Algirdas Grigaitis

     Niekuomet nedrįsčiau fotografui-menininkui sakyti, ką jis turi fotografuoti, kaip jis turi fotografuoti ar kaip jis turi apipavidalinti savo nuotraukas. Tai darydamas, aš prievartaučiau jo kūrybinę šventovę. Todėl ir šios kelios gairės nesakys fotografui, ką ir kaip fotografuoti, o tik jam, ypatingai pradedančiam, padės fotografiškai išsemti kūrybines galimybes.

     1. Niekuomet nesakyk, kad čia dabar blogas oras, rūkas, lyja, kad jau saulė nusileido, tamsu, todėl negalima fotografuoti. Taip pat niekuomet nesakyk, kad ši vieta neturi fotografinių galimybių. Tie, kurie taip sako, tik parodo, kad jų fotografiniai horizontai yra lygūs kurmio pasauliui. Tik prisiminkime, kad daug fotografinių šedevrų kaip tik buvo nutraukti rūke, lietuje, minimaliai apšviestose gatvėse, miestų šiukšlynuose ar apleistuose senuose namuose. Kiekvienas paros metas, kiekvienas oro prajovas ir kiekvienas daiktas bei kiekviena vieta turi sau būdingą nuotaiką, turi savo tipišką pasaulį. Fotografo paskirtis yra matyti visą aplinką ir joje surasti jai būdingus niuansus. Jei nieko nerandi fotografuoti tuo metu, kai esi, ir toje vietoje, kur esi, nepretenduok į fotografus.

     2.    Pamatęs vaizdą (vaizdinį momentą), kuris pagavo tavo akį, nesakyk, kad tokių vaizdų, tokių objektų dar bus daugiau. Yra neįmanoma, kad vaizdas pasikartotų. Tiesa, gali būti, kad sekanti to objekto variacija gali būti fotografiškai tobulesnė, tačiau tai būtų reta išimtis, o ne kasdieninis įvykis. Aš pats, turiu prisipažinti, esu nesugrąžinamai praleidęs momentų, kuriuos nutraukęs, esu tikras, būčiau turėjęs puikių nuotraukų.

     3.    Neįvykdysi pirmojo ir antrojo punkto, jei prie savęs neturėsi tinkamos aparatūros. Todėl kur beeidamas ar važiuodamas, niekuomet nesakyk, kad. tikriausiai nebus ko fotografuoti, tad verčiau aparatą paliksiu namie. Visuomet su savim turėk bent vieną aparatą. Yra patartina visą laiką parankiui turėti bent minimumą aparatūros, negu retkarčiais išvažiuoti su daugybe objektyvų, su serijomis filtrų bei prailginimų ir su visokiomis kitokiomis prašmatnybėmis.

     4.    Visuomet turėk pakankamai filmų ir niekuomet jų nešykštėk. Jei manai, kad užteks vieno filmo, pasiimk bent tris. Aš, naudodamas šią formulę, tik retkarčiais pritrūkstu filmų. O fotografui pritrūkti filmų, šalia visų kitų blogybių, yra tiesiog baisu. Jis tada turėtų jaustis lyg medžiotojas, Afrikoje šaudęs stirnas ir staiga susilaukęs savo išsvajoto momento — jį puola raganosis, tačiau šautuvas tuščias...

     Antra vertus, fotografas, taupydamas filmus, yra panašus į tapytoją, kuris netapo, nes gailisi dažų. Atsimink, kad sekantis aparato paspaudimas gali būti tavo fotografinis šedevras.

A. Grigaičio nuotr.

 

     O kada sustoti "gadinus" filmą, yra nusakoma penktame skyrelyje.

     5.    Išsemk temą ar fotografuojamą objektą iki padugnių, taip, kaip citriną išspaudi į arbatą iki jos paskutinio lašo. Nepalik neišnaudotos nė vienos fotografinės galimybės ar priėjimo prie pasirinkto objekto.

     Prisiminkime, kad ir didieji tapytojai bei skulptoriai, prieš pradėdami didesnį kūrinį, paprastai pripaišo aibes škicų, vaizduojančių tiek bendrą kūrinio kompozicinį išdėstymą, tiek jo detales. Paskui iš jų išsirenka geriausius momentus savo galutinei kompozicijai. O tie, kurie mums, fotografams, meta kaltinimą, kad mes prišaudome galybes to paties daikto nuotraukų ir paskui išsirenkam tik vieną, parodo, kad jie absoliučiai nenusimano, jog tai yra visų menininkų labai dažnai naudojama priemonė.

A. Grigaičio nuotr. 

 

     Niekuomet nesakyk, kad tą žmogų ar tą vietą jau fotografavau, ir todėl nėra tikslo visa tai vėl kartoti. Ta pati vieta kitu dienos ar metų laiku arba prie skirtingų meteorologinių sąlygų atrodys visai kitaip. Antra vertus, bandymas išgauti iš tos pačios vietos ką nors skirtingai naujo prisidės prie savęs, kaip fotografo, tobulinimo.

     Žmogus ar, geriau pasakius, jo vaizdinė nuotaika kinta ne savaitėmis, ne dienomis, ne valandomis, o sekundėmis. Tuo labiau, jei tą patį žmogų įrengi į kitus rūbus, įdedi į kitą aplinką, — išgauni kitą nuotaiką: iš kipšo gali padaryti angelą. O ypač žmonės kinta pobūviuose. Sugrįžk po valandėlės prie tų pačių besilinksminančių žmonių ir pamatysi, koks pasikeitimas.

A. Grigaičio nuotr.

 

     Šios kelios mintys nepadarys fotografą iš nefotografo. Bet, kaip minėjau pradžioje, mes, fotografai, nepateisinamai praleidžiame nenufotografavę daug fotogeniškų momentų, kurie praturtintų mūsų puoselėjamą fotografijos meną. Fotografas nėra tapytojas-menininkas, kuris semia tematiką iš matytų vaizdų. Fotografui matytas vaizdas yra šaukštai po pietų. Fotografas kuria, naudodamasis esama aplinka, esamu momentu, ir todėl jis turi būti visiškai pasiruošęs nuotraukai bet kur ir bet kada.