BR. KRIŠTANAVIČIUS
IX.NAUJOKYNO PARUOŠIMAS
Kiekviena vienuolių bendruomenė, norinti išaugti į savarankišką provinciją, stengiasi kiek galima greičiau įsteigti savo naujokyną ir užtikrinti narių prieauglį. Atidaryti naujokyną Lietuvoje vertė dar ir kitos priežastys. Visų pirma finansinė. Reikia prisiminti, kad 1924 ir 1925 m. į jėzuitų ordiną įstojo net 15 lietuvių kandidatų. Jų kelionė į Olandiją ir išlaikymas naujokyne užkrovė vokiečių provincijai nemažą finansinę naštą. Antra priežastis buvo ta, kad keli naujokai, pasiilgę tėvų ir tėviškės, vėl grįžo į gimtąjį kraštą. Jei naujokynas būtų buvęs savam krašte, gal jie būtų apsipratę. Trečia priežastis buvo ta, kad kai kurie naujokai, nemokėdami vokiečių kalbos, sunkiai permatydavo naujokyno gyvenimą ir jausdavosi tarsi svetimi. Tiesa, magistro instrukcijos ir mąstymų punktai jiems būdavo verčiami į lietuvių kalbą, bet išpažintys ir asmeniški pasikalbėjimai su vyresniaisiais bei kolegomis sudarė nemaža sunkumų. Visos tos priežastys vertė vokiečių provincijos vadovybę ir pirmuosius jėzuitus Kaune rūpintis savu naujokynu, kur kandidatai galėtų be išorinių sunkenybių įeiti į ordino dvasią.
Turint galvoje tas aplinkybes, nėra ko stebėtis, kad jau 1924 m. liepos 29 d. T. Kipas buvo aptikęs Aleksote patogų žemės sklypą, kur būtų galima pastatyti naujokyną. Tą sklypą jis parodė T. B. Andruškai, kuris visiškai pritarė T. Kipo planui. Nors sklypas priklausė valdžiai, bet juodu tikėjosi jį gauti nemokamai.
Deja, tam planui nepritarė T. Bley, atvykęs į Kauną rugpjūčio 11 d. T. Provincijolas manė, kad būtų negera, jei visos esamos ir būsimos jėgos susitelktų apie Kauną. Jo nuomone, panašią klaidą yra padarę Bavarijos jėzuitai, susikoncentruodami apie Miuncheną.
1925 m. buvo pilni didelių finansinių rūpesčių, nes tais metais buvo statomas rytinio kolegijos sparno trečiasis ir ketvirtasis aukštas. Bet naujokyno planas pasiliko gyvas, ir lapkričio 24 dieną kažin kas papiršo T. Kipui vieną dvaro centrą netoli Plokščių. Kitą galimybę sudarė buvęs bernardinų vienuolynas su 80 ha žemės, esąs tarp Tytuvėnų ir Šiluvos.
Kai gruodžio 15 d. T. Kipas nuėjo į žemės ūkio ministeriją aptarti tų planų, žemės ūkio ministerijos direktorius jam pateikė apie 10 kitų galimybių. Nepažindamas vietovių, jis netrukus nuėjo pas vysk. Skvirecką pasitarti. Šis jam patarė steigti naujokyną arba Linkuvoje, arba Ukmergėje, kur vėliau įsikūrė T. Marijonai, arba Raseiniuose, arba Žemaičių Kalvarijoje. Užėjus tą pačią dieną (gruodžio 22) į žemės ūkio ministeriją, T. Kipui buvo patarta steigti naujokyną Bajėnų arba Danilavos dvare. Sužinojęs iš Vyriausybės Žinių, kad vasario 4 ir 5 dieną bus parduodami Bajėnai ir kiti dvarai, gruodžio 28 d. T. Kipas išvyko su G. Senn apžiūrėti Bajėnų, Terespolio ir Danilavos dvarų. Deja, tą žiemą buvo daug sniego ir p. Romano automobilis įklimpo į sniegą ties Raudondvariu. Bet G. Senn pasiskolino roges iš vieno savo draugo ir abu su T. Kipu tęsė kelionę toliau.
