BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
VIII. BAJĖNU ŪKIS
Bajėnų ūkis yra ant kalnuotų Nevėžio krantų, beveik pusiaukelėje tarp Josvainių ir Baptų. Iki 1921 metų, tas ūkis turėjo 300 hektarų žemės ir priklausė garsiajai Tiškevičių šeimai. Tačiau 1926 m. niekas neatsiminė, kad kas nors iš Tiškevičių būtų čia gyvenęs ar bent apsilankęs. Iš tiesų, medinis gyvenamasis namas, susidedąs iš virtuvės, valgyklos ir 5 kambarių, tiko labiau dvaro užvaizdai, o ne pačiam grafui.
Išmainę Audenius į Bajėnus,1 tėvai jėzuitai turėjo įdėti nemaža kapitalo į ūkio padargus, namų remontą ir naujų pastatų statybą. Visų pirma šveicaro Gottlieb Senn rūpesčiu buvo pasiūti nauji pakinktai, supirkti galvijai ir vežimai, uždengtas naujas klėties stogas ir pertvarkytas gyvenamasis namas. Pastačius dvi sienas, buvo padaryti du nauji kambariai. Paskui buvo padidintas tarnų namas, pastatyta didelė kiaulidė ir dar didesnis cementinis tvartas. Kadangi, dalinant Bajėnų žemę savanoriams, buvo atiduotas jiems ir erdvus klojimas, tėvai jėzuitai pastatė didelę pastogę mašinoms ir šiaudams, o senąjį tvartą pavertė klojimu. Į vakarus nuo klėties ir kalvės daržininkė Ona Judickaitė užveisė didelį sodą, nes senasis sodas 1929 m. beveik visiškai iššalo. 1937 m. užveistas antrasis sodas nuo gyvenamų namų į rytus. 1934 m., pabaigus statyti pirtį, ledainę ir vištidę, Bajėnų dvaras turėjo 9 pastatus: tėvų namą, samdinių namą, klėtį, kalvę, pirtį, ledainę, vištidę, kiaulidę, tvartą, pastogę ir klojimą. Pirtis, ledainė ir vištidė buvo po vienu stogu. Tvartuose tilpdavo 12 arklių ir 24 karvės, o kiaulidėje iki 50 kiaulių.
Bajėnų ūkio administracija buvo tiesioginėje T. A. Fengerio žinioje, bet jis, mažai nusimanydamas apie ūkio dalykus, visus dvaro reikalus tvarkė per Gottlieb Senn. Šis, kaip ir pats T. Fengeris, Bajėnuose būdavo tik retas svečias. Todėl visą atsakomybę turėjo vyriausias samdinys, darbštus, sumanus ir labai sąžiningas ūkvedys, šiek tiek nusimanąs ir apie veterinariją. To amato jis išmoko, tarnaudamas rusų kariuomenėje. 1931 m. buvo pasamdytas agronomas Jonas Osuchas, kilęs nuo Šiaulių.
Atostogaudami Bajėnuose, tėvai, klierikai ir broliai dėvėdavo trumpus švarkiukus, maudydavosi, žvejodavo ir irstydavosi laiveliais, važiuodavo dviračiais į apylinkes ir gerai pasilsėdavo. Kartais su jais atostogaudavo vienas kitas mokinys, pasaulietis mokytojas ar kunigas. Atostogų pradžioje arba pabaigoje tėvai, klierikai ir broliai atlikdavo 8 dienų rekolekcijas. Rugpiūčio 15 dieną visi grįždavo į Kauną. Nuo 1930 m. susisiekimas buvo geras, nes Kauną buvo galima pasiekti arba autobusu, arba garlaiviu, atplaukiančiu iki Baptų. Kas turėdavo laiko ir noro, tas galėdavo čia atsikvėpti taip pat Vėlinių, Kalėdų ar Velykų metu.
