KUN. JUOZASZASAS
Kai stebime kitų, dažnai mums nuo pat kūdikystės ar jaunystės pažįstamų žmonių gyvenimą, kai prisimename, kad jie kadaise yra buvę labai geri ir uolūs katalikai, ir kai matome, kad dabar jie visiškai pasikeitę, nutolę nuo tikėjimo, klausiame patys save, kas su jais atsitiko, dėl ko jie taip pasikeitė. Atsakymas aiškus: jie prarado tikėjimą. Bet čia vėl kyla kitas klausimas: ar tai yra įmanoma? Argi tikėjimą galima prarasti? Taip, tikėjimą, kaip ir kiekvieną brangenybę, galima prarasti, galima iš tikinčio žmogaus tapti aktyviu bedieviu.
TIKĖJIMO PRARADIMO PRIEŽASTYS
Kai kurios tikėjimo praradimo priežastys yra bendros visiems, o kitos labiau subjektyvios, asmeniškos. Iš tų bendrųjų priežasčių galima paminėti šias:
1. abejingumas tikėjimo dalykams,
2. tikėjimo abejonės,
3. nuolatinis tikėjimui priešingos literatūros skaitymas.
4. dažnas lankymas tokių vietų, kur nuolat puolamas tikėjimas,
5. draugavimas su netikinčiais asmenimis,
6. blogas, nedoras gyvenimas,
7. apsileidimas praktikuoti savo tikėjimą.
Dabar panagrinėsime šias priežastis atskirai.
1. Abejingumas tikėjimo dalykams yra labai pavojingas. Tai pirmas žingsnis į tikėjimo praradimą. Abejingumas, pamažu verždamasis į žmogaus širdį, ją atšaldo viskam, kas rišasi su tikėjimu, ją patraukia prie kitų dalykų, žmogus pradeda tikėjimo vis labiau ir labiau nebevertinti, kol pagaliau visiškai jį atmeta. Kieno širdyje viešpatauja abejingumas, tas niekad nesistengs tikėjimo geriau pažinti, suprasti, pagilinti savo žinias. Tokiu būdu atveriamas kelias ignorancijai, o ignorancija priveda prie tikėjimo netekimo. Teisingai ir Jonas XXIII yra pasakęs, kad ignorancija yra didžiausia Bažnyčios nelaimė.
Nereikia manyti, kad tikėjimo dalykuose užtenka tų žinių, kurias gavome pradžios mokykloje arba ruošdamiesi pirmajai Komunijai. Tikėjimo žinias reikia nuolat gilinti, papildyti, atnaujinti. Tai galima padaryti, skaitant Šv. Raštą ir kitas naudingas knygas, aiškinančias tikėjimo tiesas, klausant pamokslų, dalyvaujant rekolekcijose ir t.t.
2. Tikėjimą gali sunaikinti ir abejonės, jeigu nesistengiama išsiaiškinti ir jas pašalinti. Tikėjimas negali būti tvirtas, jeigu tu nuolat sakysi: o jeigu..., o gal..., kažin..., kaip tai gali būti...
Visiškai natūralu, kad kiekvienas žmogus turi abejonių, kad jam kyla klausimų, į kuriuos ieško atsakymų, bet reikia stengtis tų atsakymų ieškoti, stengtis abejones pašalinti, išsiaiškinti. Čia taip pat padeda gerų knygų skaitymas, pasikalbėjimas su teologijos žinovais, malda ir noras bei gera valia.
3. Viena didžiausių priežasčių, privedančių prie tikėjimo praradimo, yra nuolatinis tikėjimui priešingų knygų skaitymas. Spaudos įtaka žmogui yra didesnė, negu mes manome. Kiekviena knyga, ar ji bus gera ar bloga, visuomet palieka pėdsakus sieloje. Tą pat galima pasakyti ir apie laikraščius.