Bajėnų ūkis jiems labai patiko. "Nepaisant žiemos", taip rašė T. Kipas savo atsiminimuose, "namai, žemė ir ypač upė padarė mums tokį įspūdį, kad mes, įsivaizduodami vasaros gamtą, tuojau apsisprendėme už Bajėnus".1 Užvalgę pas Benediktą Tomaševičių, būsimąjį susisiekimo ministerį, netolimame Paliepių dvare, jie tęsė kelionę į Gudžiūnus ir kitą rytą apžiūrėjo Terespolio ir Danilavos dvarus. Bet tie dvarai jiems nepatiko, ir gruodžio 29 d. 5 val. vakare grįžo į Kauną. Gruodžio 31 d. tėvai jėzuitai apsisprendė iškeisti Audėnius į Bajėnus.
Kaip seniau Audėniai, taip dabar Bajėnai turėjo prisidėti prie Kauno kolegijos išlaikymo. Todėl ir jie neišsprendė naujokyno klausimo. Tėvams jėzuitams teko dairytis toliau ir kantriai laukti, kol atsiras kita galimybė.
1926 m. gegužės 3 d. prelatas Faidutti pasakė T. Kipui, kad vysk. Staugaitis mielai perleistų Žemaičių Kalvarijos vienuolyną tėvų jėzuitų naujokynui. Bet tėvai jėzuitai nesiskubino, nes visų pirma norėjo užbaigti Audėnių-Bajėnų klausimą. Audėnius į Bajėnus jie iškeitė tik birželio 12 d., pridėdami 15.000 litų. Be to, gegužės 11 d. tėvai jėzuitai sužinojo paskutiniųjų seimo rinkimų duomenis ir numatė, kad valdžią paims socialistai. Pasikeitus vyriausybei, rudeniop socialistų valdžia pradėjo kabinėtis prie T. Sūdhofo ir sudarė tėvams jėzuitams daug rūpesčių. Paskui, lapkričio 6 dieną, laikraščiai iškėlė aikštėn tariamą naujoko Antano Senavaičio pagrobimą. Gyvenant tokia įtempta nuotaika, niekas apie naujokyną jau nebegalvojo.
Naujokyno klausimas atgijo 1927 m. sausio 17 dieną, kai vysk. Staugaitis pasiūlė tėvams jėzuitams Varnius, o gegužės 17 d. kun. Krupavičius parodė T. Kipui Kauno I forto ir Marvos dvaro apylinkes. Apylinkės buvo gražios. Jos patiko ir visam ko-munitetui, apžiūrėjusiam tas vietas sekančią dieną. Po dviejų dienų kl. A. Paukštys parodė tėvams vieną vietą Panemunėje, bet ji jiems nepatiko. Liepos 15 d. prel. Faidutti ir T. Kipas aplankė Kaišiadorių vyskupą Juozapą Kuktą ir ta proga apžiūrėjo dvarą, esantį netoli Salų miestelio. Vieta buvo graži, bet žemė menkavertė.
1926 m. vasario 10 dieną T. Tipas ir T. Bley aplankė ministerį pirmininką A. Voldemarą ir jam pareiškė, kad planuojama atskira Lietuvos jėzuitų viceprovincija. Reikėtų tik naujokyno. Ministeris pirmininkas prižadėjo surasti tinkamą vietą, bet dėl nežinomų priežasčių tą klausimą nudelsė. Praėjus maždaug dviem savaitėm, T. Bružikas vedė rekolekcijas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ir sužinojo iš kapeliono, kad netrukus bus uždarytas Kalnaberžės kalėjimas, esąs Stolypino dvare. Bet tas objektas tėvų jėzuitų nesužavėjo. Rimčiau atrodo kun. Halaburdos pasiūlymas steigti naujokyną jo namuose Klaipėdoje. Bet kai balandžio 6 d. T. Kipas apžiūrėjo tą galimybę ir užėjo pas Klaipėdos dekaną, šis jam pasakė, kad reikia abejoti kun. Halaburdos ir jo draugo kun. Petkaus gera valia. Nepaisant didelio klierikų užsidegimo steigti naujokyną Klaipėdoje, tėvai jėzuitai palaidojo ir tą planą. Gegužės 16 d. T. Kipas ir T. Bley dar kartą apžiūrėjo Salų dvarą ir apsisprendė jo neimti. Nepriimtinas jiems atrodė ir dvaro centras netoli Radviliškio, kurį apžiūrėjo G. Senn. Tuo tarpu į Kauną atvyko busimojo naujokyno magistras T. Povilas Boegner ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos.