Bajėnus mėgo ne tik tėvai jėzuitai ar jų mokiniai, bet taip pat ir jėzuitų bičiuliai. Taip 1926 m. liepos mėnesio 9 dieną Bajėnus aplankė prel. A. Faidutti ir kun. Jonas Sitavičius, apšvietė T. Kipą apie Bažnyčios ir vyriausybės santykius ir pasigėrėjo gražiomis Nevėžio pakrantėmis. Liepos 25 dieną į Bajėnus atvyko ir T. Bley. Jis viską nuodugniai apžiūrėjo, pasitarė su ten atostogaujančiais tėvais ir susipažino su kandidatais, norinčiais tapti jėzuitais. Vakarop vėl išvyko į Kauną.
T. Kipo lydimi, 1927 m. vasarą iš Vokietijos į Bajėnus atvyko 3 klierikai praleisti atostogų su kitais konfratrais. Ta proga T. Kipas pažymi savo dienoraštyje, kad ir jis galėjo dalintis dideliu klierikų džiaugsmu.2 Gerai pasilsėję, rudeniop klierikai įsijungė į jėzuitų gimnazijos darbus. Kai 1928 m. T. Kipas aplankė Bajėnus, jį sutiko improvizuotas klierikų orkestras. Po vakarienės T. Kipas turėjo jiems daug naujienų, kad jo pasakojimas užsitęsė nuo 8 valan-dos vakaro iki 1 valandos nakties. Išklausę mišių, visi nuėjo gulti.
Išlaikę abitūros egzaminus 1930 m. vasarą, visi aštuntokai nuvyko į Bajėnus praleisti ten keletą dienų, pasidžiaugti gražia gamta ir pasilsėti. Jų džiaugsmą sudrumstė abituriento Albino Pociūno mirtis, kuris birželio mėnesio 19 dieną prigėrė Nevėžyje. Sekančią vasarą abiturientai vėl atostogavo Bajėnuose ir, praleidę ten 4 dienas, laimingai sugrįžo į Kauną. 1933 ar 1934 metais Bajėnuose viešėjo prel. A. Arata ir, kol pramoko irstytis valtimi, taip aptaškė T. Bley, kad šis turėjo džiovintis saulėje. Prel. Arata buvo jaukus italas ir nuoširdus tėvų jėzuitų draugas.
Lankydamas Baptų, Panevėžiuko ir Josvainių parapijas, berods, 1935 m., Bajėnus aplankė ir vysk. T. Matulionis. Jį sutiko tėvai jėzuitai. Maldos ir Vyrų Apaštalavimo nariai ir Eucharistijos Karžygiai.
Pirmąją vasarą tėvai jėzuitai neužsiėmė jokiu apaštalavimo darbu ir pasitenkino vieneriom ar dvejom mišiom saviesiems ir samdiniams. Bet kai T. J. Bružikas 1926 m. rudenį grįžo iš užsienio, jis pradėjo sakyti koplyčioje pamokslus. Sekančiais metais samdiniams ir kaimynams buvo įvestos 9 val. mišios. Kun. Paštukas, Panevėžiuko klebonas, buvo labai draugiškas ir paskelbė savo parapiečiams, kad sekmadienio pareigą galima atlikti ir tėvų jėzuitų koplyčioje. Tačiau vietos žmonės laikėsi pradžioje tolokai ir šnairavo į tuos keistus vienuolius. Jiems buvo neįprasta, kad vienuoliai dėvėtų trumpais drabužiais, gulėtų Nevėžio pakrantėse ant keistų "lovų" — ilgų. drobinių kėdžių — ir nieko neveiktų. Tik vėliau, kai susipažino su jų darbu gimnazijoje, jie suprato, kad tokios atostogos yra būtinos.
Santykiai tarp kaimynų ir atostogaujančių jėzuitų pradėjo keistis, kai 1931 m. vasarą T. Jonas Paukštys grįžo iš užsienio ir pradėjo apaštalauti Bajėnuose. Išėjęs pasivaikščioti, jis pirmas sveikindavo kiekvieną sutiktą kaimyną, pasiteiraudavo apie jo darbą ir gyvenamą vietą ir kviesdavo užeiti į Bajėnus. Ypatingai daug dėmesio jis kreipė į vaikus, nes per juos galėjo įgyti ir tėvų simpatijas. Padedamas klieriko Edvardo Petrelevičiaus, jis tą pačią vasarą įsteigė Josvainių ir Panevėžiuko parapijoje Maldos ir Vyrų Apaštalavimo skyrius. Tarp Kalėdų ir Naujų Metų kun. J. Adomaitis ir kl. E. Petrelevičius vedė Bajėnų vyrams rekolekcijas, o Maldos Apaštalavimo narės suruošė Eucharistijos Karžygiams eglutę.
