JUOZAS PRUNSKIS

     Prisimenu, kartą gegužės mėnesį turėjome studentiško jaunimo gegužinę. Nenorėta praleisti pamaldų. Ir kaip buvo giliai įspūdinga, kai pamaldas laikančiam kunigui asistavo prof. Pr. Dovydaitis ir prof. dr. J. Eretas, abudu aukšto mokslo ir didelio garso žmonės.

     Apskritai galime pasidžiaugti, kad tarp mokslo žmonių turime daug, kuriems religija yra taip arti širdies. Štai vienas didžiųjų atradėjų elektros srityje buvo Amperas. Jis tiek nusipelnęs, kad net elektros įtampos matavimo vienetas pavadintas jo vardu — amperu. Artimai Amperą pažinęs Ozanamas rašė apie jį:

     — Religija vadovavo visose jo mintyse, religijos šviesa gaubė jo mąstymą, iš religinio taško jis sprendė viską, įskaitant ir mokslą... Ta .garbingoji galva, vainikuota žinija ir garbe, priėmė religijos tiesas be rezervų ir lenkė galvą prieš Bažnyčios sprendimus. Ji klaupėsi prieš tą patį altorių, kaip Descartes ir Paskalis, šalia neturtingų našlių ir vaikų, kurie netgi nebuvo taip nuolankūs, kaip jis.

     Savo pasikalbėjimuose su Ozanamu pratardavo:

     —    Kaip didis yra Dievas, Ozanamai, kaip didis Dievas.

     Radijo išradėjas Marconi skelbė:

     —    Vien tik mokslas neįstengia išspręsti daugelio dalykų, jų tarpe — ir mūsų buvimo. Kas esame? Iš kur ir kaip ateiname į gyvenimą? Visada žmogus kankinosi, ieškodamas atsakymo į tas problemas, bet jos nėra neišsprendžiamos. Aš didžiuojuosi, galėdamas pasakyti, kad esu krikščionis ir tikintis ir kad tikiu maldos galybe kaip dievotas katalikas ir kaip mokslininkas... Kiekvienas mokslininkas žino, kad mokslas turi savo ribas, kurios žmogaus pažinimui yra neperžengiamos. Tik tikėjimas aukštesne Esybe, kurios mes turime klausyti, duoda drąsos gilintis į gyvenimo paslaptis.

     Įvairiems abejojantiems verta būtų prisiminti vieną rytiečių pasakojimą:

     Kartą vienas ateistas musulmonų dervišui uždavė klausimą: "Kaip gali skelbti, kad Dievas yra visur, jeigu aš Jo nematau; kodėl žmogus turi būti baudžiamas už nuodėmes — jis neturi laisvos valios?" Vieton atsakymo dervišas paėmė stambų grumstą žemės ir paleido į tą ateistą. Šis pasiskundė vyriausybei. Musulmonų viršininkas kadi ir klausia dervišą: "Kodėl tu metei į tą žmogų grumstu, o nedavei atsakymo?" Dervišas atsiliepė: "Aš kaip tik daviau atsakymą. Ar jis skundžiasi, kad nuo mano metimo jam skauda galvą? Aš to nematau. Kaipgi, anot jo, gali kas nors būti, ko nematai? Ir kokia gi teise jis skundžiasi, reikalaudamas mane nubausti? Jei žmogus neturi laisvos valios, jis už savo veiksmus nėra atsakingas!"

     Žymusis prancūzų kalbėtojas Lacordaire pergyveno panašų atsitikimą, kaip tame pasakojime apie musulmonus. Vienų savo misijų metu Lacordaire valgė restorane. Prie jo prisidėjo vienas prekybininkas ir pradėjo girtis savo netikėjimu. Jis netikįs, nes Dievo nesuvokiąs, o kaip tikėsi tai, ko nesupranti. Lacordaire humoristiškai prabilo: "O ar supranti, kodėl ugnyje geležis pasidaro minkšta, o kiaušinis — kietas?" Prekybininkas prisipažino — to nesuprantąs. Lacordaire užbaigė: "Matai, nesupranti, o vis tiek dabar tą kietą kiaušinį valgai". Taip sakant, priimi kaip tikrovę ir tai, ko nesupranti.