Nematydami kitos galimybės, rugsėjo 22 d. tėvai jėzuitai apsisprendė už Buktininkus. Lapkričio 6 d. T. Bley, T. Kipas ir T. Boegner apžiūrėjo tą dvarą ir paprašė G. Senn supirkti reikalingą medžiagą naujokyno padidinimui.
Apie Buktininkus T. Boegneris taip rašė 1932 m.: "Buktininkai yra maždaug 3 km už Simno, derlingoje, bet be jokių medžių plokštumoje. Gyvenamuosius ir ūkio namus galima matyti jau iš tolo. Akmeniniai namai buvo gerai išsilaikę ir, kai ką persta-čius, galėjo sutalpinti apie 30 žmonių. Iki geležinkelio yra 3 km. Lietuvoje tai yra labai gerai. Nepatogu buvo tik tai, kad miškas yra toli ir keliai kartais neišbrendami. Bendras įspūdis buvo toks, kad Buktininkai sudarė priimtiną galimybę, jei naujokyną reikėtų skubiai atidaryti".2
Tačiau Apvaizdos buvo skirta kitaip, nepaisant T. Bley laiško (1929.1.10), kuris pageidavo atidaryti naujokyną Buktininkuose tų metų vasarą. Naujokynas, tiesa, buvo atidarytas, bet visai kitur.
Apie tą nelauktą ir laimingą posūkį T. Boegneris kalba neaiškiai, o T. Kipas užsirašė tik tiek: "Vakar tik atstovas, o šiandien advokatas Buktininkų iškeitimo į Pagryžuvį reikalu".3
Nesant kitų dokumentų, reikia remtis tuo, ką T. Kidykas prieš daugelį metų yra sakęs T. Krištanavičiui apie Buktininkų iškeitimą į Pagryžuvio ūkį. T. Kidykas tą įvykį gerai prisiminė.
Perėmę Buktininkus, tėvai jėzuitai nusiuntė į tą dvarą labai sąžiningą ir sumanų samdinį iš Bajėnų, vardu Kazimieras. Deja, jo pavardės niekas nebeatsimena. Taip pat niekas nebeprisimena, ar jam, ar G. Senn vienas stambus Buktininkų kaimynas pasakė turįs labai gražų dvaro centrą netoli Tytuvėnų, Pagryžuvį. Jei tėvai jėzuitai jam perleistų Buktininkus, jis mielai jiems atiduotų Pagryžuvį. Būtų gera ir vienam, ir kitam. T. Jėzuitai gautų patogų pastatą ir 75 ha žemės. Jis pats galėtų sujungti savo dabartinę nuosavybę su Buktininkais.
Išgirdę tą naujieną, balandžio 24 d. tėvai jėzuitai nusiuntė G. Senn į Pagryžuvį, kad viską nuodugniai apžiūrėtų. Pagryžuvis pralenkė jo svajones. Tai buvo pati patogiausia vieta naujokynui. Lydimi G. Senn, gegužės 2 d. į Pagryžuvį nuvyko T. Bley ir T. Boegneris. Kad nesukeltų jokių bereikalingų įtarinėjimų, tėvai važiavo apsirengę civiliniais drabužiais. T. Bley dėjosi esąs gydytojas, T. Boegneris jo draugas, o G. Senn buvo jų vertėjas. Kaip tyčia tomis dienomis Pagryžuvyje sunkiai sirgo vieno kumečio duktė, ir vargšė motina paprašė tą nelauktą "gydytoją" apžiūrėti jos dukterį. T. Bley atsidūrė labai nemalonioj padėty, iš kurios jį išgelbėjo iškalbus G. Senn liežuvis.