Aprašydamas pirmąją bendrą Komuniją Panevėžiuke ir Vyrų Apaštalavimo skyriaus steigimą Josvainiuose, T. Paukštys sako, kad vienur ir kitur giedojo Bajėnų vyrų choras. Iš tiesų, tikro vyrų choro ten nebuvo. Buvo gal apie 10 vyrų, turinčių neblogus balsus ir mėgstančių giedoti ir dainuoti. Tačiau tas neva vyrų choras buvo didelė visų vyrų atrakcija. Pasibaigus sekmadienio pamaldoms Bajėnų koplyčioje, vyrai, susibūrę dažniausiai prie samdinių namo, dainuodavo valandų valandas ir prašydavo tėvus ar klierikus, kad juos pamokytų naujų giesmių ir dainų. Tas giedojimas ir dainavimas turėjo ir tautinį uždavinį. Anais laikais Bajėnų apylinkė buvo dar gerokai aplenkėjusi, ir įsirašymas į Maldos ar Vyrų Apaštalavimą bei dainavimas lietuviškų dainų reiškė aiškų posūkį į lietuvybę.
Padėdamas T. Paukščiui Bajėnuose ir Kaune, klierikas E. Petrelevičius susipažino su uoliu Aleksoto Vyrų Apaštalavimo pirmininku, karo invalidu Mykolu Volodka. Šis jam papasakojo apie Šaravų mišką, esantį Josvainių parapijoje, kur 1863 m. rusai nužudė 7 kunigus ir daugelį sukilėlių. 1933 m. vasarą jie nuvyko į Šaravus ir pakalbino žmones statyti kokį nors paminklą tam įvykiui atminti. Štai kaip M. Volodka pasakoja "žvaigždėje" (1933 m. 110 pusl.) apie tą istorinį įvykį: "Tai atsitiko 1863 metais Šaravų miške (Josvainių valsč.). Sukilėliai miškų tankumynuose slapstėsi. Kas rytas jie susirinkdavo prie vieno ąžuolo pasimelsti. Prie to ąžuolo buvo pastatytas altorėlis. Viršuje buvo prie medžio prikaltas kryžius. O pačiame ąžuole buvo iškaltas įdubimas, kuriame būdavo slepiamas Švenč. Sakramentas. Septyni kunigai čia kas rytas laikydavo paeiliui šv. mišias. Mano tėvelis, kuris tik vienas išliko gyvas iš visų tų sukilėlių, štai ką man pasakojo: "Vieną rytą visi kunigai laikė mišias, klausė išpažinčių ir dalino Švenčiausiąjį. Aš tarnavau per visas mišias iš eilės. Tuomet aš tebuvau vos 17 metų. Pasibaigus mišioms, kunigas užgiedojo suplikacijas. Vyrų buvo labai daug, bet niekas nebuvo pasirengęs kovai. Staiga sudundėjo šūviai, sučerškėjo kardų ir durtuvų smūgiai. Rusai su kazokais apsupo mus iš visų pusių ir žudė besimeldžiančius. Nei gintis, nei bėgti jau nebuvo galima. Kunigas, kuris klūpojo šalia manęs, greitai sukniubo nuo kazokų kardo. Aš, gavęs į šoną su durtuvu, buvau tik truputį sužeistas. Greitai pasiritau po krūmais, o iš ten pasprukau į Šaravus. Čia pasislėpiau kluone. Bet po kelių valandų pagautas, sužinojau, kad visi kunigai be pasigailėjimo buvo išžudyti. Daugelis vyrų buvo po tuo pačiu ąžuolu pakarti. Tik vėliau jų visų kūnai buvo palaidoti Šaravų kapuose. Visi suimtieji buvome surakinti ir nuvežti į Kėdainius. Ten aš tik iš tolo pamačiau savo tėvelį, kuris buvo vežamas į Sibirą. Aš patekau į rekrutus ir tik po Rusų
Bajėnų ūkis
- Turkų karo, kaip garbingai pasižymėjęs karys, grįžau į savo tėvynę Lietuvą". Taip papasakojo mano tėvelis, miręs didžiojo karo metu. Šaravų Vyrų Apaštalavimo nariai, minėdami tas skaudžias 70 metų sukaktuves, savo kaimo kapuose, kur ilsisi septyni kunigai, šiais metais pasiryžo pastatyti koplytėlę.