Skaitydamas vienokią ar kitokią spaudą, žmogus persiima, persisunkia ta dvasia, tomis idėjomis ir tomis pažiūromis, kurias perša toji knyga ar laikraštis. Pradžioje abejonės paliečia jo pažiūras ir galvoseną, paskui verčia sustoti ir pasvarstyti tai, kas buvo skaityta, pagaliau ateina noras visa tai įvykdyti praktikoje, ypač tas idėjas ir mintis, kurios yra liberališkesnės ir labiau pataikaujančios jo prigimčiai bei atpalaiduojančios nuo įvairių varžtų. Reikia pripažinti, kad yra labai teisingi Bourget žodžiai: "Nėra nė vieno žmogaus, kuris, nuodugniai ištyręs savo sąžinę, nepripažintų, kad šiandien jis būtų visiškai kitoks žmogus, jeigu nebūtų perskaitęs tos ar anos knygos".
Tad bloga spauda tikėjimui yra tiek pat žalinga, kiek blogas maistas sveikatai. Kaip sveikata negali ilgai išsilaikyti gerame stovyje, jeigu žmogus maitinsis blogu maistu, taip ir tikėjimas neišliks gyvas, jeigu bus penimas jam priešingom idėjom, atakuojamas blogos spaudos, neigiamas blogų knygų.
Gyvenime turime labai daug gyvų pavyzdžių, kaip bloga spauda iš tikinčio žmogaus padaro netikintį, kaip ji pamažu priveda žmogų prie to, ką ji perša ir tvirtina. Tokios blogos spaudos šiandien yra begalės, jos rasi kiekvienoje bibliotekoje, kiekviename laikraščių kioske. Visiems ji lengvai prieinama ir pasiekiama.
4. Kalbant apie tikėjimui pavojingas vietas, turima galvoje tokios vietos, kur žmonės dažniausiai lankosi, norėdami paatostogauti, pailsėti, praleisti nuo darbo atliekamą laiką. Tai yra visokių sueigų salės, klubai, kavinės ir t.t. Žinoma, tikėjimui pavojinga yra ne pati vieta, bet toji atmosfera, kuri ten viešpatauja.
Tokiose vietose, dažniausiai prie stikliukų, susidaro įvairios grupės, kurios diskutuoja įvairius klausimus, neaplenkdamos nė religinių, susirenka vienokių ar kitokių pažiūrų žmonės, kurie savaip aiškina tikėjimo tiesas, kasdieninio gyvenimo įvykius arba religijos mokslą. Kokių pažiūrų bus daugumas susirinkusiųjų, tokia ir atmosfera ten susidarys, kuri nepasiliks be įtakos kitiems dalyviams. Jeigu tokiose vietose yra puolamas tikėjimas, niekinama moralė arba savaip aiškinama, jeigu viskas, kas yra surišta su religija, perteikiama juodomis spalvomis, tai visai neįmanoma, kad mūsų tikėjimas pasiliktų nesudrumstas. Ir jeigu jis bus nuolat taip drumsčiamas, tai netrukus pradės visai griūti.
5. Tur būt, ne kartą esame girdėję posakį "su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi". Jame slypi labai gili tiesa — kiekvienam žmogui turi labai didelės įtakos kito vienoks ar kitoks pavyzdys.' Kiekviena draugystė gali arba daug padėti, arba pakenkti. Jokia draugystė negali pasilikti be įta-kos: gera pakreips geron pusėn, bloga — blogon.
Draugavimas su netikinčiais asmenimis nieko gero tikėjimui nežada, ypač tuo atveju, kai tavo draugas bus kuo nors už tave pranašesnis ir turės didesnės įtakos visuomenėje. Pamažu, net nepastebėdamas, pradėsi galvoti ir elgtis taip, kaip jis. Pradžioje tave sudomins jo idėjos, išvedžiojimai ir galvosena, pagaliau pradėsi daugiau apie tai galvoti, tas idėjas svarstyti; kai kas tau patiks, pagaliau pradėsi pagal jas gyventi. Nesimeldžia jis — nesimelsi nė tu. Neina į bažnyčią jis — nė tu neisi. Jeigu jis laisvai elgiasi, ir tu juo paseksi. Ypač jaunimas labai lengvai paseka kitų pavyzdžiais. Tad pasirinkimas draugų yra be galo svarbus dalykas. Draugas gali tavo asmenybę praturtinti, iškelti arba nusilpninti ir sužlugdyti. Jis gali tavo tikėjimą sustiprinti arba visai išrauti.