Pagryžuvis jiems padarė labai gerą įspūdį, nepaisant, kad namai ir parkas buvo labai apleisti. Dar tą pačią dieną T. Kipui pasisekė išsiderėti, kad nereikėtų ekstra primokėti už kiekvieną medį, kurių ten buvo daug. Gegužės 21 d. Pagryžuvį apžiūrėjo ir T. Kipas. Sugrįžęs namo, jis gavo T. Bley telegramą, kad gali keisti Buktininkus į Pagryžuvį. Sekančią dieną jis aplankė A. Smetoną ir, tarp kitko, painformavo prezidentą apie busimąjį naujokyną.
Atradę priimtiną vietą, tėvai jėzuitai pradėjo rūpintis baldais ir pan., o birželio 19 d. T. Boegner ir kl. Kidykas išsirengė kelionėn. Kadangi Pagryžuvio namai buvo be durų ir langų, jie apsistojo laikinai Tytuvėnuose pas kanauninką Antaną Jančevskį.
T. Kidykas vaizdžiai ir gana smulkiai pasakojo, kokiu tikslu buvo nusiųstas į Pagryžuvį ir kokį įspūdį jam padarė tas dvaro centras. Štai jo žodžiai: "Mokiniai jau buvo paleisti vasaros atostogų. Rengėmės ir mes, klierikai, vykti į Bajėnus. Rektorius T. J. Kipas pasišaukė mane ir prašneko maždaug tokiais žodžiais: "T. Boegneris su broliu Dreiseverdu ir pora kandidatų važiuos į Pagryžuvį pradėti naujokyno parengiamųjų darbų. Ar nenorėtum ir pats su jais drauge vykti? Tai būtų Jūsų atostogos. Padėtumėte T. Boegneriui su žmonėmis susikalbėti, valdžios įstaigose formalumus atlikti. Grįžtumėte atostogų gale rekolekcijoms".
Mielai sutikau ne todėl, kad vyresniojo pageidavimas yra kaip įsakymas, bet kad man buvo malonu pamatyti busimąjį naujokyną ir šiuo tuo prisidėti jam įkurti.
Kelionė, matyt, buvo tokia neįspūdinga, kad ničnieko iš jos nebepamenu.
Stotyje pasitiko Tytuvėnų parapijos vikaras su savo automobiliu (vokiškas, su sulankstomu stogu, bene iš pirmojo karo metų kariuomenei tarnavusi mašina). Visoje apylinkėje tik tas vienas vikaras turėjo automobilį.
Nusigabeno jis mus klebonijon, kur maloniai pasitiko kanauninkas Antanas Jančevskis. Jis buvo didelis Maironio draugas, ir mūsų poetas dažnai pas jį užsukdavo ar tai atostogų, ar šiaip pasisvečiuoti.
Kanauninkas davė visiems po kambarį, kurių toje klebonijoje buvo apstu, nes klebonija seniau buvusi pranciškonų vienuolynas ir turėjo daug celių.
Pavaišinęs gardžiais pietumis, kanauninkas drauge su vikaru tuo pačiu automobiliu nuvežė mus Pagryžuvin susipažinti su dabar mums priklausomu dvaru, jo pastatais, sodu, žmonėmis.
Dideliame parke ant upės kranto stovįs baltas pastatas iš tolo atrodė įspūdingai. Iš karto pagavo akį kairiame pastato gale storokas ir aukščiau stogo iškilęs bokštas. Patys rūmai stovi prie didžiulės apskritos aikštės arba parko, dabar, žinoma, baisiai apleisto, paversto laukine pieva. Žiūrint į rūmų priekį, vidurys turėjo du aukštu, o abeji šonai po vieną aukštą. Žiūrint iš priešingos pusės, nuo upelio, rūmai atrodė trijų aukštų per vidurį, o šonuose dviejų, nes rūsys čia buvo iškilęs virš žemės ir turėjo kambarius, virtuvę ir t.t.
