva, bet ypač yra sunku išlikti lietuviškai šeimai. Valdžios tvarkomi vadinamieji "day-care" centrai vargu ar išmokys religinio gyvenimo pagrindų ir padės išlaikyti tautines ypatybes mūsų vaikuose. Mes, lietuviai, turime ypatingas problemas vaikų auklėjimo atžvilgiu, todėl mums yra ypač svarbi lietuviška šeima ir moters rolė vaiko ugdymo darbe.