6. Labai dažna tikėjimo praradimo priežastis yra blogas, nedoras gyvenimas. Blogu gyvenimu čia suprantamas toks žmogaus elgesys, kai jis nesilaiko Dievo įsakymų, Kristaus mokslo, moralės pagrindų. Kai žmogus nesivadovauja jokiais kilnesniais idealais, kai vienintelis jo tikslas yra užgaidų patenkinimas, tai čia negali būti kalbos apie tikėjimo tvirtumą. Tokiam žmogui tikėjimas bus tik kliūtis, todėl jis jo ilgainiui visiškai atsisakys. Juk tikėjimas jam nuolat prikaišios, atsistos skersai kelio, drums ramybę, primins niekšiškumą. Šią mintį teisingai yra išreiškęs T. Toth: "Ne mokytas protas, bet sugadinta širdis, ne žinių gausumas, bet nuodėmių daugumas dažniausiai būna netikėjimo priežastis".
7. Kita tikėjimo praradimo priežastis — tai apsileidimas tikėjimo praktikavime. Niekad tikėjimas nebus gyvas ir neturės įtakos mūsų kasdieniniam gyvenimui, jeigu jis nebus praktikuojamas. Atmestas į mūsų gyvenimo pakraštį, jis ne tik nieko mums nepadės, bet dar kliudys. Dėl to anksčiau ar vėliau jis bus visai pašalintas, kaip nereikalingas, nieko bendra su kasdienybe neturįs balastas. Čia vėl naudinga prisiminti minėto T. Toth mintis: "Kas tikėjimo nepraktikuoja, tas pirmiausia apauga abejingumo samanomis, paskui pradeda jį graužti abejojimo ir tikėjimo nusilpimo rūdys, pagaliau ateina ir tikėjimo netekimas. Teorinis tikėjimas, iš kurio neplaukia gyvenimo praktika, tiek yra vertas, kaip vežimas be ašies, anot lotynų patarlės: "Theoria sine praxi est currus sine axi".
Tai tikra tiesa, ir čia nereikia jokių didesnių įrodymų. Jeigu tikėjimas nėra mūsų gyvenimo vadovas, jeigu tikėjimu negyvename ir nesivadovaujame kasdieniniuose veiksmuose, tai kam jis mums reikalingas, ką gero jis gali duoti? Mes pasistengsime kaip galima greičiau juo nusikratyti, kad nebūtų kliūčių siekti to, kas dažnai yra priešinga tikėjimu gyvenančiam žmogui.
PABAIGA
Tai tokios aplamai yra priežastys, privedančios žmogų prie tikėjimo netekimo. Kai kam gali jos atrodyti ne tokios jau reikšmingos ir lemiamos, bet gyvenimo praktika rodo ką kita. Jeigu į jas laiku neatkreipsime dėmesio, jeigu jas ignoruosime, tai tikėjimo praradimo pavojaus neišvengsime. Nors tikėjimas priklauso nuo Dievo malonės, bet čia reikalingas ir žmogaus aktyvus bendradarbiavimas. Kaip kiekviena dovana, taip ir Dievo malonė gali būti prarasta, jeigu jos nevertinsime ir nesaugosime.
Tikėjimą praradęs žmogus tikrai yra nelaimingas. Jis nemato prasmės gyventi ir vargti. Be tikėjimo jis gali lengvai palūžti ir paklysti. Viskas, kas iš tikrųjų didinga, pastovu ir šventa, iš tikėjimo išauga. Tikėjimas veda į išganymą ir šventumą, duoda įkvėpimą ir jėgą sunkiems darbams ir pasiaukojimui Dievo bei artimo tarnybai. Tikėjimas atneša džiaugsmą ir ramybę žmogaus širdžiai net ir tose gyvenimo valandose, kai gyvenimo nepasisekimai, kančia ir nelaimės visiškai jį parbloškia.
Argi tai nėra pakankami motyvai, kad mes tikėjimą labiau už viską brangintume, saugotume ir palaikytume visuomet gyvą? O tai galima pasiekti tik tada, kai šalinsime viską, kas veda prie jo praradimo, kai atkreipsime rimtą dėmesį į čia paminėtas tikėjimo praradimo priežastis.