Atidžiau metus akį į pastatą, pirmasis geras įspūdis garuote išgaravo. Stoge didžiulės skylės, sienos kažin kada betinkuotos ir bedažytos. Languose maža sveikų stiklų. Pagrindinės durys užkaltos lentomis. Įėjus vidun, dvoktelėjo negardus pelėsių kvapas. Durys išlaužytos, grindys nešvarios, sienos sužalotos.
Belandant po pastoges ir kambarius, radome žymių, karo metų pėdsakų. Čia gyvenę rusų ir vokiečių kareiviai paliko sienose įvairiausių užrašų ir visokių nešvarumų.
Išgirdę automobilio burzgesį, gyventojai subėgo pasižiūrėti, kas čia per ponai atvažiavo. Kai net kunigėliai išlipo iš automobilio, tai nustebo ir nedrąsiai sveikino. Buvo ir būrelis vaikučių. Jie visi gyveno rūmų rūsyje. Vėliau užėjęs, pamačiau jų nešvarą ir skurdą.
Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas
Didžiulis, jaunas sodas buvo iššalęs per paskutinės ar priešpaskutinės žiemos nepaprastai didelius šalčius. Styrojo sausi obelų ir kriaušių medžiai. Buvo iššalę ir retesni parko medžiai, atgabenti iš kitų kraštų. Parko vidury nemaža kūdra, bet irgi apleista. Buvę kadaise gražūs keleliai, altanos užžėlę, suoleliai supuvę. Reikės daug įdėti darbo, kol bus galima gyventi.
Nebepamenu, kelias dienas gyvenome ir nakvojome pas vaišingąjį prelatą. Bet vieną dieną T. Boegneris nusprendė, jog laikas jau apsigyventi savuose namuose.
Kadangi vagonas su mūsų baldais dar neatėjo, tai prisikimšome šiaudų maišus-čiužinius, prasivalę po kampą atskiruose kambariuose apsinakvojome, nors nei langų, nei durų dar nebuvo. Man teko kambarys antrame aukšte. Kai pirmą ar antrą naktį pradėjo lyti, tai nebuvo galima rasti vietos, kurios nepasiektų iš lubų varvąs vanduo. Išskėčiau savo lietsargį ir taip pramiegojau.
Ryškiai prisimenu ir pirmuosius mūsų pietus. Atvykome iš Tytuvėnų po pusryčių. Atsivežėme ar kas padovanojo kiaušinių. Turėjome duonos, arbatos, stiklinių. Bet nei peilių, nei šakučių, nei šaukštelių, nei kėdžių, nei stalo, nei virtuvės... Man teko malonumas ir garbė sutaisyti viename antrojo aukšto kambaryje buvusią plytų krosnį ir išvirti pirmuosius pietus: kiaušinius su arbata. Vietoje stalo turėjome pusiau aplūžusias duris, kurių vieną galą padėjome ant palangės, o kitą galą ant kokių senų ožiukų. Kėdžių nebuvo, tai valgėme stati. Arbatai maišyti ir kiaušiniams valgyti iš sauso medžio nudrožiau menteles — kažką panašaus į šaukštuką, tik plokščią. Kitus valgius paskui virė brolis Dreisewerdas, bet visą tą vasarą tarnavo mano suremontuota krosnis.
Pasiraitėme rąnkoves, pasikaišiojome sutanas ir kibome dirbti. Visų pirma švarintis. Kiek teko išnešti šiukšlių iš vidaus! Norėjom kuo greičiausiai įsirengti savo koplytėlę, kad nebereikėtų kasdien vykti į Tytuvėnus mišioms. Jei gerai pamenu, tai pirmąją koplyčią įrengėme dešiniajame rūmų sparne, viename kambaryje nuo upelio pusės. Altorius ir klauptukai atėjo iš Kauno. Ir didokas Regina Societatis paveikslas, pieštas bene dail. Mackevičiaus.
