Šį "Laiškų Lietuviams" numerį skiriame Vilniaus 650 metų sukakčiai paminėti. 1323 m. Gediminas Vilnių paskelbė Lietuvos sostine. Vilnius, tapęs Lietuvos sostine, pradėjo sparčiai augti. Jis greitai tapo ne tik politinio ir kultūrinio, bet ir religinio gyvenimo centru. Dygte pridygo daug puošnių bažnyčių ir kitų didelės architektūrinės vertės pastatų. Dabar Vilnius yra tikras architektūros muziejus. Jis gali didžiuotis ne tik daugybe stilingų bažnyčių, bet ir kitais pastatais, įvairių stilių architektūriniais paminklais.
Kai 1323 m. Gediminas su visu savo dvaru iš Trakų persikėlė į Vilnių, pradėjo labai rūpintis šia naująja sostine. Neries ir Vilnelės santakoje buvusią gyvenvietę jis ryžosi paversti ne tik karine tvirtove, bet drauge prekybos ir amatų centru, todėl laiškais jis kvietė iš užsienio pirklius bei amatininkus, žadėdamas jiems daug lengvatų. Jis labai rūpinosi ir naujų namų statyba. Archeologinių kasinėjimų metu Gedimino pilies kalne buvo aptikta medinės pilies likučių iš XIII amžiaus. Gediminas, įsikūręs Vilniuje, pilį perstatė, o gal ir iš naujo ją pastatė. XIV a. antrojoje pusėje pilis turėjo būti daug kartų perstatoma ir taisoma. Ją daug kartų puolė ir griovė kryžiuočiai. 1399 m. gaisras Vilniuje sunaikino didelę miesto dalį. Tad apie seniausią Vilniaus medinę architektūrą nieko tikro negalima pasakyti.
Vytauto laikais jau buvo Lietuvoje daug prityrusių mūrininkų ir architektų. Po 1419 m. gaisro buvo pastatyta Gedimino pilies kalne nauja mūrinė pilis, kurios griuvėsiai išliko ligi mūsų dienų. XV a. buvo pastatytos ir kelios mūrinės bažnyčios: Pranciškonų, šv. Jono, šv. Mikalojaus. Šie pastatai turi būdinguosius gotinės architektūros bruožus. XVI a. Vilnius jau turėjo apie 30 tūkstančių gyventojų.
Drauge su neseniai įvesta krikščionybe Lietuvoje labai pradėjo klestėti ir bažnytinė architektūra. Puošnių bažnyčių statybą labai rėmė ir Lietuvos didikai. Vilnius tapo tikru bažnyčių miestu. Štai dvidešimt bažnyčių, kurių kiekviena yra įdomi savo stiliumi, puošnumu ir kitais architektūriniais elementais: Aušros Vartai, katedra, šv. Onos, šv. Petro ir Povilo, šv. Kazimiero, šv. Jono, šv. Mykolo, šv. Mikalojaus, šv. Jurgio, šv. Teresės, šv. Jokūbo, šv. Rapolo, šv. Kotrynos, Visų šventųjų. Bernardinų, Domininkonų, Pranciškonų, Vizitiečių, Misijonierių, Bonifratrų. Prie architektūrinių paminklų reikia būtinai priskirti ir Vilniaus universitetą. Jo pastatai yra statyti ir perstatinėti įvairiais laikotarpiais, pradedant XVI ir baigiant XIX amžiumi. Čia yra vartoti įvairūs stiliai: gotika, barokas, renesansas. Universitete yra keletas charakteringų kiemelių ir daugelis įdomių salių. Ir šiame numeryje yra vienos tokios salės nuotrauka.
Gal gražiausias architektūrinis šedevras yra šv. Onos bažnyčia. Ji yra statyta XVI a. viduryje, naudojant statybai įvairiausių rūšių fasonines plytas (33 formų). 1902-1904 m. bažnyčia buvo restauruota, atstatant portalą ir skliautus. Šv. Onos bažnyčia — tai miniatiūrinis, primenantis koplyčią pastatas, nuostabus tiek savo statybos technika, tiek dekoru, atliktu išimtinai iš plytų. Dekoratyvinis meistriškumas šitame pastate privestas iki kraštutinumo. Statytojai, naudodami įvairaus profilio plytas ir komponuodami iš jų linijas bei formas, sukūrė ypatingai lengvą ir žaismingą gotiško stiliaus pastatą. Tai pats vertingiausias Vilniaus gotikinės architektūros kūrinys. Napoleonas, pamatęs šią bažnyčią, taip susižavėjo, kad sakė, jog norėtų ją ant savo delno pernešti į Paryžių.
Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, gotikinės bažnyčios ir pilys buvo statomos iš tašyto balto uolos akmens, kuris įgalindavo architektus imtis drąsesnių konstrukcinių polėkių. Be to, ši medžiaga labai tiko statuloms ir skulptūriniams ornamentams. Lietuvoje tokios medžiagos nebuvo, čia reikėjo naudoti tik degtas molio plytas.
Dėl to dar labiau mus stebina, kad, naudojant tokią gotinei ornamentikai nepatogią medžiagą, architektai sugebėjo sukurti tokius nuostabius architektūros paminklus.
XVI a. pradžioje pradeda įsigalėti renesanso stilius. Šiam stiliui atstovauja šv. Mykolo bažnyčia. Taip pat ir Aušros Vartuose yra išlikusios kai kurios renesanso žymės.
Baroko stilius yra vadinamas jėzuitų stiliumi. Iš tikrųjų, XVI ir XVII a. statytos jėzuitų bažnyčios vakarų Europoje beveik visos buvo baroko stiliaus. XVII a. ir Vilniuje buvo pastatyta puošnių barokinių bažnyčių: šv. Kazimiero, šv. Petro ir Povilo. Ypatingos meninės vertės yra šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Kai kam atrodo, kad ji yra net perkrauta įvairiomis statulomis bei dekoracijomis. Ji yra pradėta statyti 1668 m., o baigta 1376 m. Bažnyčios interjerų puošimas užtruko iki 1784 m. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pasižymi interjerų gipsatūromis ir skulptūromis. Vien tik žmonių skulptūrų yra daugiau kaip 2000. Interjerus puošė vietos menininkai — apie 300 žmonių. Jiems vadovavo italai menininkai. Fundatoriui Mykolui Pacui mirus, bažnyčios vidaus dekoravimas liko neužbaigtas. 1803 metais buvo pakviesti dekoravimui užbaigti kiti italai dailininkai, bet ir jie darbo galutinai neužbaigė, nes matė, kad negali prilygti buvusiems menininkams.
Tad Vilnius jau vien tik architektūriniu atžvilgiu buvo ir yra mūsų, lietuvių, pasididžiavimas ir džiaugsmas. Liūdni buvo tie metai, kai jį laikė okupavę lenkai, kai jis buvo tapęs tik eiliniu jų provincijos miestu. Dabar Vilnius, Maironio žodžiais tariant, vėl "šviečia Lietuvai, mūsų tėvynei", nors ir uždengtai tvankiu raudonu rūku. Mes ne-nustojam vilties, kad išauš toji diena, kada Gedimino kalne vėl plevėsuos mūsų tautinė vėliava.