ASTRONOMO MIRTIS

     Daugeliui mąstančių kelią į Dievą rodo nuostabus gamtos tikslumas. Čia tai galime pavaizduoti įdomiu įvykiu: astronomas Herschelis 1781 m. atrado septintą planetą — Uranijų. Apskaičiuojant tos planetos kelią, astronomams darėsi neaišku, kodėl ji, skriedama aplink saulę, nukrypsta nuo tako, kuriuo turėtų skristi. Astronomui Le Verrier atėjo į galvą mintis, kad turi būti dar aštuntoji planeta, kuri daro įtaką į Uranijaus orbitą. Le Verrier net apskaičiavo, koks turėtų būti tos planetos didumas ir tirštumas. Surinkęs duomenis, Le Verrier parašė netoliese gyvenančiam draugui astronomui Galle, nurodydamas, kur ir kuriuo metu ta nežinomoji planeta galėtų būti matoma. Rašė tai 1848 m. rugsėjo 18 d., prašydamas astronomą Galle tos neatrastos planetos ieškoti. Galle laišką gavo rugs. 23 d. ir tą pačią naktį savo teleskopais atrado tada dar nežinomą planetą — Neptūną. Proto vedamas Le Verrier tikėjo, kad yra tai, ko jis dar nebuvo matęs, o gamtos dėsnių tikslumo padedamas, jis nurodė, kur ta nežinomoji planeta gali būti. Daugeliui astronomų, mokslininkų didingosios visatos tikslumas atskleidė Dievo buvimo faktą. Daugelis kartu su prancūzų mokslininku A. Cauchy gali pasakyti:

     — Aš esu krikščionis, t.y. tikiu Kristaus Dievybę su Tycho Brahe, Koperniku, Descartes, Newtonu, Fermatų, Leibnicu, Paskaliu, Grimaldi, Euleriu..., drauge su visais didžiaisiais fizikais, visais didžiaisiais praėjusio šimtmečio matematikais. Aš taipgi esu su daugumu iš jų katalikas, ir, jeigu mane paklaustų, dėl ko aš toks esu, noriai tai pasakyčiau. Tada pamatytų, kad mano įsitikinimai yra ne iš paveldėtų prietarų kilę, o yra gilių tyrinėjimų išvada.

RAŠYTOJO MANZONI ATSIVERTIMAS

     Vienas įdomiausių naujųjų laikų literatūros veikalų yra italų rašytojo Manzoni "Sužieduotiniai". Perskaitai jį, ir ilgą laiką tavo akyse stovi kaip gyvi ten aprašytieji charakteriai ir įvykiai. Jis net išverstas ir išleistas paskutiniu metu Lietuvoje, nors jame yra stiprių religinių užuominų.

     Gaila, kad net daugelis skaitytojų mažai težino apie to veikalo autorių. Šiemet kaip tik sueina 100 metų nuo to poeto ir beletristo mirties. Jis mirė 1873 m., turėdamas 88 m. amžiaus.

     Manzoni turėjo stiprių svyravimų savo pasaulėžiūroje, save klausdamas — yra Dievas, ar ne? Vienas įvykis jam padėjo apsispręsti. 1810 metų bal. 2 d., kai Napoleonas iškilmingai šventė vedybas, maišėsi ir Manzoni tarp linksmos paryžiečių minios, stebinčios fejerverkų žibėjimą. Staiga bloga kryptimi paleistas stambus fejerverko šūvis sukėlė paniką žmonėse. Išsigandę, norėdami pabėgti, jie lipo ant vienas kito. Manzoni žmona buvo pavojuje tapti mirtinai sumindžiota. Su didelėmis pastangomis rašytojas alpstančią žmoną iškėlė savo rankomis ir nuskubėjo į saugesnę vietą — į šv. Roko bažnyčią, kur tuo metu buvo pamaldos.

     Iš susijaudinimo pats Manzoni nusilpo ir atsisėdo palaukti, kol praeis silpnumas. Tuo metu jo dėmesį pagavo puikus giedojimas. Bažnyčios ramumas ir jausmas, kad pavojus praėjo, padėjo jam susigrąžinti jėgas. Ir tada jis pajuto ypatingą patraukimą prie Katalikų Bažnyčios. Jis pasijuto besimeldžiąs ir dėkojąs už laimingą jo paties ir žmonos išsigelbėjimą. Mirties pavojaus pergyvenimai, įsijautimas į bažnytinę liturgiją, išgyvenimas tos jaukios ramybės bažnyčios prieglaudoje padėjo jam apsispręsti religijos naudai. Vėliau jau jis galėjo skelbti:

     —    Dievas yra draugas tų, kurie juo pasitiki. .. Gyvenimas nėra skirtas būti tik vieniems sunkenybe, o kitiems — pramoga; gyvenimas visiems yra tam tikras pareigingas uždavinys, iš kurio turėsime duoti apyskaitą.