Į pirmąsias mišias priėjo pilna koplytėlė žmonių. T. Boegneris laikė mišias, o man teko malonumas pasakyti pamokslą. Temai naudojau altoriaus paveikslą, pagal jį aiškinau žmonėms, kas yra jėzuitai, kokius šventuosius regi paveiksle ir ką mes tuose rūmuose veiksime, ką žadame kurti. Prašiau jų pagalbos.
Jonas Kidykas, S.J., bendrabučio vedėjas 1928-1929 m.
Žmonės mus nepaprastai užjautė. Ypač kai pamatė mus pačius, kunigus, savo rankomis dirbančius juodžiausius darbus. Vienas ūkininkas iš tolimesnio kaimo kasdien atsiųsdavo kibiriuką pieno. Kiti atnešdavo lašinių, mėsos, kiaušinių, miltų, bulvių, duonos. Gavome ir mišių stipendijų, bet mažai. Žmonėms buvo labai gaila, kad vienuoliai gyveno tokiame baisiame lauže be durų ir langų.
Atvykus kun. Pranui Masilioniui su keletu aspirantų į brolius, švarinimosi ir tvarkymosi darbai ėjo sklandžiau. Nuvežiau į policiją užregistruoti visų gyventojų pasus. Tytuvėnuose "Vartotojų Draugijos" krautuvėje norėjome pirkti visas mums reikalingas prekes, nes tai buvo lietuvių kooperatyvas. Bet daug kartų apvilti, negavę laiku prekių, turėjome kreiptis į Kelmės ir Tytuvėnų žydelius, kurie greitai ir gerai patarnaudavo.
Apie vidurvasarį atvyko tikrasis Pagryžuvio ūkvedys, T. Pranciškus Ksaveras Jung. Jis buvo vokiečių armijos karininkas pirmajame pasauliniame kare. Buvo gyvo būdo, šnekus, bet labai įtaringas. Jis manė, kad čia visi žmonės vagys. Todėl labai viską saugojo, naktimis kėlėsi viską tikrinti. Vienas tokių patikrinimų jam vos nepasibaigė kulka kaktoje. Vieną vakarą jis pastebėjo daržinėje dobilų prikrautą vežimą. Tuoj įtarė, kad buvęs to dvaro ūkvedys nori dobilus pavogti. Todėl tą vakarą, mums nieko nesakęs, pasislėpė netoli daržinės ir stebėjo, kas bus. Gal apie vidurnaktį tikrai atėjęs ūkvedys, pasikinkęs vežiman porą arklių ir išvažiavęs laukų keleliu. T. Jung sekė, norėdamas žinoti, kur jis važiuosiąs. Pavažiavęs kilometrą šviesioj mėnesienoj, sukosi dešinėn. Norėdamas užbėgti vežimui už akių, T. Jung movė tiesiai per dirvas, šaukdamas "štok", "štok". Vežikas išsigando, rėžė arkliams botagu, pasileido risčia ir ėmė rėkti visa gerkle: "Gelbėkit, gelbėkit". Prie kito pasukimo stovėjo namukas. Išbėgo iš jo vyras ir paleido šūvį T. Jung pusėn. Tas atgal bėgti, kiek kojos neša. Parbėgo namo susipurvinęs, apsidraskęs. Ūkvedžio už rankos vis dėlto nenutvėrė. Kitą dieną man visą nuotykį papasakojo.
Rūmuose, kumečių apgyventuose kambariuose, buvo daug blakių ir tarakonų. Jie greitai suuodė ir mus. Todėl pradėjo gana dažnai lankytis. Vieną vakarą, kalbant litaniją, žiūrim — visa virtinė tarakonų traukia iš gretimo kumečių kambario į mūsų koplyčią. Na, ir pradėjome savotišką šokį nuo vieno tarakono nugaros ant kito. Paskui teko grindis vandeniu mazgoti. T. Masilionis taip pabūgo, kad nebegalėjo pakelti minties, jog tarakonai gali įlisti į tabernakulį ir suėsti Švenčiausiąjį. Kadangi nebuvo vatos, tai jis išsitraukė švarią nosinę, suplėšė į kaspinėlius ir jais užkamšė plyšius aplink dureles. Tai darė jis kiekvieną rytą ir vakarą.