O tasai ąžuolas ir šiandien dar tebestovi, aukštai iškėlęs savo viršūnę virš visų kitų medžių. Tik tas įdubimas, kur buvo laikomas Švenč. Sakramentas, vėl užaugo. Bet žmonės dar ir dabar teberodo tą vietą, kur buvo prikaltas kryžius. Mat, ąžuolo žievė apaugo aplinkui ir paslėpė jį savyje. Du kiti kryžiai buvo toje vietoje prikalti. Ir juos ąžuolas priglaudė į savo širdį. Tik paskutiniojo kryžiaus dalelė vos tematyti dabar".
1932 m. kl. E. Petrelevičius turėjo išvykti į Olandiją ir, praleidęs trumpas atosto-
Šaravų ąžuolas
gas Bajėnuose, atsisveikino su Šaravų ir Bajėnų vyrais. Deja, išvažiuodamas nepasirūpino, kad kas nors tęstų jo gražiai pradėtą darbą, ir Šaravų koplyčios klausimas pakibo ore. Neturėdami nei aiškių direktyvų, nei vado, atostogų pabaigoje jie atvyko į Bajėnus ir, sutikę klieriką Br. Krištanavičių, išpasakojo jam savo rūpesčius. Šis jau buvo matęs garsųjį Šaravų ąžuolą ir girdėjęs apie koplyčios statybos planus. Matydamas, kad vyrai turi daug geros valios, bet yra truputį pakrikę, jis patarė jiems sudaryti statybos komitetą ir pasidalinti pareigomis: kas negalės duoti medžiagos statybai, tas tegul prisideda pinigais arba darbu. Šis planas patiko visiems, ir Šaravų vyrai ryžosi jį vykdyti.
1933 m. pavasarį pradėta medinės koplyčios statyba. Joje turėjo tilpti apie 150 žmonių. Darbams įpusėjus, kažkas priminė Šaravų vyrams, kad tokiai statybai reikalingas apskrities viršininko leidimas. Palikę dalgius krūmuose, vieną birželio mėnesio vakarą du vyrai atėjo į Bajėnus galvas nuleidę ir ieškojo kl. Br. Krištanavičiaus. Suradę jį netoli Šušvės upelio, papasakojo apie nenumatytą kliūtį.
Br. Krištanavičius labai gerai pažino Kėdainių apskrities viršininką Juozą Vaišnį, nes Kauno Jėzuitų gimnazijoje auklėjo vyresnįjį jo sūnų. Ne kartą pats apskrities viršininkas atvažiuodavo pas jį į Bajėnus pasisvečiuoti, pažaisti tenisą ir atsikvėpti. Todėl išklausęs vyrų kalbos, jis prižadėjo nuvažiuoti kitą dieną į Kėdainius ir parūpinti leidimą.
Apskrities viršininkas ne tik davė leidimą, bet ir prižadėjo dalyvauti koplyčios pašventinimo iškilmėse. Išgirdę apie tai, Šaravų vyrai pakėlė galvas aukštyn ir dar uoliau stvėrėsi darbo. Nuo jų neatsiliko aplinkinių kaimų seniūnai, įsakydami ūkininkams taisyti kelius. Br. Krištanavičius sukalėdojo Kaune ir Panevėžiuke bažnytinių rūbų, žvakidžių ir visa, kas reikalinga laikyti mišioms, ir porą savaičių prieš bažnyčios pašventinimą nuvežė į Šaravus. Jis ir kiti klierikai paskleidė gretimose parapijose žinią, kad netrukus Šaravuose bus švenčiami pirmi atlaidai. Tas terminas žmonėms buvo daug sakantis, ir šventinimo dieną į Šaravus susirinko apie 3.000 žmonių.