MUZIKO TESTAMENTAS

     Pabendravę su rašytoju, dabar susidomėkime truputį muziku. Vengrų kompozitorius ir pianistas Franz Liszt yra padaręs šitokį savo tikėjimo išpažinimą:

     —    Tai mano testamentas... Aš rašau rugsėjo 14 d. (1860 m.) — tą dieną, kai Bažnyčia švenčia Kryžiaus išaukštinimą. Šios šventos dienos paskirtis atitinka tą mano paslaptingą jausmą, kuris persmelkė mano gyvenimą, kaip stigma, neišdildoma žyme. Taip, Nukryžiuotasis Kristus, neaprėpiamas kryžiaus ilgesys, kryžiaus išaukštinimas, tai juk buvo mano pašaukimas... Tai aš jaučiau savo širdies gelmėse nuo pat šešioliktų savo amžiaus metų, kada verkdamas maldavau leisti įstoti į Paryžiaus seminariją, tikėdamasis galėsiąs sekti šventųjų gyvenimu ir gal net grįžti į savo Dievą kankinio mirtimi. Deja, taip neįvyko. Bet, nors savo gyvenimo kelionėje aš nesuskaitomai daug kartų suklupau ir suklydau, ir tai aš iš širdies apgailiu, vis dėlto šventojo kryžiaus dieviškoji šviesa niekada nedingo mano gyvenime. Priešingai, tarpais užplūsdavo mano visą sielą kažkokiu žibėjimu. Dėl to aš dėkoju gailestingajam Dievui ir mirsiu savo sielą paskyręs kryžiui, savo Atpirkėjui. Prieš savo mirtį noriu priimti šventosios motinos Romos Katalikų Bažnyčios sakramentus ir tuo viliuosi susilaukti savo nuodėmių dovanojimo ir atleidimo.

     Tą savo testamentą Lisztas rašė, turėdamas 49 metus, o jis išgyveno 75 metus, visą laiką pasilikdamas giliai religingas katalikas. Vienu metu jis net į savo bendralaikį kompozitorių Wagnerį kreipėsi su kvietimu:

     —    Ateikite į mūsų tikybą. Ji mus padaro laimingus... Jokia kita laimė neturi vertės, kaip ši. Tai tiesa, kuri yra amžina... Tik Jėzuje, ne kur kitur, yra mums pagalba ir išganymas...

POETO ŽODIS

     Netiesioginį liudijimą visa tam davė ir vokiečių poetas Heine, kuris, kaip žinome, stebėdamas Koelno katedros grožį, pratarė:

     —    Tie senieji mokėjo tai pastatyti, nes jie turėjo dogmas, mes teturime nuomones, o su jomis tokių statybų negalime įvykdyti. ..

     Gilus tikėjimas ir mums padės statyti nuostabų mūsų gyvenimo rūmą.

     Vienas iš renesanso įžymiųjų tapytojų, nupiešęs savo paskutinį paveikslą, pridėjo prierašą:

     —    Tik dieviškieji dalykai išlieka. Visa kita tėra tik dūmas.

     Prancūzų poetas, jų mokslo akademijos narys Legouve, savo sūnaus pirmosios Komunijos dieną taip pratarė:

     —    Nežinau nieko, kas labiau sustiprintų mano sielą ir pripildytų šventa savęs pagarba, kaip mintis, kad dabar pasidariau savo Sutvėrėjo šventove. Jeigu vien buvimas mylimų žmonių akivaizdoje mums būna pakankama priežastis susilaikyti nuo ydų, kaipgi reikšminga krikščioniui, kai jis gali pasakyti: "Mano Dievas yra mano svečias. Jis yra manyje. Jis yra mano". Mano sūnau, aš mačiau mirštančius, kurių akys nušvito, kai jie priėmė Šv. Komuniją. Bažnyčioje mačiau mergaičių skruostus, švytinčius spinduliuojančiu tikėjimu, kai jos ėjo nuo Komunijos stalo. Mačiau tavo brangiąją motiną, kai ji degė skausme, staiga nurimusią po Komunijos ir besišypsančią kentėjime. Kas gali žmogaus veidui suteikti tokį spindėjimą? Negali būti niekas kitas, kaip tik šventenybė.