Rūmų remontą pradėjome nuo stogo. Dėjome baltos skardos stogą. Mūro darbams reikėjo nemažai kalkių. Man teko važiuoti dviračiu į Lyduvėnus, kur buvo kalkių degykla. Užėjau pas kleboną pasiteirauti, kur ji yra, kiek kaštuoja kalkės ir t.t. Jis mane, jauną klierikėlį, priėmė kaip poną, pavaišino šaltibarščiais, davė gerų patarimų ir išlydėjo.
Kadangi nė vienas mūsų tėvų ir klierikų Kaune nebuvo matę Pagryžuvio, ir mes neturėjome foto aparato, tai vieną sekmadienį, atsisėdęs po dideliu medžiu prieš rūmus, ėmiau juos piešti. Pastebėjau, kad mano piešinys buvo gana tikslus".
Tikslus buvo ne tik paveikslas, bet ir busimojo naujokyno vaizdas. Tą vaizdą papildė T. Povilas Boegneris kitomis įdomiomis smulkmenomis. "Pagryžuvio dvaras su dideliu mūriniu namu ir gražiu parku", taip rašė jis 1932 m. savo broliams Vokietijoje, "yra prie Gryžuvos upelio, miškuotoje apylinkėje. Iki geležinkelio stoties tik 2 km. Kadangi žemė pakili ir visur yra daug miškų, šioji apylinkė laikoma viena sveikiausių Lietuvoje. Į Tytuvėnus atvažiuoja kasmet daug vasarotojų. Iki garsiosios Šiluvos šventovės yra 13 km.
Buvęs ponų namas yra 52 metrų ilgumo. Jis pastatytas labai gražioje vietoje ir turi tris aukštus. Be to, yra ir ūkiui skirtų pastatų. Žemė yra derlinga. Dvaras turi 75 ha. Keli hektarai skirti miškui ir pievai.
1928 m. birželio 19 dieną į Pagryžuvį išvyko T. Boegneris ir kl. Kidykas. Birželio 20 d. atvažiavo Br. Dreisewerdas ir du postulantai. Pernakvoję Tytuvėnų klebonijoje keletą naktų, birželio 24 dieną galėjome apsigyventi jau Pagryžuvyje antrame aukšte. Kitą namų dalį užėmė nuomininkas ir kelios šeimos. Pradžioje gyvenome skurdžiai. Ilgai neturėjome nei kėdžių, nei lovų. Dideles langų skyles uždengėme lentomis arba popieriais. Nuo birželio 25 d. turėjome didelę koplyčią. Prieš savaitę joje žmonės dar šoko. Antrą sekmadienį susirinko daug žmonių į mišias. T. Kidykas sakė pirmąjį pamokslą. Apylinkės žmonės buvo draugiški. Taip pat ir namų gyventojai. Kaimynai mus aprūpindavo maisto produktais.
Pirmasis mūsų uždavinys buvo įrengti kambarius, kad rugsėjo mėnesį būtų galima pradėti naujokyną. T. Jung, kuris atvyko liepos mėn., ir Br. Dreisewerdas turėjo daug darbo. Pradžioje mes gyvenome su 40 svetimų žmonių (nuomininku ir 9 šeimomis) antrame aukšte. Koplyčia buvo žemai. Rytų sparne gyveno nuomininkas, vakarų — šeimos. Kai 1929 m. rugsėjo 15 dieną buvo atidarytas naujokynas su 6 naujokais klierikais (jų tarpe buvo 1 kunigas), 4 broliais naujokais ir S postulantais, viskas dar atrodė skurdžiai ir vargingai".4
1. Kipp, Litauen, 22 p.
2. Mitteilungen, 1932 m., 23 p.
3. Kipp, Litauen, 47 p.
4. Mitteilungen, 1932 m., 334 p.