Bažnyčios pašventinimas buvo gana įspūdingas. Apie 10 valandą iš Josvainių atvažiavo kun. klebonas Pranas Vasiliauskas, kurį toli už kaimo sutiko raiti Šaravų vyrai. Su juo atvyko kun. Stasys Būdavas ir kun. Vincas Dainys. Iš Bajėnų atvažiavo T. S. Gruodis, kl. Br. Krištanavičius ir du vežimai vyrų. Prieš koplyčios pašventinimą Mykolas Volodka pasakė jautrią kalbą, atpasakojo Šaravų skerdynių istoriją ir įvertino Maldos ir Vyrų Apaštalavimo darbą. Iš tiesų, M.A. narės priaudė bažnyčiai tokių gražių kilimų, kad jie tiko daugiau kokiam liaudies muziejui, o ne paprastai kaimo koplyčiai. V. A. nariai, nepaisant sunkių laikų, koplyčios statybai išleido daugiau kaip 1.000 litų, neįskaitant savanorių darbo.
Kun. Pr. Vasiliauskas atlaikė mišias, o kl. B. Krištanavičiui teko sakyti pamokslą. Apsrities viršininkas labai atsiprašė negalėsiąs šventėje dalyvauti, nes buvo užimtas skubiu reikalu. Šventės proga Šaravų jaunimas suruošė gegužinę, o koplyčios statybos komitetas vaišes svečiams. Kadangi B. Krištanavičius turėjo kitų įsipareigojimų ir negalėjo būti iki šventės galo, Šaravų vyrai jį pakvietė už savaitės pasitarti, ką toliau daryti. Jie norėjo kurti parapiją, bet nežinojo, nuo ko pradėti.
Nuvykęs sutartą dieną į Šaravus, B. Krištanavičius rado visus kaimo ūkininkus, susirinkusius į šermenis. Mat, tą dieną prigėrė viena 3 metų mergaitė, ir visi laukė atvykstant "kunigėlio", kad ją palaidotų.
Klierikui, atliekančiam kunigo pareigas, yra numatytos tam tikros bausmės, kurių B. Krištanavičius nenorėjo užsitraukti, todėl, išleidęs visus veiksmus, rezervuotus kunigui, jis atskaitė įprastas maldas ir pasakė pamokslą. Tokios buvo pirmosios naujose Šaravų kapinėse laidotuvės.
Po laidotuvių buvo pasitarimas. Nutarta siekti parapijos teisių palaipsniui. Visų pirma Šaravų Maldos ir Vyrų Apaštalavimo nariai turėjo prašyti kleboną, kad kasmet būtų laikomos trejos Mišios. Paskui, 1935 m., komitetas turėjo prašyti mišių kas mėnesį. Jei klebonas su tuo nesutiktų, tuokart reikėtų kreiptis į vyskupą. Iš tiesų, taip ir buvo padaryta. 1936 m. pas kl. B. Krištanavičių atvyko kun. Domininkas Vabalas ir sakė, kad jis yra paskirtas pirmuoju Šaravų klebonu. Tur būt, tai yra vienintelis atsitikimas, kad Maldos ir Vyrų Apaštalavimo narių iniciatyva buvo įkurta nauja parapija.
Rekolekcijos Bajėnuose. Vidury — rekolekcijų vedėjas T. Richard, jo dešinėje — T. Fulstas, kairėje — T. Paukštys
Be to, Maldos ir Vyrų Apaštalavimo iniciatyva Bajėnų apylinkėse buvo pastatyti du nauji pakelės kryžiai. Prieš atlaidus moterys papuošdavo gėlėmis bažnyčias ir visus pakelės kryžius. Kiekvieną sekmadienį 3 val. po pietų Bajėnų dvare susirinkdavo Eucharistijos Karžygiai ir žaisdavo iki vakaro. Atostogų pabaigoje jie turėdavo savo šventę su bendra Komunija ir sporto varžybomis. Laimėtojams būdavo duodamos dovanos. Kl. M. Skripkiūnas vieną gabią, bet neturtingą Eucharistijos karžygę paruošė egzaminams į trečią klasę. Išlaikiusi egzaminus, ji įstojo į Antalieptės žemės ūkio mokyklą. Mergaitė buvo tokia neturtinga, kad tėvai jėzuitai jai davė pinigų naujai suknelei ir kelionei į Antalieptę.
