A. Grigaičio nuotr.
Algirdas Grigaitis
Mes einame patys ir vedamės vaikus į karuseles pasilinksminti, padžiūgauti, pavažinėti, žodžiu — linksmai, nerūpestingai praleisti laiką. Mes einame nuo vienos karuselės prie kitos: nuo arkliukų prie raketų, nuo raketų prie didžiojo rato ir t.t. Sustojame prie įvairių lošimų išbandyti savo laimę. Mes linksminamės, ir visa aplink mus nerūpestingai sukasi. Bet mes nematome tų žmonių, kurie savo būdelėse pardavinėja karuselių bilietus, paleidžia suktis karuseles, tvarko žaidimus. Mes visai nepagalvojame, kad jie čia yra ne pasilinksminti, ne pajuokauti, ne nerūpestingai praleisti laiką. Jie čia yra užsidirbti sau duoną. Jie iš to pragyvena. Tačiau jie žmonės, kaip ir mes. Jie taip pat mielai su mumis linksmintųsi, bet šiandien yra jų darbo diena.
Kai kitą kartą nueisi į karuseles, pažvelk į tuos žmones, užkalbink juos, ir tarp jų sutiksi įdomių individų. Vieni gal bus užsidarę, bet kiti mielai su tavim užmegs pokalbį, pasidalins įspūdžiais, pasipasakos savo vargus.
Nueik į karuseles ir lyjant, kai jos apdengtos, merdi rūke, ir pajusi kitą priešingybę. Tau ji bus niūri ir šalta. Tu tuojau grįši į savo jaukius namus, bet karuselių žmonėms čia yra namai, čia jie gyvena savo namuose ant ratų.