Vysk. T. Matulionis Bajėnuose
Pašventinęs Šaravų koplyčią, Josvainių klebonas pradėjo tėvams jėzuitams atšalti. Bet kiti klebonai — Labūnavos, Vandžiogalos, Baptų ir Panevėžiuko — mielai juos kviesdavo pas save, ypač atlaidų proga. Kadangi kunigų būdavo nedaug, talkininkauti per atlaidus važiuodavo vienas tėvas ir pora klierikų. Tėvas klausydavo išpažinčių, o klierikai sakydavo pamokslą.
Ypatingai didelis jėzuitų draugas buvo Panevėžiuko klebonas kun. Paštukas. Varginamas dusulio, jis negalėdavo sakyti pamokslų ir dažnai kviesdavo tėvus jėzuitus jam padėti. Daugiausia jam patarnaudavo klierikas B. Krištanavičius, kurį jis vadindavo savo "vikaru". Tokiai mažai parapijai klieriko vikaro pilnai pakako. Silpnai valdydamas lenkų kalbą, "vikaras" skaitydavo evangeliją ir sakydavo pamokslus tik lietuviškai, ir niekas prieš tai neprotestuodavo. Pastebėjęs, kad tos pačios moterys vieną sekmadienį gieda rožančių lietuviškai, o kitą lenkiškai, jis pakalbino kleboną, kad būtų giedama tik lietuviškai. Klebonas buvo nedrąsus ir paliko tą reikalą "vikaro" diskrecijai. Šis, pasikalbėjęs su kiekviena moteria atskirai, lengvai jas įtikino giedoti tik lietuviškai. Ir prieš tą "vikaro" elgesį niekas neprotestavo, nes apylinkės dvarponiai bažnyčią lankydavo tik retai ir atvažiuodavo tik į sumą.
Galima sakyti, kad visi jėzuitų klierikai išmėgino savo iškalbą Panevėžiuko bažnyčioje. Be to, J. Beleckas sakė pamokslus Josvainiuose, J. Borevičius Vandžiogaloje (lietuviškai ir lenkiškai), E. Petrelevičius Baptuose, B. Krištanavičius Labūnavoje ir J. Kubilius Josvainiuose ir Šaravuose.
T. A. Fengeris kartą pastebėjo, kad Bajėnų dvaras suvesdavo galą su galu ir medžiaginės naudos neduodavo. Toji jo pastaba greičiausiai bus teisinga. Nors Bajėnai aprūpindavo Kauno Jėzuitų namus beveik visais maisto produktais, bet naujų pastatų statyba ir samdinių algos taip pat reikalaudavo nemaža išlaidų. Neturėdami savo ūkvedžio, tėvai jėzuitai turėjo pasitikėti samdiniais ir negalėdavo patikrinti, kaip jie šeimininkauja. Tik nuo 1939 m., kai T. J. Smilgevičius perėmė Bajėnų administraciją, pajamos ir išlaidos pasidarė aiškesnės.
Su apylinkės dvarponiais tėvai jėzuitai nedraugavo. Šiltesnius santykius palaikė tik su buvusiu susisiekimo ministeriu D. Tomaševičium ir su kompozitorium Jurgiu Kamavičium bei jo broliu Dimitrijum. Bet ryšiai su apylinkės ūkininkais ir samdiniais buvo labai draugiški ir malonūs. Tėvų jėzuitų pastangomis aplenkėjusi Bajėnų apylinkė pasidarė lietuviškesnė, religingesnė ir doresnė. Nors tas apaštalavimo darbas nebuvo sistemingas, bet gana sėkmingas. Į tą apaštalavimo darbą labai gražiai įsijungė Panevėžiuko mokytoja Stefanija Audenytė, visi Vyrų Apaštalavimo pirmininkai, Maldos Apaštalavimo pirmininkės ir Eucharistijos Karžygiai. Ilgainiui Bajėnai tapo nejučiomis savotišku anos apylinkės religinio atgimimo centru ir gera apaštalavimo mokykla jauniems jėzuitų klierikams.
1. Plačiau apie tai sekančiame skyriuje.
2. Kipp, Litauen, 34 p.